Užduotis. Remdamiesi pateikta Jono Biliūno apsakymo „Joniukas“ pradžia ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kokią reikšmę džiaugsmas turi sunkiu metu?“ Paaiškinkite džiugios patirties reikšmę ir jos poveikio ribas.

Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Tiesa, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatmena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). O ir tėvelio dabar nebėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino. Tik atmena, kad buvo apsiniaukusi, liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies tarsi gyvi šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė.

Atmena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo, kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, – ir kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.

Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa reiškia, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo sudie sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį už skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...

Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir, visų lydimas, išėjo pro duris...

Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, – labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esanti jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato, tik matė, kad mažąjį broliuką antroji motutė daug labiau mylėjo, tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio, bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat prie jos prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko nekaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo bartis, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų pas motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moterys lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury.

Pagaliau vieną dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn įėjo kažin koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir, pagarbinęs Dievą, paklausė motutės:

– Na, kurgi tamstos piemuo?

Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus.

Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti „dėdei“ ranką.

Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:

– Ar nebus tik per mažas?

Paskui, prisikimšęs tabokos ir užsidegęs pypkę, pridūrė:

– Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiekgi tamsta už jį norėtum?

Joniukas girdėjo, kaip „dėdė“ pradėjo su motute derėtis, kaip motutė prašė nors sykelį bulvių pridėti, matė, kaip tas „dėdė“ padavė motutei popierinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.

– Na, taisykis, važiuosiva, – tarė „dėdė“. – Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris kartus lupsiu, kartą valgyti duosiu.

Taip pasakęs, susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to „dėdės“, kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs nekaip pirma.

Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo, bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo nekaip namie. Iš pradžios jį pristatė prie mažo vaiko. Bet kai atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsirado: reikėjo jie lesinti ir saugoti. Kai visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kai žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varytis, – ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.

Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena; aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėti, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemenys dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį aukštyn kelia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Joniukas“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p.156–159 (pateiktos kopijos PDF158–161); ISBN 978-9986-39-488-4.

Apie ištrauką. Pateikiama apsakymo pradžia. Berniuko istorija tęsiasi ir po šio fragmento. Žodžiais „dėdė“ ir „tetulė“ čia vadinami jį pasamdę svetimi šeimininkai.

Žodžiai. Piemuo – gyvulių ganytojas; sykelis – biralų saikas; anderion – į žąsiukams pernešti naudojamą indą. Dzyravimas čia nusako piršto braukimo per šlapią stiklą garsą. Senesnė konstrukcija „reikėjo jie lesinti“ reiškia „reikėjo juos lesinti“.

Kokią reikšmę džiaugsmas turi sunkiu metu?

Sunkiu metu džiaugsmas gali atrodyti netikėtas: žmogus tebėra vienišas ar priklausomas nuo svetimų sprendimų, bet trumpam susidomi tuo, kas jį supa. Tokios akimirkos vertė priklauso nuo to, ką ji leidžia patirti. Jono Biliūno „Joniuko“ pradžia rodo berniuką, kuris po skaudžių išsiskyrimų atranda žaidimą ir dainas. Manau, džiaugsmas suteikia erdvės prisiminti brangius ryšius ir dalyvauti gyvenime, nors sunkumams įveikti vis dar reikia pagalbos.

Pirmiausia džiugi patirtis leidžia pajusti, kas žmogui brangu, net jei kartu sugrįžta ilgesys. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ kalbėtojas gėrisi smaragdinėmis bangomis, vėsa ir kalnų rožių kvapu. Ši jutiminė pilnatvė padeda nurimti, o svajonės veda į tėvelių šalį. Prisiminti namų gėlynai, sesutės, brolis ir Dubysa atskleidžia asmeniškai brangų pasaulį. Galiausiai pasirodanti ašara parodo, kokį ryšį tas grožis sužadino ir kaip skaudu jo ilgėtis. Tad džiaugsmo reikšmė gali būti susijusi su aiškesniu savo prisirišimų pajutimu. Biliūno ištraukoje ryšio su pasauliu tema atsiveria per vaiko kasdienybę: Joniukas gyvena pas svetimus šeimininkus ir patiria šiurkštumą. Vis dėlto lauke matomas miestelis, kur gyvena motutė, egzistuoja greta naujų vaizdų bei garsų. Berniukas stebi kitus vaikus, klausosi dainų ir pats mėgina dainuoti. Jo susidomėjimas aplinka liudija tebegyvą gebėjimą patirti malonumą po išsiskyrimo su tėvu bei namais. Tekstai atveria skirtingus santykio su aplinka būdus: Maironio kalbėtojas sąmoningai plėtoja prisiminimą, o Joniuko ramybė kyla klausantis ir bandant. Vis dėlto abiem atvejais šviesesnė akimirka atveria žmogaus ryšį su pasauliu, kuriame išlieka ir ilgesys.

Džiaugsmas taip pat gali atsirasti gavus galimybę įsitraukti į bendrą veiklą. Biliūno berniukui patinka ganyti kartu su kitais vaikais, nes jis gali drauge lakstyti bei žaisti. Vėliau klausomos dainos paskatina jį išbandyti savo balsą. Tokia veikla kuria mažą savarankiškumo erdvę: aplinkinių išsakytus reikalavimus trumpam papildo paties berniuko noras ir pasirinktas bandymas. Šis skirtumas svarbus vertinant džiaugsmą, nes malonumas atsiranda jam pačiam atrandant, kas patinka. Veiksmažodis „mėgina“ leidžia vertinti patį bandymą dar iki bet kokio pripažinimo ar meistriškumo. Panašiai dalyvavimo reikšmę atskleidžia Bitės Vilimaitės apsakymas „Kada piešime perlinę vištelę?“ Evelina pyksta dėl mamos išvykimo ir priešinasi siuvinėjimo pamokoms. Senutei paprašius parnešti maisto, mergaitė imasi konkrečios užduoties; vėliau sėdi jos kojūgalyje ir šypsosi. Pasakotojas šią šypseną sieja su tuo, ko taip laukė Evelinos motina. Paprastas buvimas drauge tampa svarbus po ankstesnio nesutarimo. Tekstas neatskleidžia, kaip kuklus valgyklos davinys virto gausiais pietumis, tačiau senutės pietūs, pasiūlytas bananas ir pakitęs bendravimas parodyti aiškiai. Evelinos galimybė pasirūpinti kitu skiriasi nuo Joniuko privalomų ganymo darbų: pagalbos džiaugsmo negalima taikyti vaikų išnaudojimui pateisinti. Piemenuką palaiko bendrystė ir atrandamas dainavimas, o jo priklausomybė nuo šeimininkų lieka skaudi. Taigi džiaugsmą stiprina veikla, kurioje žmogus gali jaustis dalyvaujantis savo noru ir būti pastebėtas.

Džiaugsmas sunkiu metu padeda išsaugoti ryšį su tuo, kas brangu, ir patirti savo dalyvavimą bendrame gyvenime. Jis gali susipinti su ilgesiu, atsirasti dainuojant ar būnant šalia kito žmogaus. Tokia akimirka turi vertę pati savaime. Kartu jos ribas parodo išliekanti priklausomybė ir nepakitusi atšiauri aplinka: patirtas palengvėjimas tebesugyvena su pagalbos bei artumo poreikiu.

Kokią reikšmę džiaugsmas turi sunkiu metu?

Kai gyvenimą valdo prievarta ar netikrumas, maža džiaugsmo akimirka gali priminti žmogui jo vertę. Tačiau džiugi nuotaika lengvai panaudojama skausmui sumenkinti: jeigu žmogus šypsosi, aplinkiniai kartais mano, kad jam jau viskas gerai. Svarstant džiaugsmo reikšmę sunkiu metu reikia išlaikyti abi patirties puses. Jis gali atkurti žmogiško bendrumo jausmą ir sustiprinti dėmesį pasauliui, kartu leisdamas atpažinti tebenešamą naštą.

Džiaugsmas gali saugoti žmogaus orumą ten, kur kasdienis elgesys jį žemina. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode kalinių šventę nuolat pertraukia patikrinimai ir smurtas. Vienas kalinys nuo Gdansko padovanoja grupei kiaušinį, o vyriausias iš jų padalija jį plonais gabalėliais. Dovanos mažumas dar labiau išryškina jos reikšmę: atsiranda dalijimosi akimirka, palaiminimas ir patirtis, leidžianti pasijusti švenčiančiais žmonėmis. Pasakotojo teiginys apie sotumą aprėpia šios akimirkos simbolinę galią. Tėvynės bei šeimos prisiminimus jis tik numano, išsaugodamas kitų žmonių vidaus paslaptį. Vėlesnis pasakojimas apie mušimą aiškiai parodo šventės poveikio ribas: lagerio tvarka toliau žemina kalinius. Biliūno „Joniuko“ pradžioje taip pat sugretinamas tikras džiaugsmas ir išliekantis šiurkštumas, nors vaiko gyvenimo bei lagerio aplinkybės skirtingos. Pas šeimininkus berniukas daugiau pavalgo, bet yra baramas ir mušamas. Lakstymas su kitais vaikais ir dainavimas leidžia jam patirti gyvą bendrumą, kurio trūko vienam tūnant namuose. Šis palengvėjimas skatina vertinti Joniuko jausmus, o suaugusiųjų atsakomybė už elgesį su juo išlieka. Abiejų tekstų įtampa primena: džiaugsmo vertę galime tiksliau suprasti kartu matydami, kokioje aplinkoje jis atsiranda ir ko negali pakeisti.

Kita džiaugsmo reikšmė – atsiverianti galimybė pastebėti atramą net tada, kai sunkumas dar slegia. Janinos Degutytės eilėraštyje „Artumas“ kalbėtojas dėkoja vingiorykštei už pagalbą nešant naštą. Dėkingumas išreiškia patiriamą ryšį, o pati našta lieka įvardyta. Kreipdamasis į pagriovio augalą, kalbėtojas atpažįsta jo artumą ir asmenišką reikšmę. Pagalba čia iškyla kaip santykis, kurį jis pats gali pajusti ir įvardyti, nors konkreti jį slegiančio sunkumo priežastis nepasakoma. Stirnos akių šviesa lyginama su žvaigždėmis, devynbalsės giesmė nutiesia kelią, panašų į sidabrinį lyną. Taip žvilgsnis ir garsas atveria kryptį, kurios anksčiau tarsi nepastebėta: reikšmingas pasakymas „Tik šiąnakt supratau“. Eilėraštis leidžia svarstyti, kad šviesesnė patirtis priklauso ir nuo dėmesio tam, kas gali palaikyti. Biliūno berniukas aplinką atranda spontaniškiau. Matydamas jojančius ar važinėjančius vaikus, jis nori išbandyti jų veiklas; girdėdamas dainas, ima mėginti pats. Pasikartojantys norai rodo, kad jo gyvenime tebeatsiranda naujų galimybių nuojauta. Pasakotojas nepatvirtina, jog troškimai jau išsipildė, todėl ypač svarbus atliktas mažas veiksmas – savas dainavimas. Degutytės kalbėtojas apmąsto ir dėkingai įvardija atramą, Joniukas ją patiria klausydamasis bei veikdamas. Šie skirtingi būdai leidžia džiaugsmo nelaikyti reikalavimu visada būti stipriam: palaikymas gali ateiti per trapų susidomėjimą ar trumpą ryšio pajutimą.

Vadinasi, sunkiu metu džiaugsmas primena žmogui jo orumą ir leidžia pastebėti atramą. Bendra šventė, žaidimas, dainavimas ar dėkingas žvilgsnis suteikia išgyvenimui šviesesnę kryptį. Kartu išlieka būtinybė matyti smurtą, priklausomybę ir naštą. Atidus santykis su kitu žmogumi pripažįsta jo džiaugsmą ir jo sunkumus tuo pačiu metu, todėl trumpa šypsena netampa pagrindu nusigręžti nuo pagalbos.

Pirmame variante džiaugsmo reikšmė plėtojama per prisirišimą ir įsitraukimą. Antrame svarstoma apie orumą ir gebėjimą pastebėti atramą. Abiejų atsakymas sąlygiškas: palengvėjimas turi vertę ir tada, kai žmogaus padėtis tebėra sunki.

Pateiktas tekstas skaitomas tiksliai: daugiau maisto gaunantis berniukas tebepatiria šiurkštumą; su kitais vaikais iš tiesų žaidžia; jodinėti bei važinėti dar tik nori; dainuoti pats jau mėgina. Šie skirtumai leidžia pagrįsti mintį apie džiaugsmo galią ir ribas.

Įžangoje iškelta mintis kiekvienoje dėstymo pastraipoje gauna atskirą priežastį, kultūrinį pagrindą ir ryšį su ištrauka. Išvada aprėpia išplėtotus argumentus. Džiaugsmas čia nesuteikia pagrindo menkinti vaiko patiriamos skriaudos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir kontekstų tvarka yra šios bibliotekos mokymosi atramos: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. Suskleidžiami nukreipiamieji klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Redaguodamas patikrink priežastinius ryšius: kuris įvykis suteikia džiaugsmo, koks jo poveikis parodytas ir kokia sunkumo dalis išlieka?