Užduotis. Interpretuok Donskio esė žaismės ir brandos sampratos peržiūros aspektu. Gali rinktis kitą tekstu pagrįstą kryptį. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; abiejuose dėstymuose pirmiausia analizuok pateiktos esė raišką.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį.

Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. Gražias, humaniškas ir šilumos kupinas knygeles vaikams rašantis autorius bei interneto komentatorius, rašydamas apie nūdienos Lietuvos politiką ir politikus, atrodytų, atsiduria sau visiškai svetimoje ir turbūt nelabai malonioje teritorijoje.

Vis dėlto jis rašo, nesunkiai išvengdamas perdėtai rimto mūsų susireikšminusių politikų vertinimo. Beje, tai autorius, apskritai retai pasakantis ką nors gera apie mūsų garsenybes – ne tik politikos, bet ir popkultūros bei spaudos žvaigždes. Jis jais tiesiog nesidomi ir ne apie juos galvoja.

Lietuvoje, kurioje spaudos, televizijos, verslo ir politikos aukštuomenė mielai ir išdidžiai demonstruoja savo ryšius bei tarpusavio palankumą, o kartais homeopatiškomis dozėmis savo dėmesiu bei malonėmis apdalija ir likimo nuskriaustuosius, tokia Vytauto V. Landsbergio laikysena garantuoja nebent išdidžią idealisto vienatvę, bet sykiu dovanoja ištikimybės savo principams džiaugsmą.

Jo dėmesio centre gerokai dažniau atsiduria Lietuvos pralaimėjusieji ir silpnieji, lengva ranka jau paaukoti ir tebeaukojami ant ateities Lietuvos pažangos ir globalizacijos aukuro, – tai senyvi žmonės, vaikai, nekomerciniai menininkai, vienišiai, keistuoliai, neprisitaikiusieji ir nonkonformistai.

Vytautas V. Landsbergis rašo ne apie triukšmingos sėkmės, o apie tylios nesėkmės ir beveik niekam nežinomas tylaus vilties užgesimo istorijas; ne apie nugalėtojus, o apie pralaimėtojus; ne apie tuštybės mugę, o apie vienatvę, alternatyvą ir tylią svajonę.

Sykiu jo esama neįprasto autoriaus stiliaus požiūriu. Rašo jis lengvai, žaismingai, su gera ironijos doze, bet sykiu neretai ir su neslepiamu moraliniu patosu. Jis – itin jautrus socialinis diagnostikas, bet kartu ir moralistas, besimaskuojantis kaip politinių anekdotų ir žaismingų istorijų pasakotojas.

Meilė vaikams jo tekstuose neretai lydima skepticizmo, nukreipto į pernelyg suaugusį mūsų pasaulį. Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis? Tai rimtas, nežaismingas ir „racionalus“ pasaulis, praradęs idealizmą ir tikėjimą stebuklais, slypinčiais žvilgsnyje ir akių susitikime. Pasaulis, kuriame branginama visų pirma finansinė ir politinė galia.

Pakanka atsiversti Vytauto V. Landsbergio naująją publicistikos rinktinę Šisbeitas. Joje galima rasti ne tik internetiniuose portaluose bei kultūros spaudoje publikuotus komentarus, bet ir ilgokus autoriaus pokalbius su iškiliais išeivijos menininkais (ypač dėmesio verti yra jo pokalbiai su Jonu Meku ir Alfonsu Nyka-Niliūnu).

Įdomu, kad tekstai apie Vilių Orvydą ir Joną Meką atveria du ne šio pasaulio gyventojus. Tik vienas iš jų pasitraukė iš šio pasaulio, taip ir nesuprastas bei neįvertintas savo tėvynėje kaip mistikas bei didis menininkas, o kitas, tapęs kultine figūra JAV ir apskritai Vakarų avangardinio meno pasaulyje, už šitą iki šiol negali atleisti oficialiajai Lietuvai.

Ne veltui jie atveriami šioje knygoje – ir Vilius Orvydas, ir Jonas Mekas tampa tobulomis alternatyvomis nūdienos Lietuvą persmelkusiai vertybinei orientacijai, kurioje dominuoja galia, prestižas ir greita sėkmė. Čia mes matome du didelius vaikus – jie atkeliauja iš to pasaulio, kuriame nuolat kuriama ir tobulinamasi, tik apie tai nieku gyvu nekalbama skambia ir pretenzinga kalba.

Įdomu, kad Vytautas V. Landsbergis knygoje Šisbeitas ne tik leidžia prabilti savo herojams, bet ir pats mėgaujasi jų tekstais, cituodamas ne po keletą sakinių, o ištisas ilgas jų pastraipas. Tai gan netikėtas stilistinis veiksmas – žodžiu, imkite ir patys skaitykite, kad suprastumėte, iš ko gimė mano tekstas. Atidengiamos kortos, skaitytojui išduodami visi įkvėpimo šaltiniai.

Tada ir supranti, kad šis autorius neturi paslapčių nuo skaitytojų. Tai atvirumas, leidžiantis žvelgti į akis ir atvirai kalbėti bei rašyti. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo anoniminio komentaro logikos, kuriame sukuriama viso labo tik atvirumo iliuzija, o iš tikrųjų vyksta pats tikriausias dialogo nužudymas, jį pakeičiant kaukės grimasa.

Žinoma, paslapčių neturėjimas ir savo herojų galerijos eksponavimas turi ir problemišką pusę – Vytauto V. Landsbergio tekstuose kartais kyla pavojus neįvertinti žmogaus psichologinės gelmės bei jame slypinčių galimybių keistis. O kai neįvertini moderniojo žmogaus dvilypumo ir maskavimosi galių, tada kiek pervertini moralizavimą ir žmonių skirstymą į kategorijas.

Kad ir kaip būtų, skaitydamas ne sociologo ar akademinio filosofo, o vaikų rašytojo ir kino režisieriaus knygą, negali taikyti jai svetimų kriterijų. Ši knyga yra vertingas mūsų laikotarpio įtampų ir polemikų paliudijimas, lygiai kaip ji yra ir autoriaus kartos patirties dokumentas.

Šalyje, kurioje atvirai ignoruojama vaikystė ir senatvė, kurioje jau nejauku kalbėti apie nežinomus žmones, kurioje galia ir statusas tapo svarbesni už žmoniškumą ir kurios visuomeninėje televizijoje nėra nė vienos jaunimui skirtos laidos, domėjimasis vaikais ir jaunais žmonėmis – ne kaip rinkos objektais, o kaip alternatyva gilios krizės ištiktai savo visuomenei – savaime yra iššūkis.

Tai iššūkis ir alternatyva pernelyg suaugusiam, neįdomiam ir susireikšminusiam mūsų pasaulėliui.

Šaltinis: Leonidas Donskis, „Tyliosios alternatyvos. Socialinės analizės ir kritikos eskizai“. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 215–218. ISBN 978-9955-34-074-4.

Nonkonformistas – žmogus, nesitaikantis prie vyraujančios nuomonės ar elgesio. Homeopatiškomis dozėmis čia reiškia labai mažą dėmesį. Esė aptariama Vytauto V. Landsbergio publicistikos knyga „Šisbeitas“. Viešojo gyvenimo apibendrinimai priklauso šio 2008 m. rinkinio esė balsui.

Žaismė ir brandos sampratos peržiūra

Suaugusiu žmogumi įprasta vadinti tą, kuris geba atsakingai spręsti ir supranta gyvenimo sudėtingumą. Leonido Donskio esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ šis apibūdinimas pasidaro problemiškas: pernelyg suaugęs pasaulis praranda žaismę, o dideliais vaikais pavadinti menininkai pasiūlo kitokią laikyseną. Aptardamas Vytauto V. Landsbergio publicistiką, eseistas peržiūri pačią brandos sampratą. Amžiaus metaforos, ironiškas rimtumo vertinimas bei kūrybinių laikysenų sugretinimas leidžia atskirti atsakomybę nuo sustingusio susireikšminimo. Žaismė čia tampa vienu iš gebėjimo gyvai mąstyti ženklų.

Esė pavadinimo prieveiksmis „pernelyg“ svarbus visam svarstymui. Jis leidžia kritikuoti tam tikrą suaugusio pasaulio savybę, nesutapatinant jos su visais suaugusiais žmonėmis. Vėliau klausimas „Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis?“ sulaukia ryškiai vertinamojo atsakymo. Jis rimtas, nežaismingas, branginantis finansinę bei politinę galią. Kabutėmis išskirtas „racionalus“ paskatina tikrinti, kokiam tikslui naudojamas tariamas protingumas. Čia pabrėžiama racionalumo versija, kuri nebepastebi idealizmo ir akių susitikimo vertės. Todėl klausimo bei atsakymo sandara iš naujo apibrėžia skaitytojui pažįstamą žodį. Panašų atotrūkį tarp išsilavinimo ir gyvo pažinimo leidžia svarstyti Gėtės „Fausto“ pradžios scena. Faustas išvardija studijuotus mokslus, bet savo žinojimą vertina skausmingai ir trokšta suprasti pasaulio gyvybę. Makrokosmo ženklas suteikia pakilimą, tačiau veikėjas netrukus pastebi vien reginio nepakankamumą; Žemės dvasios pasirodymas dar aiškiau parodo jo ribas. Ši drama nepatvirtina išsilavinimo bevertiškumo, bet neleidžia titulo laikyti galutiniu pažinimo įrodymu. Donskio amžiaus metafora veikia panašiai: socialiai rimtu laikomas pavidalas dar neparodo, ar žmogaus mąstymas išliko atviras. Grįžtant prie esė, ypač išryškėja galios ir gyvo žvilgsnio skirtis. Brandą autorius siūlo tikrinti pagal santykį su pasauliu.

Kitą brandos galimybę parodo Orvydo ir Meko įvardijimas dideliais vaikais. Šis vaizdas siejamas su nuolatiniu kūrimu bei tobulėjimu, kurių nelydi pretenzinga savęs reklama. Donskis pabrėžia jų laikyseną; tikras menininkų amžius šio vertinimo nepaaiškina. Pasaulio stebėjimą išsaugantis vaikiškumas nėra žinių stoka. Tai padeda suprasti ir Gedos „Vakaras prie televizoriaus“. Žaismingas kalbantysis žavisi ekrane matomu pasauliu, tačiau mažas žodis „rodos“ riboja teiginį, kad ten matoma viskas. Tikros gėlelės augimas iškelia kitokią patirtį, o pasikartojanti vakaro išimtis palieka vietos saikingam žiūrėjimui. Vaikiška intonacija sukuria savikorekcijos galimybę. Donskio esė žaismė taip pat derinama su moraliniu jautrumu: aptariamas publicistas rašo lengvai ir ironiškai, bet kartu jam rūpi visuomenės nuvertinti žmonės. Šių savybių jungtis išardo prielaidą, kad nerimtas skambesys būtinai reiškia paviršutinišką turinį. Žaismingo pasakotojo ir moralisto sugretinimas čia nurodo ne dviejų skirtingų autorių balsus, o vienos laikysenos sudėtingumą. Sąmojis gali suartėti su atsakingu vertinimu tame pačiame tekste. Pabaigoje atsirandantis „pasaulėliui“ sumažina anksčiau galingu atrodžiusį viešą pasaulį. Ironiškas masto pakeitimas leidžia pajusti, kad jo tariamas didumas priklauso nuo pasirinktų vertės matų. Kūrybinė žaismė dėl to iškyla kaip rimta galimybė šiuos matus peržiūrėti.

Taigi Donskio esė branda peržiūrima keičiant įprastą amžiaus ženklų vertę. Pernelyg suaugęs pasaulis apibūdina uždarą galios logiką, o didelių vaikų metafora išsaugo kūrybos, smalsumo ir mokymosi reikšmę. Šią mintį sustiprina klausimai, kabutės bei ironiškas masto mažinimas. Žaismė čia vertinama dėl gebėjimo atverti kitokį santykį su gyvenimu. Atsakingai mąstantis žmogus gali išlaikyti rimtą rūpestį kartu neprarasdamas vaizduotės ir noro tobulėti.

Žaismė ir brandos sampratos peržiūra

Donskio esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ amžiaus žodžiai padeda kalbėti apie kultūrinę laikyseną. Vaikams rašantis Vytautas V. Landsbergis pristatomas kaip jautrus viešo gyvenimo stebėtojas, o įtakingų suaugusiųjų pasaulis vaizduojamas praradęs žaismę. Šis vertinimo apvertimas neleidžia brandos sutapatinti vien su išoriniu rimtumu. Tačiau eseistas palieka vietos ir kritinei savo paties idealizuojamo vaikiškumo patikrai. Žaismės reikšmė atsiskleidžia per tai, kokį santykį su žmogumi ji padeda sukurti ir kokios atsakomybės vis dar reikalauja.

Vaikų ir suaugusiųjų priešprieša esė pirmiausia pakeičia žvilgsnio kryptį. Donskis primena senatvę bei vaikystę, kurių poreikiai viešoje galios hierarchijoje nustumiami į šalį. Aptariamo autoriaus dėmesys vaikams dėl to įgyja kritinę paskirtį: iš jų perspektyvos tikrinama suaugusio pasaulio tvarka. Žvilgsnio ir akių susitikimo motyvas suteikia šiai minčiai artumo. Brandos klausimas perkeliamas nuo statuso prie gebėjimo pastebėti kitą. Škėmos „Baltos drobulės“ vaikystės prisiminime panaši skirtis atsiveria skaudžiau. Vienas likęs Garšva iš tinko gabalų dėlioja pilį, įsivaizduoja Pelenę ir mėgina keisti laukimą žaidimo vaidmenimis. Šie fantazijos veiksmai nepanaikina vienatvės. Sugrįžęs tėvas mato išmėtytus gabalus ir kaltina vaiką negerbiant darbo, o jo vidinis patyrimas lieka neišsakytas. Taigi suaugusiojo vertinimas neaprėpia to, ką vaikui reiškia jo kuriamas pasaulis. Donskio esė siūlo kitokį atskaitos tašką: vaikystės patirtis gali tapti viešą gyvenimą tikrinančia alternatyva. Ji iškeliama kaip jautrumo šaltinis, tačiau nevadinama nuo sunkumų apsaugančia būsena. Dėmesys vaikams šiame argumente turi ir pažintinį poveikį: skaitytojas kviečiamas peržiūrėti savo sprendimo atskaitos tašką. Tas pats gyvenimo reiškinys gali atrodyti kitoks tam, kurio poreikiai paprastai neįtraukiami į svarbių reikalų sąrašą. Teksto polemika svarbi būtent todėl, kad leidžia klausti, kieno reikmės lieka nematomos už suaugusiųjų rimtų reikalų.

Vis dėlto kūrybinis vaikiškumas esė netampa leidimu apie žmogų spręsti pernelyg paprastai. Aprašęs du didelius vaikus, eseistas vėliau perspėja dėl pavojaus neįvertinti psichologinės gelmės ir galimybių keistis. Ši pastaba apsaugo ir pačią amžiaus metaforą: palankus įvardijimas dar nėra išsamus kito pažinimas. Ilgas herojų citavimas leidžia skaitytojui pačiam susitikti su jų balsais, todėl dialogas reikalauja aktyvaus dalyvavimo. Panašų pasitikėjimą jaunu skaitytoju išreiškia Marčėno „Knyga“. Kreipimasis „vaikeli mano“ lydimas raginimo pačiam sužinoti ir skaityti; atveriamas pasaulis nepakeičiamas vien gatavu paaiškinimu. Kalbančiojo „bijau“ priežastis tiksliai neįvardyta, todėl svarbiausias lieka pačiam skaitytojui paliekamas atradimo darbas. Donskis taip pat neapriboja jaunesnio žmogaus rinkos objekto vaidmeniu. Pabaigoje vaikais ir jaunais žmonėmis siūloma domėtis kaip visuomenės alternatyva. Šitaip potencialus dalyvis pakeičia vien prižiūrimo ar vertinamo asmens pavidalą. Suaugusiojo atsakomybė išlieka: jo atvirumas turi palikti kitam erdvės mąstyti, o žaisminga kategorija neturi užbaigti pažinimo. Esė brandą dėl to leidžia suprasti kaip gebėjimą augti santykyje, kuriame išsaugomas smalsumas ir pripažįstamas kito savarankiškumas.

Vadinasi, žaismė Donskio esė vertinga tiek, kiek padeda išgirsti savitą žmogaus patirtį. Amžiaus metaforų apvertimas parodo, kad oficialus rimtumas gali slėpti nejautrumą, o vaikiškas atvirumas gali palaikyti atsakingą kultūrinę laikyseną. Kartu kritinė pastaba neleidžia idealizuoto vaizdo laikyti visu žmogumi. Brandus santykis čia kuriamas iš dėmesio, galimybės pačiam atrasti ir pasirengimo tikslinti tai, ką jau manome supratę.

Pirmas variantas nagrinėja vertinimo apvertimą; antras – jaunesnio žmogaus patirties ir savarankiško augimo reikšmę.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.