Užduotis. Interpretuok Leonido Donskio esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ nagrinėdamas savito balso ir viešojo pripažinimo įtampą. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; konkrečias raiškos detales susiek su esė minties eiga.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį.

Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. Gražias, humaniškas ir šilumos kupinas knygeles vaikams rašantis autorius bei interneto komentatorius, rašydamas apie nūdienos Lietuvos politiką ir politikus, atrodytų, atsiduria sau visiškai svetimoje ir turbūt nelabai malonioje teritorijoje.

Vis dėlto jis rašo, nesunkiai išvengdamas perdėtai rimto mūsų susireikšminusių politikų vertinimo. Beje, tai autorius, apskritai retai pasakantis ką nors gera apie mūsų garsenybes – ne tik politikos, bet ir popkultūros bei spaudos žvaigždes. Jis jais tiesiog nesidomi ir ne apie juos galvoja.

Lietuvoje, kurioje spaudos, televizijos, verslo ir politikos aukštuomenė mielai ir išdidžiai demonstruoja savo ryšius bei tarpusavio palankumą, o kartais homeopatiškomis dozėmis savo dėmesiu bei malonėmis apdalija ir likimo nuskriaustuosius, tokia Vytauto V. Landsbergio laikysena garantuoja nebent išdidžią idealisto vienatvę, bet sykiu dovanoja ištikimybės savo principams džiaugsmą.

Jo dėmesio centre gerokai dažniau atsiduria Lietuvos pralaimėjusieji ir silpnieji, lengva ranka jau paaukoti ir tebeaukojami ant ateities Lietuvos pažangos ir globalizacijos aukuro, – tai senyvi žmonės, vaikai, nekomerciniai menininkai, vienišiai, keistuoliai, neprisitaikiusieji ir nonkonformistai.

Vytautas V. Landsbergis rašo ne apie triukšmingos sėkmės, o apie tylios nesėkmės ir beveik niekam nežinomas tylaus vilties užgesimo istorijas; ne apie nugalėtojus, o apie pralaimėtojus; ne apie tuštybės mugę, o apie vienatvę, alternatyvą ir tylią svajonę.

Sykiu jo esama neįprasto autoriaus stiliaus požiūriu. Rašo jis lengvai, žaismingai, su gera ironijos doze, bet sykiu neretai ir su neslepiamu moraliniu patosu. Jis – itin jautrus socialinis diagnostikas, bet kartu ir moralistas, besimaskuojantis kaip politinių anekdotų ir žaismingų istorijų pasakotojas.

Meilė vaikams jo tekstuose neretai lydima skepticizmo, nukreipto į pernelyg suaugusį mūsų pasaulį. Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis? Tai rimtas, nežaismingas ir „racionalus“ pasaulis, praradęs idealizmą ir tikėjimą stebuklais, slypinčiais žvilgsnyje ir akių susitikime. Pasaulis, kuriame branginama visų pirma finansinė ir politinė galia.

Pakanka atsiversti Vytauto V. Landsbergio naująją publicistikos rinktinę Šisbeitas. Joje galima rasti ne tik internetiniuose portaluose bei kultūros spaudoje publikuotus komentarus, bet ir ilgokus autoriaus pokalbius su iškiliais išeivijos menininkais (ypač dėmesio verti yra jo pokalbiai su Jonu Meku ir Alfonsu Nyka-Niliūnu).

Įdomu, kad tekstai apie Vilių Orvydą ir Joną Meką atveria du ne šio pasaulio gyventojus. Tik vienas iš jų pasitraukė iš šio pasaulio, taip ir nesuprastas bei neįvertintas savo tėvynėje kaip mistikas bei didis menininkas, o kitas, tapęs kultine figūra JAV ir apskritai Vakarų avangardinio meno pasaulyje, už šitą iki šiol negali atleisti oficialiajai Lietuvai.

Ne veltui jie atveriami šioje knygoje – ir Vilius Orvydas, ir Jonas Mekas tampa tobulomis alternatyvomis nūdienos Lietuvą persmelkusiai vertybinei orientacijai, kurioje dominuoja galia, prestižas ir greita sėkmė. Čia mes matome du didelius vaikus – jie atkeliauja iš to pasaulio, kuriame nuolat kuriama ir tobulinamasi, tik apie tai nieku gyvu nekalbama skambia ir pretenzinga kalba.

Įdomu, kad Vytautas V. Landsbergis knygoje Šisbeitas ne tik leidžia prabilti savo herojams, bet ir pats mėgaujasi jų tekstais, cituodamas ne po keletą sakinių, o ištisas ilgas jų pastraipas. Tai gan netikėtas stilistinis veiksmas – žodžiu, imkite ir patys skaitykite, kad suprastumėte, iš ko gimė mano tekstas. Atidengiamos kortos, skaitytojui išduodami visi įkvėpimo šaltiniai.

Tada ir supranti, kad šis autorius neturi paslapčių nuo skaitytojų. Tai atvirumas, leidžiantis žvelgti į akis ir atvirai kalbėti bei rašyti. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo anoniminio komentaro logikos, kuriame sukuriama viso labo tik atvirumo iliuzija, o iš tikrųjų vyksta pats tikriausias dialogo nužudymas, jį pakeičiant kaukės grimasa.

Žinoma, paslapčių neturėjimas ir savo herojų galerijos eksponavimas turi ir problemišką pusę – Vytauto V. Landsbergio tekstuose kartais kyla pavojus neįvertinti žmogaus psichologinės gelmės bei jame slypinčių galimybių keistis. O kai neįvertini moderniojo žmogaus dvilypumo ir maskavimosi galių, tada kiek pervertini moralizavimą ir žmonių skirstymą į kategorijas.

Kad ir kaip būtų, skaitydamas ne sociologo ar akademinio filosofo, o vaikų rašytojo ir kino režisieriaus knygą, negali taikyti jai svetimų kriterijų. Ši knyga yra vertingas mūsų laikotarpio įtampų ir polemikų paliudijimas, lygiai kaip ji yra ir autoriaus kartos patirties dokumentas.

Šalyje, kurioje atvirai ignoruojama vaikystė ir senatvė, kurioje jau nejauku kalbėti apie nežinomus žmones, kurioje galia ir statusas tapo svarbesni už žmoniškumą ir kurios visuomeninėje televizijoje nėra nė vienos jaunimui skirtos laidos, domėjimasis vaikais ir jaunais žmonėmis – ne kaip rinkos objektais, o kaip alternatyva gilios krizės ištiktai savo visuomenei – savaime yra iššūkis.

Tai iššūkis ir alternatyva pernelyg suaugusiam, neįdomiam ir susireikšminusiam mūsų pasaulėliui.

Šaltinis: Leonidas Donskis, „Tyliosios alternatyvos. Socialinės analizės ir kritikos eskizai“. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 215–218. ISBN 978-9955-34-074-4.

Nonkonformistas – žmogus, nesitaikantis prie vyraujančios nuomonės ar elgesio. Homeopatiškomis dozėmis čia reiškia labai mažą dėmesį. Esė aptariama Vytauto V. Landsbergio publicistikos knyga „Šisbeitas“. Viešojo gyvenimo apibendrinimai priklauso šio 2008 m. rinkinio esė balsui.

Savito balso ir viešojo pripažinimo įtampa

Leonido Donskio esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ kūrėjo savitumas atsiskleidžia per tai, kam jis skiria dėmesį ir kaip kalba. Aptardamas Vytauto V. Landsbergio publicistiką, autorius gretina viešo prestižo logiką su tyliai gyvenančių žmonių patirtimi. Vis dėlto palankus portretas nepanaikina kritinio klausimo. Esė kompozicija leidžia savą balsą suprasti kaip dialogo galimybę, kuriai reikia ir ištikimybės principams, ir gebėjimo tikslinti vertinimą.

Viešosios sėkmės matą Donskis keičia pirmiausia vardijimu ir priešpriešomis. Pradžioje balsas, intonacija ir savastis iškeliami kaip svarbiausi išsiplėtusio rašančiųjų rato orientyrai. Esė pradžia išsaugo dvi atpažįstamumo priežastis: vienus įsimename dėl problemų, kitus dėl raiškos. Vadinasi, balsas neatskiriamas nuo kalbamo dalyko. Toliau įvardytos tylios nesėkmės šią bendrą mintį sukonkretina: savitumas tikrinamas pagal gebėjimą išgirsti tai, ko vieša sėkmės kalba neaprėpia. Ryšius demonstruojančios aukštuomenės vaizdui priešpriešinamas dėmesys senyviems žmonėms, vaikams, vienišiams ir nekomerciniams menininkams. Toks sąrašas parodo, kieno patirtis gali likti už įprasto matomumo ribų. Mažą elito dėmesį nusakantis homeopatinių dozių vaizdinys kandžiai suabejoja jo dosnumu. Kartojamas „ne apie“ ir paskui įvardijama alternatyva sakinio ritmu perkelia skaitytojo žvilgsnį nuo nugalėtojų prie pralaimėjusiųjų. Todėl idealisto vienatvė čia įgyja dvejopą vertę: ji skaudi, tačiau kartu siejama su ištikimybės džiaugsmu. Kūrėjo balso ir viešo atlygio skirtį kitaip išryškina Maironio „Taip niekas tavęs nemylės“. Poeto dainoms žadami auksas bei vardas, o kūrybą įkvepia personifikuotos tėvynės skausmas. Pabaigoje jos atmintis apie poetą lieka klausimu. Maironio lyrinis kreipimasis ir Donskio kultūrinė kritika priklauso skirtingoms patirtims, tačiau abu tekstai atskiria kūrybos paskatą nuo atlygio. Donskio esė savastį dėl to atskleidžia pasirinktas dėmesio objektas: rašyti apie sunkiai pastebimą žmogų reiškia atsisakyti patogaus viešos hierarchijos kartojimo. Šio pasirinkimo vertė tekste pagrindžiama konkrečia laikysena, nors visuotinė jos sėkmė nežadama.

Savitą balsą esė sieja ir su skaitytojui atveriama kūrimo eiga. Ilgos kitų autorių citatos pristatomos kaip netikėtas stilistinis veiksmas, o atidengiamų kortų metafora parodo galimybę patikrinti įkvėpimo šaltinius. Šiuo požiūriu atvirumas yra santykis su skaitančiuoju. Teiginys apie paslapčių neturėjimą išplaukia iš viešo citavimo, todėl nereikalauja parodyti viso privataus gyvenimo. Dialogo priešybę autorius išryškina kaukės grimasa: toks vaizdas kandžiai pabrėžia, kad tariamas atvirumas gali uždengti pašnekovą. Skaitytojo ir sukurto balso santykį padeda apmąstyti Aisčio „Prologas“. Kreipimasis į skaitytoją bei scenos motyvas ten perspėja pernelyg tiesiai ieškoti eilėraštyje žmogaus biografijos. Tai nepaverčia poezijos jausmų netikrais; parodo, kad jų raiška kuriama. Ši skirtis svarbi ir grįžtant prie Donskio. Jo paties portretas taip pat priklauso nuo atrinktų detalių ir vertinančios kalbos. Todėl vėlesnė išlyga apie žmonių skirstymo pavojų negriauna atvirumo vertės. Ji tikrina, ar dialogui paliekama vietos ten, kur piešiamas ryškus herojaus paveikslas. Savastis čia išlieka gyva tuomet, kai aiškiai matomas balsas neužgožia kito žmogaus gelmės.

Taigi kūrėjo balsą esė apibrėžia dėmesio kryptis ir bendravimo būdas. Viešos hierarchijos pakraštyje atsidūrę žmonės tampa vertinimo centru, o atverti įkvėpimo šaltiniai leidžia skaitytojui dalyvauti dialoge. Tačiau savitumas nepaverčiamas neklystamumu. Kritinė išlyga išsaugo žmogaus prieštaringumą ir leidžia pačiai esė parodyti tą atsakingą kalbėjimą, kurio ji ieško aptariamo autoriaus tekstuose.

Savito balso ir viešojo pripažinimo įtampa

Palankiai pristatant kūrėją lengva jo laikyseną paversti užbaigtu paveikslu. Donskio esė apie Vytautą V. Landsbergį šią galimybę ir išnaudoja, ir apriboja. Šiltos publicistikos, ironijos bei moralinio jautrumo portretą autorius sustabdo išlyga apie žmogaus psichologinę gelmę. Šitaip savito balso ir pripažinimo įtampa atsiveria per patį vertinimą: aiški kūrėjo pozicija vertinga, tačiau ryškūs apibūdinimai dar neaprėpia viso žmogaus.

Donskis portretą kuria nuolat sugretindamas skirtingas savybes. Landsbergio rašymas lengvas ir žaismingas, sykiu kupinas moralinio patoso. Moralistas pasirodo besimaskuojantis istorijų pasakotoju. Ši maskavimosi metafora rodo, kad to paties balso negalima paaiškinti viena stilistine etikete. Dar ryškesnį atpažįstamumą suteikia didelių vaikų vaizdinys, kuriuo apibūdinami Orvydas ir Mekas. Jis įkūnija kūrybos bei tobulėjimo alternatyvą prestižo logikai, o ne pateikia tikrą jų amžių. Klausimas apie pernelyg suaugusį pasaulį tuoj pat gauna vertinamąjį atsakymą. Kabutėmis išskirtas „racionalus“ parodo atsiribojimą nuo vien galia grindžiamos tvarkos. Dėl to vaikiškumas įgauna alternatyvos reikšmę: jis siejamas su žaisme ir idealizmu, kuriuos toji tvarka linkusi nuvertinti. Tačiau vėliau įterptas „Žinoma“ atsuka klausimą į patį portreto ryškumą: herojų galerija gali užtemdyti žmogaus galimybes keistis. Taip esė pereina nuo įtaigaus apibūdinimo prie jo ribos. Viešo vaidmens nepakankamumą galima paaiškinti Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio scena. Darbo numeris ir žiedą uždengiančios pirštinės nepašalina Garšvos atminties bei prieštaringos vidinės kalbos. Garšvos situacija susieta su tarnybos tvarka, tačiau leidžia pastebėti bendresnę skirtį tarp matomo ženklo ir asmens patirties. Donskis panašiai perspėja neužbaigti žmogaus pažinimo vien ryškia kategorija. Jo teigiamas portretas dėl išlygos tampa tikslesnis: idealizmo pripažinimas išlaikomas, kartu suabejojant, ar moralinis vertinimas visada pasiekia asmens gelmę.

Vertinimo ribą esė nustato ir grįžimas prie aptariamos knygos pobūdžio. Junginys „Kad ir kaip būtų“ po kritinės pastabos leidžia tęsti svarstymą, nepriverčiant rinktis vien pagyrimo arba atmetimo. Donskis primena skaitantis vaikų rašytojo ir režisieriaus knygą, todėl jai taikomi reikalavimai turi atitikti jos užmojį. Šis priminimas palieka galioti pastabą apie moralizavimo pavojų, tačiau neleidžia ja išsemti visos knygos vertės. Toliau ji pripažįstama laikotarpio polemikų ir kartos patirties dokumentu. Tokia minties sandara svarbi: po išlygos autorius nurodo, pagal ką jo galutinis vertinimas išlieka teigiamas. Atsargaus sprendimo poreikį kitu požiūriu atveria Senekos XI laiškas. Raudonis ten nevadinamas silpnos dvasios įrodymu, o žmogaus tobulėjimas nesutapatinamas su visų reakcijų valdymu. Senekos pastaba priklauso antikiniam prigimties aiškinimui; palyginimui svarbi skirtis tarp matomo požymio ir moralinės išvados. Donskio argumentas taip pat reikalauja tikslinti, ką leidžia spręsti pasirinktas kriterijus. Jo pabaigos mažybinis pasaulėlio įvardijimas vėl sugrąžina poleminį toną. Kritika nesušvelnėja iki abejingumo, tačiau po išlygos jau girdima kaip apmąstytas pasirinkimas, išlaikantis ir knygos vertę, ir pastebėtą jos ribotumą.

Vadinasi, esė savitą balsą gina pati tikslindama savo sprendimą. Sugretintos savybės sukuria atpažįstamą portretą, išlyga primena jo nepakankamumą, o žanro ir užmojo aptarimas leidžia pagrįsti galutinę išvadą. Viešas pripažinimas čia prasmingas tiek, kiek nepadaro žmogaus sustingusia emblema. Donskio palankumas lieka kritiškas, todėl gali aprėpti ir kūrėjo laikysenos savitumą, ir jos prieštaras.

Pirmas variantas tiria savito balso dėmesio kryptį ir skaitytojui atveriamą kūrimo eigą. Maironio poetinis kreipimasis ir Aisčio scena padeda skirti paskatą, pripažinimą bei sukurto balso atvirumą. Antras variantas seka portreto ir jo išlygos sandarą: Škėmos matomas vaidmuo bei vidinė kalba ir Senekos požymio bei moralinės išvados skirtis išryškina vertinimo ribas. Abiejų variantų abu dėstymai grįžta prie konkrečių Donskio žodžių ir kompozicijos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelė nurodo kriterijų maksimumus, modeliams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir pirmo dėstymo A kurso privalomo autoriaus bei antro dėstymo kito autoriaus pasirinkimas yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, skirti tik B kursui.