Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip kitaip pamatyti pažįstamą daiktą?“ Vieną mintį paaiškink šio eilėraščio detale, kitą – savo sukurta ir aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija.

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.
Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.
Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Po rudens medžiu“, pateikta „Antologijos“ rinkinio „Žaibai ir vėjai“ tekstinė kopija; konkretaus spaudos leidimo duomenys ir puslapis nuoraše nenurodyti.

Žodžiai. Lyra – senovinis styginis muzikos instrumentas; sirena – mitinė giesmininkė; rubinas ir topazas – brangakmeniai. Pateikto nuorašo 17 eilučių, didžiosios raidės bei skyryba išlaikytos. Jame nėra tuščių posmų tarpų; papildomų tarpų nekuriame.

Kaip kitaip pamatyti pažįstamą daiktą?

Pažįstamas daiktas gali nustebinti, jei kurį laiką į jį žiūrime atidžiau. Pastebime jo formą, spalvą arba tai, ką jis primena. Manau, naujas žvilgsnis prasideda nuo smulkmenos, prie kurios sustojame. Vaizduotė padeda ją susieti su kitu mums suprantamu dalyku ir taip sukurti neįprastą vaizdą.

Henriko Radausko eilėraštyje „Po rudens medžiu“ dvi medžio šakos primena rankas. Jos elgiasi atsargiai ir pastato lyrą prie miegančio žmogaus. Medis atrodo panašus į rūpestingą būtybę. Skaitytojui svarbi ir šakų forma, ir jų veiksmas: vien panašumo į rankas neužtektų tokiam įspūdžiui. Vėliau lyra uždainuoja, o rudens spalvos tampa rubinų bei topazų sūkuriais. Pažįstamas medis atsiduria pasaulyje, kuriame daiktai gali elgtis kitaip, nei esame įpratę. Sekdami eilėraštį pamatome, kaip viena detalė atveria kelią kitam vaizdui. Tokio pasaulio negalime nufotografuoti kieme, bet galime įsivaizduoti skaitydami.

Kasdienę situaciją galėtume sukurti rengdami daiktų šešėlių parodėlę. Įsivaizduokime mokinį, padėjusį seną medinę skalbinių segtuką prie lempos. Jo šešėlis primintų atvertą krokodilo nasrą. Mokinys galėtų keisti segtuko padėtį ir pastebėti, kada panašumas sustiprėtų, o kada išnyktų. Paskui jis nupieštų šešėlį, šalia palikdamas patį daiktą. Kiti vaikai galėtų palyginti, kokia segtuko detalė paskatino tokį piešinį. Taip įprastas įrankis suteiktų progą tyrinėti formą ir pasidalyti atradimu. Naujumas atsirastų iš tikro stebėjimo, todėl mokinys galėtų paaiškinti savo pasirinkimą, o draugai pasiūlyti kitą jiems matomą panašumą.

Kitaip pamatyti daiktą padeda dėmesys ir vaizduotė. Eilėraščio šakos virsta veikiančiomis rankomis, o sukurtame atvejyje segtuko šešėlis primintų gyvūną. Abu vaizdai turi atpažįstamą pradžią. Ją pastebėję galime paaiškinti, iš ko kilo mūsų atradimas, ir pakviesti kitus pažvelgti į tą patį daiktą savaip.

Kasdienis pavyzdys sukurtas šiam rašiniui. Jis nėra tikras poeto gyvenimo įvykis ar eilėraščio tęsinys. Skaitant padeda po šaltiniu paaiškinti lyros, sirenos ir brangakmenių žodžiai.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šiai užduočiai pasirinkta 250–320 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi modelis.