Užduotis. Pateik Juozo Apučio novelės „Šuvis po marazyno ąžuolu“ interpretaciją aspektu „Stebėtojo atsakomybė ir galios reginys“. Nagrinėk pasakotojo vietą, veikėjų gestus, kalbėjimą ir ironiją. Galima pasirinkti kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

(Trumpa paskaita apie kūrybos procesą)

Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.

Jei žiūrėsime priešais, už kiemo matysime didelį ąžuolą, labai seną, išpuvusiu pilvu; prie sveikesnio jo šono prikalta irgi ąžuolinė lenta, o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas. Kai užklysta kokie džinsuoti praeities mylėtojai, skėsčioja rankomis: „Tai medelis, tai jis gali daug papasakoti apie mūsų žilą praeitį...“ O jeigu dar kieme būna senis Vinculis ir meiliai su jais pašneka, tai tie visai susileidžia, pamiršta mieste paliktus daiktus ir idėjas, varto akis: „Dėl to mane ir traukia senasis kaimas... Kokia titaniška dvasia... Ačiū, tėvuk, ačiū...“

Įsimurkdykit tą tėvuką į savo išverktą mašinėlę, parsivežkit į jaukius namučius, išsibalzamuokit gyvą – ir turėsit daiktelį – nebrangų ir tokį pilną dvasios...

Taigi – gegužės vidurys, vidudienis. Senas ąžuolas. Po ąžuolu yra nedidelė būda, kurioje lekuoja persenusi Marazyno kalė. Už mūsų nugarų, kairėje, žaliuoja kalvelė. Ant jos tuojau pat ateina pušų sakintojo žmona, prisideda ranką prie akių ir žiūri į ąžuolo pusę. Kai pasitaiko koks išgėrimas (o pasitaiko!) ir kai dalyvauja jaunas pienininkas, išmetusi kelis stiklelius, ji uždeda ranką pienininkui ant peties ir sako:

– Tas mano užaugintas vaikelis...

Kas tiesa, tai tiesa: kai čia atsikraustė dirbti, pienininkas buvo bemaž dar vaikas, gyveno pas sakintoją „ant būto“, sakintojo žmona jį ir išaugino į vyrus. Kaime ne vienam nuo liežuvio nusprūsta, kad ne tik išaugino, bet ir išmokė.

Atsitikime dalyvauja ir šios paskaitos autorius. Užsidėjęs kepurę, jis sėdi prie trobos ant akmens. Nuo plikos kaktos per kepurę sunkiasi prakaitas.

Tiesiai priešais jį yra senio Vinculio troba. Autorius žino, kad Vinculis sėdi pirkioj, prie kurios lango žydi obelis. Jei nebus staigių šalnų, Vinculis sulauks gražių obuolaičių.

Jau turi prasidėti. Pasukęs galvą į kairę, autorius pamato keliuku žygiuojantį pienininką. Jis užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigta varnos plunksna. Rankoje jis nešasi šautuvą. Jam labai tinka melsvos džinsinės kelnės. Atėjęs iki pusės kiemo, rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus, o pats nosies tiesumu eina prie ąžuolo.

Marazynas stovi už dailios tvorelės. Tenai yra rubuilis mažas šunaitis, kuris netrukus turės užimti būdą.

– Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos, – sako pienininkas.

– Ciū, ciū, eikš čia, – šnekiną kalę Marazynas.

Kalė išlenda. Ji labai juokinga, nes baltut baltutėliais ūsais.

Ko gero, apžlibusiomis akimis pienininko ji nemato.

Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą kiemą.

– Ačiū, Jurgi, – sako Marazynas.

– Prašom. Nėr už ką, nėr už ką.

Pienininkas šautuvą pasikabina per petį ir eina atgal, liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią.

Autorius delnu nuo kaktos nubraukia prakaitą. Jausdamas esant kokią to šūvio prasmę, jis įsmeigia akis į Vinculio langą.

Kaipgi! Nors langą ir uždengia sužydusi obelis, jis dabar gerai mato prie stiklo prisiplojusį, rankas išskėtusį, į nueinantį pienininką žiūrintį Vinculį. Jis taip stovi lyg prikaltas, matyti netgi laiko išblukintos jo akys, o visas jis atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo. Žvėrelio akys baugiai lydi tolstantį pienininką. Staiga Vinculis pamato autorių, supranta, kad jis žiūri į jo langą, sujuda. Netrukus jis jau žengia pro duris laukan, trupučiuką dreba kelnių blauzdos. Tipena artyn ir priėjęs sako:

– Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?!. Net kiemas dūmais pakvipo!..

Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip, taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!

Ši kukli istorija beveik jau ir visa. Tačiau kieno motociklas blizga dešinėje, ant kalnelio? Ak, mes užmiršome pušų sakintoją! Ir jis dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant būto“, – girdėjo ką tik šūvį, matė, kaip jo žmona meste numetė ranką nuo akių, kaip, vaikų lydimas, nuėjo pienininkas... O dabar brūžina motociklo pakoją, o tas lyg tyčia nenori jo klausyti...

Ir vis dėlto: kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą, kuri, staigiai įsiveržusi, sukrutino mūsų jausmus, ir mes visi ėmėm plūduriuoti ant šitos veikimo bangos? Kodėl nebandėme skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinius? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Keleivio novelės“. Vilnius: Vaga, 1985. Leidimo vieta, leidykla ir metai matomi tikrame EPUB įrištame tituliniame lape; novelės spaudos puslapis ir ISBN nenustatyti. Pateikto EPUB skyriaus antraštė „Šuvis po marazyno ąžuolu“ palikta netaisyta.

Pasakojimas. „Autorius“ čia yra ir pasakojimo veikėjas; jo buvimas scenoje savaime nepatvirtina tikro rašytojo biografijos. Pienininkas anksčiau gyveno sakintojo namuose, o sakintojo žmona sako jį užauginusi.

Antraštė. Pateikto EPUB forma „Šuvis po marazyno ąžuolu“ netaisoma pagal kitą leidinį. Institucinėje mokymo priemonėje ir LNB bibliografijoje vartojamas pavadinimas „Šūvis po Marazyno ąžuolu“.

Stebėtojo atsakomybė ir galios reginys

Žmogus, stebintis svetimą skausmą, savo žvilgsniu jau užmezga santykį su tuo, kurį mato. Juozo Apučio novelėje „Šuvis po marazyno ąžuolu“ šis santykis tampa paties pasakojimo klausimu. Paantraštėje žadama paskaita apie kūrybą įtraukia autorių kaip veikėją į aprašomą kiemą. Erdvės nuorodos, senatvės vaizdai ir pasikeitęs Vinculio balsas leidžia nagrinėti, ką stebėtojas atpažįsta ir kokią atsakomybę užkrauna jo buvimas.

Pasakojimo pradžioje žvilgsnis atrodo galintis viską tvarkingai išdėstyti prieš skaitytoją. Būsimasis „Tai atsitiks“ ir nurodymai, kur žiūrėti, primena iš anksto parengtą reginio pristatymą. Tačiau paskaitos autorius pats sėdi kieme, prakaituoja, stebi pienininką, todėl jo tariama distancija mažėja. Išgirdęs šūvį jis ieško prasmės Vinculio lange. Pasakotojo dėmesys nukrypsta nuo ginkluoto vyro veiksmų į tą, kuriam reginys sukėlė baimę. Nors obelis uždengia langą, pasakojime vis tiek išryškėja išskėstos rankos ir išblukusios akys. Stiklas skiria kiemą ir trobą, bet žvilgsnis šią ribą peržengia. Pasakojime vaikams skiriami judesiai aplink pienininką, o Vinculiui – baimingas žvilgsnis ir atskira, jo būseną slepianti replika. Sustingusio kūno palyginimas su ištemptu žvėrelio kailiu leidžia pamatyti senį kaip galimą jėgos auką, nors joks jo nužudymas nepasakojamas. Stebėjimo virsmą galima gretinti su Jurgio Savickio „Vagimi“. Vaikas iš pradžių žvelgia į surištą žmogų per savo vaizdinius ir net erzina jį šiaudu. Tėvo smurtas paskatina berniuką imtis atrišimo. Jo baimė neišnyksta, o vakare vagis vėl sugaunamas, tačiau žvilgsnis į kančią jau sukėlė konkretų atsaką. Apučio veikėjas tokio pagalbos veiksmo neatlieka. Jo ieškoma prasmė atsiveria klausimais, įtraukiančiais ir patį stebintįjį. Todėl kiemo žemėlapis virsta santykių erdve: matyti kito pažeidžiamumą reiškia pastebėti ir savo pasirinktą vietą šalia jo.

Kartu novelė tikrina paties atidaus žvilgsnio poveikį kitam. Iš pradžių kaimo svečiai žavisi senu žmogumi lyg patogiu praeities eksponatu. Pašaipus siūlymas parsivežti tėvuką ir išbalzamuoti gyvą atskleidžia tokio grožėjimosi savininkiškumą. Ir paminklinio ąžuolo aprašyme gyvuoja panaši dviprasmybė: išpuvęs medis saugomas, o po juo esančios pasenusios kalės vieta jau numatyta kitam šuniui. Vėliau į Vinculį žvelgia kieme sėdintis autorius. Senis, supratęs esąs matomas, pajuda iš už lango ir ateina kalbėti dirbtinai sustiprintu balsu. Ši seka leidžia klausti, ar stebimas žmogus jaučiasi galįs parodyti savo tikrą būseną. Jo drebantis kūnas ir suvaidintas pasitikėjimas lieka nesuderinti. Kitokią buvimo šalia galimybę kuria Liūnės Sutemos „Tebūnie tarytum pasakoj“. Kalbančiojo šešėlis kviečiamas tapti tiltu ir medžio pavėsiu kitam sustoti. Formos „Tu gali“ ir „tebūnie“ išsaugo adresato galimybę pasirinkti, o skausmas nepaskelbiamas jau pašalintu. Šis kvietimas paryškina Apučio scenos artumo stoką: Vinculio pažeidžiamumas pastebėtas, tačiau jis pats ateina demonstruoti priklausymą stipriesiems. Pasakotojo ironija suardo šio balso patikimumą, bet nepašalina prieš tai parodytos baimės. Taip pasakojimas išlaiko žmogų už jo viešo vaidmens ir sykiu palieka nepatogų klausimą, kodėl šalia esančio stebėtojo akivaizdoje prireikia slėptis už tariamos drąsos.

Apučio novelėje stebėtojo atsakomybė atsiranda iš pasikeitusio žvilgsnio: iš pradžių pristatomas kiemas, vėliau atpažįstama kito baimė ir paties buvimas šalia. Vinculio viešas balsas nepanaikina jo kūno pažeidžiamumo, o pastebėtas skausmas dar netampa suteikta pagalba. Paskutiniai klausimai išplečia paskaitos prasmę: kuriamas pasakojimas turi patikrinti ir tuos, kurie mano galintys likti vien reginio žiūrovais.

Stebėtojo atsakomybė ir galios reginys

Galia įsitvirtina ir per tai, kaip aplinkiniai į ją žiūri, kokius gestus pakartoja, kokiu balsu apie ją kalba. Juozo Apučio novelėje „Šuvis po marazyno ąžuolu“ vienas šūvis sujudina visą kiemą. Pienininko pasirodymas komponuojamas kaip reginys, o jo atgarsiai išryškina nevienodus žmonių santykius. Viešos replikos ir pažeidžiamas kūnas atskleidžia, kaip stiprybei suteikiamas pripažinimas.

Pienininko jėga pristatoma dar prieš jam iššaunant. Jis žygiuoja, turi skrybėlę su varnos plunksna, nešasi šautuvą, o džinsai net susilaukia pasakotojo pastabos. Tokia išvaizdos detalių seka nukreipia dėmesį į viešą pasirodymą. Rankos mostu jis sustabdo paskui slenkančius vaikus ir pats eina tiesiai prie ąžuolo. Kiemo žmonės išdėstomi aplink veikimo centrą, o vaikų prasiskyrimas jam grįžtant pratęsia pranašumo vaizdą. Marazyno padėka ir pienininko mandagus atsakas šūvį įrašo į kasdienės paslaugos kalbą. Prie išpuvusio medžio prikalta jo reikšmę skelbianti lenta, tačiau po saugomu ąžuolu silpnos gyvos būtybės likimas sprendžiamas pagal kitokią tvarką. Šis ramus apsikeitimas replikomis nedera su stipriu garsu, dūmais ir išsigandusiomis vištomis. Galios bei paklusimo ryšį kitaip parodo Balio Sruogos „Dievų miško“ Juliaus Švarcbarto epizodas. Vacius paklūsta žmogui, kurio bijo, ir vengia atvirai mušti jo globojamus lietuvius. Tačiau jo įniršis nukreipiamas į kitus kalinius; kartais mušami ir saugomieji, kai Julius nemato. Pagalba yra reali, bet baimės kuriama tvarka palieka smurtą veikti. Šis skirtumas padeda tikslinti Apučio reginį: aplinkinių prisitaikymas prie stipresnio veikėjo dar nerodo teisingumo. Pienininko nueitas kelias ir jam suteikiama erdvė atskleidžia, kaip vieno žmogaus veiksmas ima tvarkyti visų kitų laikyseną.

Vinculio figūroje ši laikysena suskyla į matomą baimę ir sakomą pritarimą. Už lango jis sustingęs „lyg prikaltas“, o jo akys baugiai seka nueinantį pienininką. Vėliau drebančios kelnių blauzdos išlaiko ankstesnės būsenos ženklą, nors balsas jau mėgina skambėti užtikrintai. Pasakotojas tiesiogiai pavadina šį pasitikėjimą suvaidintu. Todėl skelbiamą perėjimą į stipriųjų lagerį lydi ironija: žmogus išoriškai prisijungia prie to, kas jį išgąsdino. Slaptos minties ir viešo kalbėjimo atstumą galima gretinti su Sofoklio „Antigonos“ Kreonto ir Emono ginču. Emonas pasakoja, kad pilėnai tylomis gailisi nuteistos merginos, bet valdovo rūstumas trukdo tai išsakyti jam pačiam. Tai sūnaus perteikiama nuomonė, kurios Kreontas nenori išgirsti; valdžia jam siejasi su paklusnumu. Apučio novelėje atviro ginčo su pienininku nėra. Užtat pasakojimo pabaigoje pats „mes“ klausia, kodėl jėga paliekama nenagrinėta. Ši daugiskaita neleidžia kaltės suversti vien drebančiam seniui. Ji sugrąžina prie autoriaus, vaikų ir kitų stebėtojų, kurių reakcijos kūrė neliečiamumo įspūdį. Pasikartojantis „Kodėl“ pertraukia ankstesnį užtikrintą vietos ir veiksmų pristatymą. Vikšrų, važiuojančių per nugaras, metafora leidžia pavienį reginį susieti su platesne žeminančio paklusimo patirtimi. Galios reginys užbaigiamas jo žiūrovams skirtais klausimais, o viešai tariamas pasitikėjimas paliekamas greta tekste matomos baimės.

Novelės įtampą kuria jėgos demonstravimo ir aplinkinių atsako seka. Pienininko mostas, mandagios replikos ir jam atveriamas kelias leidžia pranašumui atrodyti kasdieniškam. Vinculio kūnas šį vaizdą ardo, nes išsaugo tai, ką jo balsas stengiasi paslėpti. Pabaigos klausimai keičia skaitytojo užduotį: reikia nagrinėti ir stiprųjį, ir jo veikimą priimančius stebėtojus, kartu išlaikant skirtingą jų pažeidžiamumą.

Pirmas variantas plėtoja stebėjimo ir atsako santykį, antras – viešą galios reginį bei kalbėjimo ribas. Abiejuose abu dėstymai analizuoja Apučio sceną. Savickio vaikas atriša vagį, tačiau jo vėlesnis sugavimas išlaikytas; Sutemos kvietimas dar nėra atliktas išgydymas. Sruogos apsauga dalinė, Emono perteikiama pilėnų nuomonė nėra nepriklausomai patvirtinta vienbalsė nuostata.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.

Pažymėk, kur po palyginimo su kitu kūriniu grįžti prie konkretaus Vinculio gesto, replikos ar pasakotojo klausimo.