Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ką reiškia padėti nepažeminant?“. Vieną mintį pagrįsk pateikta „Ubago“ ištrauka, kitą – konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kodėl svarbu ir suteikta pagalba, ir bendravimo būdas.

Supratau, kad negražu taip žmogaus klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas nors duoti, ir pajutau, kad mano veidas visas užkaito. Nieko prie savęs neturėjau, niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom rankom ne kartą glostė man mažam galvą...

Atsikėlęs susiieškojau peilį ir nuėjau kamaron, iš ten išnešiau didelę duonos riekę.

– Atleisk man, tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.

Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmas duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.

– O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados. – Mano dienos neilgos, suskaitytos, o daug man nereikia... pragyvensiu...

– Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane.

– Sirginėju... – atsakiau, – atvažiavau tėvynėn pasilsėtų.

– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis. – Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...

Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskui atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už savo prietelius ir geradarius...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Ubagas“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 142–143.

Ištraukos situacija. Pasakotojas sutinka iš vaikystės pažįstamą Petrą Sabaliūną. Sūnus senelį išvarė iš namų. Kadaise Sabaliūnas dalijosi su vaikais medumi; dabar jam pačiam reikia pagalbos.

Žodžiai ir formos. Gurdinti – varginti, kamuoti; kamara – patalpa maisto atsargoms laikyti; pasilsėtų – pailsėti; prieteliai – bičiuliai. Išlaikyti pateikto leidimo žodžiai ir skyryba; pašalinti tik išnašų numeriai ir žodžių kėlimo ženklai.

Ką reiškia padėti nepažeminant?

Pagalbos prireikti gali kiekvienam, tačiau jos prašyti kartais būna nejauku. Žmogui svarbu jaustis gerbiamam ir tada, kai jis ko nors neturi ar negali padaryti pats. Todėl padėti nepažeminant reiškia pastebėti poreikį, ramiai pasiūlyti pagalbą ir atsižvelgti į kito jausmus. Tokį elgesį galima svarstyti remiantis literatūra ir paprasta mokyklos situacija.

Jono Biliūno apsakymo „Ubagas“ ištraukoje pasakotojas supranta, kad klausimais tik vargina nelaimingą senelį. Jis prisimena, kaip Petras Sabaliūnas vaikystėje dalydavosi su juo medumi, ir pats ima ieškoti, kuo galėtų padėti. Išneša didelę duonos riekę, tačiau dėl savo ribotų galimybių jaučiasi nejaukiai ir atsiprašinėja. Ši pagalba nesugrąžina seneliui namų, bet atsako į dabartinį jo poreikį. Svarbu, kad pasakotojas mato jo skausmą ir prisimena ankstesnį dosnumą. Sabaliūnas pasiteirauja apie pasakotojo sveikatą ir jį padrąsina. Jų pokalbyje išlieka abipusis dėmesys. Tai leidžia senelį matyti kaip žmogų su sava patirtimi, galintį ir pats pasirūpinti kitu.

Pagarbos reikia ir nedidelėje kasdienėje situacijoje. Įsivaizduokime mokinį, kuris rengdamas plakatą pamato, kad pamiršo spalvotus pieštukus. Draugas galėtų ramiai pasiūlyti pasidalyti savais ir paklausti, kokių spalvų reikia. Tada būtų lengviau tęsti darbą ir nereikėtų prieš visą klasę teisintis dėl užmaršumo. Padėjęs mokinys neturėtų vėliau vis priminti savo paslaugos ar tikėtis, kad nuo šiol kitas jam paklus. Tai paverstų pagalbą spaudimu. Daug naudingiau išlaikyti paprastą susitarimą ir leisti draugui pačiam atlikti savo darbo dalį. Šioje situacijoje pagarba pasireiškia bendravimo tonu, pasirinkimo palikimu ir atsisakymu naudotis kito nepatogumu.

Taigi padėdamas žmogus turi galvoti apie kito poreikį ir jo savijautą. „Ubago“ pasakotojas mokosi jautriau matyti senelį, o įsivaizduojamas klasės draugas galėtų padėti be viešo gėdinimo. Pagarbi pagalba išsaugo žmogaus savarankiškumą ir leidžia jam jaustis lygiaverčiu pašnekovu.

Pirma mintis grindžiama pasakotojo ir senelio santykiu, antra – įsivaizduojamu kasdieniu pagalbos būdu.

Ko tekstas nepasako. Pasakotojas nėra senelį išvaręs sūnus. Duonos riekė nepanaikina visos jo nelaimės, o pokalbio pabaiga nevaizduoja suteiktų naujų namų. Pasakotojas savo klausimus ir atsiprašinėjimą pats vertina kaip ne visada tinkamus – iš to galima mokytis jautresnio bendravimo.

Savo situacijoje. Įvardyk, kokios pagalbos reikia, kaip ji siūloma ir kokia laisvė lieka kitam. Klasės situacija sukurta kaip pavyzdys; jos nereikia pristatyti kaip savo biografijos.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis parinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.