Užduotis. Pateikite prozos ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – troškimas keisti gyvenimą ir jo kaina. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas.

Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą.

Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis.

Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. „Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!“ – sakydavo iš pavydo žmonės.

Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių žemę, daugino savo turtus. Pagaliau sutvarkė ir pačias trobas.

Kaip krikštolo stiklas, sprigto sutrenkiamas, spengsi, taip ir jo ūkio trobos buvo skaidrios ir naujos, jo rankų pavaldomos. Iš paprasto skurdžiaus sklypininko jis virto pirmuoju ūkininku. Žodžiu, tai buvo Žvirbla. Jį žinojo visi.

Sukūręs tiek turto per visą savo gyvenimą, kaip per tas šešias kūrybos dienas, septintąją jis norėjo pasilsėti. Septintąją dieną jis nusipirko laivą.

Laivas jį pražudė. Žvirblienė pirmoji pripuolusi smarkiai sukritikavo vyrą ir visai nupeikė jos vyro pirktą daiktą. Nekalbant jau apie žmones. Žmonės jo nesuprato. Minia jį išjuokė.

Jo ūkyje puikiai augo ant kalnelių ir tarpežėse laukinės obelys. Po kalvokščių ėjo puikios lomos, prisėtos visokių agrikultūriškų vaismenų, puikiai žaliuojančių. Buvo kur šventadienį pasivaikščioti ir akį užmesti.

Tas laivas sudarė artimesnius santykius su miestu. Šiaip jau gana svetimu ūkininkui. Miestas rados artesnis. Tarytum ūkis būtų pats straktelėjęs arčiau prie miesto. Miestas – čia pat! Pirma, kai laivo nebuvo, miestas, be abejo, buvo daug toliau; pirma reikėdavo arklius po ganyklas gainioti, ieškoti jų, kinkyti, ilgu keliu į miestą važiuoti. Dabar beburbini savo motoriniu maišus į miestą.

Bent per vieną mylią prisiartino dabar miestas.

Bet ūkininkas Žvirbla, įlamdęs ir ganėtinai prisukinėjęs sau sąnarius per savo ilgą amželį, beknaisiodamas akmenis iš dirvų ir betampydamas maišus, džiaugėsi gausiąs pasikaršinti senatvėje.

Be Žvirblos ir Žvirblienės, ūkyje buvo dar jų jauna duktė. Kaip gėlė.

Ji buvo grakšti kaip pavyzdingiausias sodžiaus mergelės egzempliorius. Tiesa, tai nebuvo iš jūrų putų gimusi Afroditė, bet skaisčioji, geltonoji tulpė. Šalna kvepianti tulpė, išsinėrusi iš juodžemio.

Ji augo ir žydėjo. Koks jos liemens grakštumas! Visai kaip tulpės. Ji taip pat džiugino žmonių akis savo spalvomis kaip tikra gėlė.

Jaunoji Žvirblų duktė lankė miesto mokyklą. Kitaip ir būti negalėjo. Žvirbla buvo visais atžvilgiais pažangus asmuo.

Ūkis buvo viso ko pertekęs.

Be vienos kaip ir apoteozės visiems darbams ir pačiam ūkiui. Nebuvo kas gyvena ūkininko naujai įrengtoje seklyčioje.

Žvirblos seklyčia stovėjo visai tuščia.

Ji stovėjo tuščia žiemą ir vasarą. Be retai atvykstančio svečio, šiaip jau seklyčia buvo kaip ir nenaudojama, liūdnų saulės spindulių skrodžiama, jiems įsiskverbiant pro langus. Auksinės saulės dėmės krisdavo tada ant šviežių, gelsvų, eglės sakais pakvipusių rąstų, puikiai išplautų grindų ir tamsiai lakuotų beržinių komodų su antdangtėlėmis ir dukraitės puikiai padirbtomis gėlėmis iš vilnonių, skaisčiai dažytų siūlų, ant vielų prinarpliotų. Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia ir savo ilgomis, spinduliuotomis rankomis viską paglostyti ir išlyginti.

Tai tokia buvo ūkininko seklyčia! Naujai statybai ir tinkamu stilium įrengta. Tik nebuvo kas joje gyvena. Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi. Juk jam su jo kasdieniniais drabužiais kaip ir netiktų kokius pergalės laurų vainikus nešioti. Tas būtų juokinga. Ką įsileisti į seklyčią gyventi, jis nežinojo.

– Seklyčia tam, kad stovėtų tuščia! – ramindavo kresnoji Žvirblienė. Jai buvo viskas aišku, tai moteriškei. Bet ūkininkas Žvirbla, jau sykį miestu ir jo skrupulu užsikrėtęs, tuojau nugirdo jos balse disonansą. Seklyčią reikia išnuomoti.

– Žentelį įleisim...

– Kad ir mama!

– Na, bene visuomet būsi netekėjusi.

Šitie moterų plepalai Žvirblai atrodė neįdomūs.

Ne, jis turi rasti įnamį šiai seklyčiai. Tada tai jau bus pasiektas jo gyvenimo idealas. Tada tik bus viso ko pertekęs jo ūkis. Kaip sulčių prisisunkusi, prisirpusi serbentos uoga.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1990; NŠA 2025 m. A kurso pakartotinės sesijos sąsiuvinis, p. 5–6.

Sąsiuvinio žodžių paaiškinimai. Apoteozė – čia iškilminga baigiamoji spektaklio scena ar paveikslas. Seklyčia – lietuvių valstiečių tradicinio gyvenamojo namo kambarys svečiams. Disonansas – dermės nebuvimas.

Gyvenimas, vis atidedamas rytojui

Ilgai dirbęs žmogus tikisi sulaukti laiko, kai galės gyventi lengviau ir naudotis savo sukurtomis gėrybėmis. Tačiau pats pasiektas tikslas dar negarantuoja, kad pavyks pajusti pasitenkinimą. Jurgio Savickio novelės „Ūkininkai“ ištraukoje Žvirbla ieško naujos gyvenimo kokybės: įsigyja laivą, rūpinasi tuščia seklyčia. Troškimą keistis lydi aplinkinių nesupratimas ir paties veikėjo negalėjimas apsigyventi savo sėkmėje. Ironiškas pasakojimas atskleidžia, kaip žadama pilnatvė vis perkeliama į dar vieną būsimą pasiekimą.

Žvirblos noras keisti kasdienybę pirmiausia pagrindžiamas ilgo darbo patirtimi. Nugrubusios rankos ir išknaisiojami akmenys suteikia turto kūrimui kūnišką svorį. Tai nėra vien atsitiktinai praturtėjusio žmogaus užgaida. Šešių kūrybos dienų ir septintosios poilsio palyginimas pakylėja gyvenimo triūsą, bet iškart keičia laukiamą baigtį: „Septintąją dieną jis nusipirko laivą.“ Poilsį tarsi turi užtikrinti naujas daiktas. Tačiau laivo pasirodymas nepanaikina maišų gabenimo ar kitų ūkio reikalų. Darbas tiesiog atliekamas kitaip. Todėl žadamas pasilsėjimas nuo pat pradžių išlieka sudėtingesnis už vieną pirkinį: veikėjas pakeičia gyvenimo priemonę, bet dar nepatiria apibrėžtos galutinės atvangos. Laivas iš tiesų palengvina susisiekimą: miesto priartėjimas nusako prieinamumą, o ne tikrą vietovės persikėlimą. Tačiau staigus sakinys „Laivas jį pražudė“ šį pažangos vaizdą persmelkia grėsme. Pateiktame fragmente ją konkretina žmonos kritika ir minios pašaipa, o ne parodyta Žvirblos mirtis. Veikėjas negauna bendro pritarimo tam, ką pats suvokia kaip pelnytą gyvenimo palengvinimą. Gražesnių išorinių aplinkybių ir vidinės savijautos skirtumą kitaip išryškina Maironio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Nuostabaus užsienio kraštovaizdžio patirtis neatstoja ryšio su prisimenama tėvyne ir jaunyste. Abiem atvejais vien aplinkos pakeitimas neaprėpia žmogaus ilgesio. Savickio Žvirblai miestas tampa arčiau, tačiau ši pažanga dar nesuteikia jo troškimui ramios, kitų priimtos vietos.

Dar ryškesnę troškimo kliūtį parodo paties Žvirblos santykis su seklyčia. Ji įrengta taip rūpestingai, kad saulė tarytum nori viską paglostyti. Personifikacija suteikia kambariui šilto gyvenimo galimybę, tačiau žmonės joje beveik negyvena. Saulės šviesa atrodo drąsesnė už patį šeimininką. Ypač reikšminga užuomina apie retai atvykstantį svečią: kambarys nėra užvertas, tačiau įprastas gyvenimas jo nepripildo. Kliūtis veikiau glūdi jos simbolinėje paskirtyje. Ji saugo pasiekto gyvenimo vertę taip iškilmingai, kad kasdienis žmogus ima jaustis nevertas šia verte naudotis. Jam kasdieniai drabužiai nesuderinami su pergalės laurais, todėl sukurtas grožis virsta neprieinama jo paties pastangų iškilme. Tolesnis įnamio ieškojimas rodo, kad veikėjas nori šią tuštumą užpildyti. Vis dėlto kartojama būsimojo laiko formulė „Tada tik bus“ neleidžia jau pasiekto pertekliaus laikyti pakankamu. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ išradimo scenoje troškimas tobulinti malūną taip pat nukreiptas į ateitį, bet pats veikėjas įvardija konkrečią kliūtį: sumanymą reikės patikrinti bandymais, kuriems trūksta pinigų. Savickio seklyčios problema ne tokia apibrėžta. Ji jau pastatyta, išpuošta, tačiau neaišku, kas suteiktų savininkui teisę iš tikrųjų joje būti. Prisirpusios serbentos vaizdas žada galutinę brandą, nors nuolatinis atidėjimas šį pažadą daro abejotiną. Pabaigoje įnamis tebėra planuojamas, tad išlieka atotrūkis tarp visiško pertekliaus vaizdinio ir kasdienio gyvenimo.

Taigi troškimas keisti gyvenimą ištraukoje suprantamas ir kartu ironiškai tikrinamas. Laivas pažada lengvesnę senatvę, bet sulaukia pašaipos; išpuošta seklyčia rodo sėkmę, kurioje šeimininkas pats nedrįsta gyventi. Biblinis palyginimas, prieštaringa šviesa ir būsimojo laiko kartojimas atskleidžia šio troškimo kainą. Žvirbla daug pasiekia, tačiau pilnatvę vis įsivaizduoja dar neprasidėjusio gyvenimo pusėje.

Svetimas savo pasiekimuose

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos gali suteikti daugiau galimybių, bet nebūtinai pakeičia žmogaus santykį su savimi. Jurgio Savickio novelės „Ūkininkai“ ištraukoje Žvirbla iš sklypininko tampa žinomu, pasiturinčiu ūkininku. Vis dėlto naujos galimybės sunkiai dera su ankstesniu jo vaidmeniu ir aplinkinių lūkesčiais. Troškimo keistis kainą atskleidžia pasakojimas apie pažangą, kurios veikėjas negali paprastai priimti kaip savo kasdienybės. Šį prieštaravimą ryškina ironija, kitų balsai ir vaizdingas beveik negyvenamos seklyčios aprašymas.

Iš pradžių Žvirbla apibūdinamas kaip savo rankomis sukūręs sėkmę žmogus. Žodis „juodnugaris“, purvų bei nugrubusių rankų vaizdai išsaugo jo ryšį su fiziniu darbu. Pasakotojo apibendrinimas „Žodžiu, tai buvo Žvirbla“ tarytum suteikia vardui tvirtą, visiems pažįstamą reikšmę. Tačiau kai ūkininkas nusiperka laivą, visuomenės pripažinimas nebeatrodo toks patikimas. Ankstesnį pavydą pakeičia nesupratimas ir išjuokimas. Išeitų, kad priimtina didinti turtą, bet sunkiau leisti jo kūrėjui pasikeisti ir naudotis kitokia gyvenimo galimybe. Veikėjas pats įsitraukia į miesto pasaulį: lengviau nuplukdo maišus, dukra lanko mokyklą. Dukters palyginimas su tulpe kartu grąžina prie žemės, iš kurios ji tarsi išauga. Pažanga nepanaikina kaimiškos kilmės: naujos galimybės pasirodo greta ankstesnio gyvenimo vaizdų. Todėl pokytis čia nėra paprastas vieno pasaulio palikimas ir visiškas perėjimas į kitą. Pasakotojas šį prieštaringą judėjimą rodo greta išankstinio perspėjimo apie laivo pražūtingumą. Darbo vaidmens ir asmens skirtis svarbi Antano Škėmos „Baltos drobulės“ epizode prieš Garšvos pamainą. Darbuotojo numeris ir pirštinės užstoja vardą bei senelės žiedą, bet vidinis kalbėjimas atskleidžia platesnę žmogaus istoriją. Savickio veikėjas nėra tokioje pačioje padėtyje: jis valdo savo ūkį. Vis dėlto ir jo gyvenimas pasirodo didesnis už aplinkinių priimamą darbščio ūkininko paveikslą. Noras ilsėtis ir keistis priverčia susidurti su šio paveikslo ribomis.

Skaudžiausia, kad svetimų vertinimų riba apsigyvena ir pačiame šeimininke. Sakinys „Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi“ paverčia seklyčią paradoksu: pastangų rezultatas priklauso žmogui, bet jam pačiam atrodo netinkamas. Kasdienius drabužius ir pergalės vainikus sugretinanti ironija leidžia pajusti neatitikimą tarp dirbančio kūno ir iškilmingai saugomo sėkmės ženklo. Ilgas saulės, švarių grindų, sakų kvapo ir dukros padirbtų gėlių aprašymas suteikia kambariui jutiminį artumą. Tačiau saulės spinduliai pavadinami liūdnais. Šis netikėtas atspalvis sulaiko nuo vien puošnaus kambario įsivaizdavimo: šviesoje matomas ir jo nepanaudotas gyvumas. Pasakotojas leidžia kartu pajusti daiktų grožį bei tuštumą, kurios negali panaikinti dar kruopščiau išplautos grindys. Pasakymas „Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia“ parodo galimą santykį, kurio žmogus dar neužmezga. Jono Aisčio „Peizaže“ priklausymas vietai kuriamas kitaip. Šuns balsas, samanotas stogas, šulinio svirtis ir graudi daina susijungia į brangų pasaulį, kuriame laimė nepanaikina liūdesio. Vieta neprivalo tapti nepriekaištinga, kad joje būtų gera būti. Savickio Žvirbla, priešingai, pasitenkinimą sieja su dar viena trūkstama sąlyga: pirmiau turi atsirasti įnamis. Žmonos ir dukters pokalbis apie būsimą žentą jam atrodo nereikšmingas, nors paliečia gyvenimą, kuriuo kambarys galėtų prisipildyti. Pasakotojas nepatvirtina vieno tinkamo sprendimo, bet išlaiko tuštumos ir gausos priešpriešą, leidžiančią abejoti, ar viską užbaigs naujas planas.

Vadinasi, ištraukoje gyvenimo pokyčio kaina yra ne vien kitų pašaipa. Žvirblai sunku peržengti ir savo paties įsivaizduojamo vaidmens ribas. Laivo teikiamas artumas miestui bei saulės glostoma seklyčia parodo tikras galimybes, tačiau jų nepakanka gyvam pasitenkinimui. Pasakojimo ironija leidžia matyti žmogų, kuris išmoko kurti turtą, bet dar nerado, kaip kasdien gyventi savo pasiekimų viduje.

Troškimo eiga. Žvirbla pakeičia susisiekimą ir sukuria gražią namų erdvę, tačiau pilnatvę vis sieja su dar būsima sąlyga. Tikros pažangos ir negalėjimo ja gyventi prieštaravimas leidžia aiškinti troškimo kainą.

Variantų kryptys. Pirmas nagrinėja vis atidedamą pilnatvę, antras – sunkumą peržengti darbo vaidmenį ir jaustis savu tarp savo pasiekimų. Abi dėstymo pastraipos nagrinėja pateiktą Savickio fragmentą.

Palyginimų paskirtis. Maironio graži svetima aplinka nepanaikina ilgesio; Kuprelio ateities planas turi kitokio pobūdžio, aiškiai įvardytą bandymo kliūtį. Škėmos numeris neaprėpia asmens istorijos, o Aisčio vietos vertė nesiejama su visišku nepriekaištingumu. Sąsaja aiškinama konkrečiu skirtumu, nesuplakant aplinkybių.

Užduoties kilmė. Šis interpretacijos aspektas ir B klausimai sukurti mokymuisi. Tikrame 2025 m. A kurso pakartotinės sesijos sąsiuvinyje šis fragmentas pateiktas svarstymui, ne šiai interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.