Užduotis. Pateikite Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ pirmosios dalies interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – svetimo skausmo pažinimas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite pasakotojo žvilgsnio kaitą, jutimus, pasikartojimus ir veido knygos metaforą.

Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...

Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...

Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...

Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...

- Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.

Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.

Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...

Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:

- Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...

Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:

-Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…

Intbedus akis pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.

Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“...

***

Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:„Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...

Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...

Liūdna pasaka!..

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Liūdna pasaka“, I dalis. Vartotojo pateikta Antologijos skaitmeninė PDF kopija, p. 37–38. Leidimo metai ir spaudinio bibliografija kopijoje nenurodyti..

Apie ištrauką. Pateikiama visa pirmoji apysakos dalis. Pasakotojas vasaroja miške, ieškodamas sveikatos. Sutiktos moters istorija šiame skyriuje dar tik pradedama pažinti.

Žodžiai. Džiovininkas – džiova (tuberkulioze) sergantis žmogus; skatikas – smulkus pinigas. „Memento mori“ (lot.) – „atmink, kad mirsi“. Šaltinyje išlaikytos senesnės formos: „int“ – „į“, „šašėlis“ – „šešėlis“, „atadengta“ – „atidengta“.

Svetimo skausmo pažinimas

Kančią galima pastebėti ir vis tiek nenorėti pažinti kenčiančio žmogaus. Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ pirmojoje dalyje pasakotojas pats ieško atokvėpio nuo ligos, todėl svetimas skausmas iš pradžių sudrumsčia jo trokštamą ramybę. Susitikimo prasmė keičiasi pamažu: išgąstis ir negrabiai paduoti pinigai užleidžia vietą ilgam žiūrėjimui į moters veidą. Jos kančios pažinimas vaizduojamas kaip nelengvas savo paties žvilgsnio keitimas.

Pradinis moters paveikslas atskleidžia daugiau pasakotojo išgąsčio negu jos gyvenimo aplinkybių. Prieš jai pasirodant jis godžiai kvėpuoja pušyno oru, džiaugiasi tebeturįs sveikas akis ir ausis. Tie patys jutimai netrukus atveria patirtį, nuo kurios norisi nusisukti. Išgirstas dejavimas sustabdo ramų aplinkos stebėjimą, o moters akys atrodo kaip „užgesusios žvaigždės“. Palyginimas perteikia patiriamą gyvybės praradimo įspūdį, tačiau čia pat pasakoma, kad tos akys vis dar mato ir žiūri tiesiai į jį. Šis žvilgsnis reikalauja atsako. Stovinti moteris ir gulintis pasakotojas susitinka labai arti, todėl jo baimė pasirodo kūniška: jis krūpteli, jaučia šaltą sopulį, neturi kur dėtis. Artumas suardo patogų stebėtojo atstumą. Pasakotojas nežino, ar moteris elgeta, bet vis tiek įspraudžia jai du pinigus. Jie nukrinta, o jo sutrikimas lieka. Veiksmas neleidžia išvengti susitikimo: pažįstamas būdas duoti pasirodo netinkamas atsakyti į dar nesuprastą poreikį. Panašiai įprastą vertinimą suardo Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Berniukas surištame piktadaryje atpažįsta kenčiančio Kristaus pavidalą ir, nors pradžioje pats jį erzina, ryžtasi atrišti. Gailestis užauga per prieštaravimą tarp turėto žmogaus vaizdo ir matomo jo pažeidžiamumo. Biliūno pasakotojo atsakas lėtesnis: jis dar slepiasi už monetų, o moters skausmo priežastis jam nežinoma. Todėl išgąstis tampa pažinimo pradžia, kuriai dar reikia laiko.

Antroje ištraukos atkarpoje laikas pakeičia žiūrėjimo paskirtį. Žodžiai apie beveik kasdienius susitikimus rodo, kad moteris nebėra vien netikėtas reginys. Pasakotojas pripranta prie raukšlių, įsižiūri, o veidas virsta „gyvenimo knyga“. Pradžioje pasakotojas atideda atsineštą knygą, labiau traukiamas aplinkos pojūčių. Pabaigoje skaitymas sugrįžta kaip dėmesys moters veidui ir jame paliktoms gyvenimo žymėms. Metafora grąžina tam veidui istoriją: raukšlės suvokiamos kaip ilgų metų skausmo ir vargų įrašai. Baugus įspūdis dabar siejamas su veide įrašyta patirtimi; moters buvimas greta jau įprastas. Panašų ryšį tarp dabarties ir praeities Biliūnas kuria apsakyme „Ubagas“. Prisiminimas, kaip Sabaliūnas dalydavo vaikams medų, papildo dabar prieš pasakotoją sėdinčio elgetos paveikslą. Žmogus atpažįstamas per ankstesnį dosnumą, todėl duodama duona įgyja ir atminties bei dėkingumo prasmę. „Liūdnos pasakos“ pasakotojas tokio bendro prisiminimo neturi: moters veidą jam tenka mokytis skaityti. Pakartotas jos klausimas apie Petriuką atskleidžia asmenišką ryšį, kurio neatstoja pinigai. Vis dėlto veido knyga lieka sunkiai suprantama. Pasakotojo prisipažinimas, kad padėjo kiti žmonės, atveria bendro pažinimo galimybę, o kuklus „šį tą“ apriboja jo pasiektą supratimą.

Taigi svetimo skausmo pažinimas šioje ištraukoje prasideda nuo suardyto saugumo ir tęsiasi mokantis matyti žmogaus istoriją. Monetų epizodas išryškina skubaus atsako nepakankamumą, o veido knygos metafora suteikia kryptį ilgiau trunkančiam dėmesiui. Pasakotojas pabaigoje jau priartėjęs prie moters patirties, tačiau išlaiko suvokimą, kad vienas jos neaprėpia.

Svetimo skausmo pažinimas

Pasakotojas, kalbėdamas apie kitą žmogų, atskleidžia ir tai, iš kokio savo pasaulio į jį žiūri. Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ pradžioje šis pasaulis kupinas pušyno kvapo, šviesos ir troškimo bent trumpam užmiršti ligą. Sutiktos moters dejavimas jį pertraukia. Ištraukoje svetima kančia pažįstama keičiantis pasakojimo būdui: nuo norimo gražaus paveikslo pereinama prie sunkiai perskaitomos gyvenimo istorijos, kuriai suprasti reikia ir kitų žmonių.

Pradžios ramybę kuria pažeidžiamo pasakotojo jutimai ir norai. Trumpos, daugtaškiais stabdomos frazės leidžia sekti kvėpavimo pastangas, paskui juntamą palengvėjimą. Pušyno oras geriamas tarsi pasotinantis gėrimas, todėl aplinka atrodo gyvybę teikianti. Vėliau gražiai apsitaisę vasarotojai lyginami su pasakos veikėjais, moterys – su sužydėjusiais žolynais. Tačiau grožio aprašymą lydi „regėjos“ ir kartojamas noras tikėti, kad nelaimė liks už miško. Taip paaiškėja, jog vaizduojama trokštama tikrovės dalis. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ Garšva savo užrašuose prisimena vaikystės laukimą: iš tinko gabalėlių dėliojama Pelenės pilis leidžia įsivaizduoti švelnesnį pasaulį, bet laukimas vis sugrąžina į tuščią kambarį. Abiem atvejais troškimas pakeičia aplinkos matymą, o išgyvenimo nepavyksta visam laikui uždengti gražesniu paveikslu. Biliūno tekste tą paveikslą suardo svetimas balsas. Iki tol paukščiai čeža ir gieda, miestiečiai juokauja, o moters dejavimas aprašomas kaip niekados negirdėtas garsas. Šis garsinis perėjimas svetimą skausmą padaro neišvengiamai artimą. Junginys „Tik staiga“ pakeičia pasakojimo eigą. Pasakotojas, iki tol atsidavęs maloniems pojūčiams, dabar sutrinka tiesiai į jį žiūrinčio žmogaus akivaizdoje. Jo norėta nuo vargo atskirta vieta pasirodo pralaidi kitų patirtims. Miškas tebėra gražus, tačiau jo grožis nebeleidžia laikyti kančios vien tolimu dalyku.

Moters pasirodymas iškelia ir paties pasakojimo galimybių ribą. Dejavimui, pasakotojo teigimu, nėra raidžių: garsą galima jausti, nors žodžiais jo išreikšti nepavyksta. Moters paklausęs, ko ji nori, pasakotojas nesulaukia aiškaus paaiškinimo. Vėliau jis nuolat girdi tuos pačius sakinius, bet dar nežino, kas yra Petriukas. Kartojimas išsaugo klausimą, kurio stebėtojas negali pats užbaigti. Panašų pažinimo neapibrėžtumą kuria Bronius Radzevičius novelėje „Motinos apsilankymas“. Sūnus bando suprasti motinos kelionės tikslą, spėlioja, ką ji apie jį žino, o pasikartojantis raginimas valgyti jų santykio nepaverčia iki galo paaiškintu. Artimas žmogus ten pasiekiamas per gestus ir tylą, bet pasakotojo klausimai išlieka. Biliūno ištraukoje supratimo pastangą įprasmina veido knyga. Raukšlės tarsi išsaugo gyvenimo įrašus, tačiau juos reikia skaityti ilgai, padedant kitiems. Žodyno metafora parodo, kad net matomam ženklui suteikti prasmę būtinas trūkstamas kontekstas. Pasakotojas apie moterį sužino tik „šį tą“. Daugtaškis prieš prisipažinimą apie supratimą pristabdo išvadą. Skaitytojas jau patyrė pasakotojo sukrėtimą, tačiau pasakojimo pauzė neleidžia palaikyti jo užbaigtu moters pažinimu ar visa apimančiu atsakymu. Tokia pabaiga išlaiko skirtumą tarp išgyvento sukrėtimo ir jau įgyto žinojimo: jausti skausmą šalia dar nereiškia viską apie jį suprasti.

Pirmoji apysakos dalis todėl tampa pasakojimu apie paties pasakojimo pradžią. Iš pradžių kuriamas grožio paveikslas atliepia pasakotojo atokvėpio ilgesį, vėliau svetimas balsas priverčia ieškoti kitokios kalbos ir žinių. Moters gyvenimas atveriamas tiek, kiek leidžia atidus žiūrėjimas ir kitų pagalba. Kančios pažinimas čia išsaugo klausimą ir pripažįsta savo ribas.

Pirmoji dalis parodo, kaip žmogus tampa svetimos istorijos skaitytoju. Interpretacijai svarbu, kaip jaučiasi pasakotojas ir kiek jis žino: baimę keliantis moters paveikslas nėra objektyvus jos vertės apibūdinimas.

Variantų skirtumas. Pirmasis seka etinę žvilgsnio kaitą: Savickio vaiko reakcija padeda aiškinti vertinimo peržiūrą, „Ubagas“ – atminties suteiktą individualumą. Antrasis nagrinėja pasakojimo galimybes: Škėmos vaizduotės epizodas išryškina trokštamo paveikslo ribas, Radzevičiaus susitikimas – neišnykstantį kito žmogaus neaiškumą. Abiejų variantų dėstymas grįžta prie pateikto Biliūno teksto.

Redaguok. Viena spalva pažymėk tai, ką pasakotojas mato ar girdi, kita – jo palyginimą arba spėjimą. Prie veido knygos pridėk sakinį, kuris paaiškintų, kas pasikeitė nuo pirmo susitikimo ir kodėl supratimas liko ribotas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė nurodo maksimumus, pavyzdžiai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų modelis ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi, antros – su kitu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo atrama. Tai nėra papildoma oficiali vertinimo kvota. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama tik B kurso pagalba.

Kalbos patikroje rask, kam priklauso žvilgsnis, klausimas ir spėjimas. Tikslias trumpas citatas atskirk nuo savo apibendrinimo; moters neįvardyk diagnoze.