Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl laikui bėgant kitaip vertiname praeitį?“ Remkis pateikta ištrauka ir kultūrine patirtimi. Išplėtok dvi skirtingas priežastis ir paaiškink, kokiomis sąlygomis pasikeitęs vertinimas padeda geriau suprasti patirtį.

Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jaučiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą.

Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame laike, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi būtum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas.

Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atminties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvulius, padargus, pastatus.

Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.

Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuose jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišviečia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko.

Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija.

Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kurdamas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos?

Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje.

Šaltinis: Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, skyriaus „Dievo duotas“ pradžia, p. 5–6. ISBN 978-9986-39-621-5..

Biografinių užrašų ištrauka. Pasakotojas svarsto, kaip dabartinė patirtis perkuria prisiminimus; atminties netikslumas čia aptariamas paties autoriaus.

Kodėl laikui bėgant kitaip vertiname praeitį?

          Vaikystėje matytą įvykį vėliau galime suprasti kitaip, nes jau pažįstame jo priežastis ar skaudžiau pajuntame kito žmogaus būseną. Praėjęs laikas pats savaime tokio supratimo neužtikrina. Vertinimą peržiūrime sukaupę patirties ir panorę tikrinti ankstesnį sprendimą. Martinaičio biografiniai užrašai skatina svarstyti, kaip naujas žinojimas bei išaugęs jautrumas leidžia kitaip įvertinti praeitį.
          Pirmiausia keičiamės susidūrę su patirtimi, kurią ankstesnis vertinimas pernelyg supaprastino. Martinaitis stebisi, kad mokykliniame dienoraštyje beveik neužrašė vėliau esminių pasirodžiusių istorinių aplinkybių. Literatūra padėjo atkreipti dėmesį į buvusius įspūdžius ir juos suprasti. Panašų suvokimo lūžį atskleidžia Jurgio Savickio novelė „Vagis“, nors joje pokytis vyksta per vieną lemtingą dieną. Iš senų žmonių pasakojimų vaikas susikuria patrauklų plėšiko paveikslą. Tikras sužeistas belaisvis jau skatina kitokias asociacijas: jo išvaizda primena altoriuje matytą Kristų. Vis dėlto net šis panašumas iš karto nesustabdo vaiko pokšto šiaudu. Toliau pamatytas tėvo smurtas sukrečia jo pasitikėjimą įprastu gerumo vertinimu. Pažįstamas, geru laikytas žmogus elgiasi žiauriai, o vadinamasis piktadarys patiria skausmą. Vaikas pasiryžta atrišti virves, tačiau kartu baiminasi dėl tėvo, todėl jo suvokimas sudėtingėja. Paleistas vagis jį priglaudžia; ašaros ir gailestis žymi patirtą artumą. Vakare pranešama apie naują sugavimą, tad išgyventas lūžis nesutampa su laiminga baigtimi. Šis pasakojimas padeda suprasti, kodėl ankstesnis įsitikinimas gali nustoti tenkinti: naujas patyrimas parodo žmogų, kurį slėpė paprastas pavadinimas. Vaiko baimė, kad paleistas žmogus galėtų nuskriausti tėvą, parodo išliekantį ryšį su artimaisiais. Gailestis gimsta tarp prieštaringų ryšių, todėl šis patyrimas suteikia pagrindą peržiūrėti paprastą gerųjų ir blogųjų skirstymą. Vėliau grįždami prie panašių atsiminimų galime aiškiau įvertinti ir savo dalyvavimą juose.
          Praeities vertinimą taip pat pakeičia sužinotos kito žmogaus gyvenimo aplinkybės. Jono Biliūno apsakyme „Lazda“, turinčiame paantraštę „Mano draugo pasakojimas“, vaikai tik iš tėvo sužino, ką reiškia Dumbraucko paliktas daiktas. Lazda primena tikrą žiaurumą: už dobilais pašertus alkstančius jaučius tėvas buvo taip sumuštas, kad tris savaites gulėjo lovoje. Sesers klausimas ir brolio noras lazdą sudeginti parodo, kaip ši žinia pakeičia pažįstamo senuko vaizdą. Tėvas priduria, kad ir Dumbraucką kadaise smarkiai sumušė kazokai. Taip atsiranda platesnis žmogaus istorijos matymas, nors jo padaryta skriauda lieka įvardyta. Motina nutraukia tėvo svarstymą, ar ponai baudė žmones jų pačių labui. Skirtingi šeimos balsai neleidžia supratingumo paversti aiškiu smurto pateisinimu. Tėvas nusprendžia lazdą palikti atminčiai; ji pabaigoje tebeguli klėtyje. Dumbraucko dovanojimo žodžiai savaime nepatvirtina atsiprašymo. Svarbu, kad pasakojimas suteikia vaikams žinių, kurių vien daikto vaizdas neduotų. Martinaičio ištraukoje atminties liudytojai irgi iškyla atsakant į dabartinius klausimus. Abu tekstai sieja brandesnį praeities supratimą su pastanga išklausyti ir apmąstyti. Nuoskaudos pripažinimas gali išlikti greta sudėtingesnio skriaudėjo vertinimo. Tėvo klausantys vaikai dabar gali sieti pažįstamą dabarties žmogų su jo nematyta praeitimi. Toks pokytis reikalauja žinių ir atsargumo, nes svetima kančia nepanaikina atsakomybės už savo veiksmą.
          Taigi praeitį kitaip vertiname tuomet, kai nauja patirtis ir kitų pasakojimai praplečia ankstesnį matymą. Vaiko sutiktas sužeistas žmogus suardo lengvą skirstymą, o tėvo prisiminimas atskleidžia skriaudos istoriją. Sugrįžimas prie praeities tampa brandesnis išlaikant ir žmogaus sudėtingumą, ir atsakomybę. Laikas suteikia tam progą, kurią dar reikia sąmoningai išnaudoti.

Kodėl laikui bėgant kitaip vertiname praeitį?

          Praeitis išlieka ta pati tuo požiūriu, kad jau įvykusių veiksmų nebegalime pakeisti. Tačiau atsakymas, kas juose buvo svarbiausia, priklauso ir nuo dabartinio klausimo. Martinaičio „Mes gyvenome“ pasakotojas pripažįsta, jog seni įspūdžiai persišviečia per naujus patyrimus. Kitoks vertinimas gali rastis pajutus netektį arba ieškant, kaip patirtį prasmingai papasakoti.
          Netektis paskatina naujai suvokti anksčiau įprastą aplinką. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje dabarties kelmai ir nuplikę kalnai parengia kontrastą prisiminimuose atgyjančiam miškui. Klausimai apie dingusią grožybę rodo, kad vieta vertinama prisimenant tai, ko joje stinga. Posakis „Miškan, būdavo, eini“ perkelia dėmesį į kartotinę patirtį: žmogus matė žalumą, jautė kvapus, klausėsi garsų. Gausūs augalų ir skirtingų jutimų vaizdai leidžia patirti buvusios erdvės sodrumą. Šis prisiminimas neskelbia, kad miškas jau atžėlė; jis suteikia dabarties nuostoliui mastą. Išryškėja, kiek daug žmogui reiškė galbūt kasdienė ir savaime suprantama aplinka. Martinaičio pasakotojas taip pat sako beveik nebematantis tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų. Medis, gyvulio akys ar gandro judesys todėl įgyja ypatingą reikšmę mėginant suprasti savo pradžią. Abu tekstai rodo, kad prarastas artumas gali sutelkti dėmesį į anksčiau menkai pastebėtas detales. Vis dėlto atminties vaizdą reikia sieti su jo padėtimi pasakojime. Baranausko prisimenamas miškas atsiveria po dabarties nuniokojimo, Martinaičio fragmentai – dabartinės savistabos metu. Jų grožis ar ryškumas leidžia suvokti santykį su praeitimi, tačiau neužpildo visų faktinių spragų. Praradimą nusako pradžios klausimai, o buvusį artumą – antruoju asmeniu perteikiamas įprastas ėjimas į mišką. Skaitytojas kviečiamas pajusti skirtingus tos pačios vietos pavidalus. Netektis pakeičia dėmesio centrą ir verčia klausti, ką laikėme per daug įprasta.
          Vertinimo kryptį gali pakeisti ir pasirinktas pasakojimo tikslas. Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ motinos apsilankymas pas sergančią dukrą siejamas su tėvo aptariama Stanislavskio teatro teorija. Kalbėdamas apie spektaklį, tėvas aiškina, kad atskiros detalės turi tarnauti galutiniam sumanymui. Motinos mintys tuo metu krypsta į vaiką ir paliktus vitaminus. Pasakojimas juda tarp pokalbio, ankstesnės kelionės prekiniu traukiniu bei dukters džiaugsmo, pamačius kailinius ir didelius apelsinus. Taip išryškėja motinos darbo savaitės tikslas: jos veiksmai sudarė galimybę naktį pasiekti Anykščius. Pasakotojai svarbi pati kelionė ir dukters džiaugsmas: šios detalės kasdienį rūpestį paverčia artumo patirtimi. Meninio sumanymo sąvoka čia padeda pamatyti kasdienės pastangos sandarą. Visos esė svarstymai apie emocinę atmintį leidžia suprasti, kodėl autorė renkasi tokius laiko šuolius ir detalių ryšius. Martinaičio ištraukoje kūryba irgi siejama su vėlesniu supratimu: anuometinis žvilgsnis ar tylus vakaras ima reikšti daugiau apie žmogaus gyvenimą. Kartu išlaikomas noras pasiekti tiesą. Pasirinktas pasakojimo būdas gali atverti anksčiau nesuprastą rūpestį, tačiau jo teiginius vis tiek pagrindžia parodyti veiksmai ir išgyvenimai. Visoje esė išgyvenimai palyginami su santaupomis, kurių palūkanos atitenka tekstams. Šis vaizdas paaiškina, kaip sena patirtis naujame pasakojime įgyja kitą paskirtį. Dabartinis poreikis pasakoti padeda surasti ryšį tarp išlikusių dalykų.
          Vadinasi, praeities vertinimas kinta kartu su dabarties netektimis ir mūsų užduodamais klausimais. Atmintyje atkurtas miškas padeda suvokti prarastos vietos vertę, o motinos kelionės pasakojimas išryškina rūpesčio pastangas. Tokia peržiūra prasminga, kai įžvalgą lydi dėmesys teksto faktams. Nauja prasmė gali patikslinti ankstesnį supratimą ir išsaugoti atsakomybę už tai, ką teigiame.

Klausimas prašo paaiškinti vertinimo kaitos priežastis. Vien pasakymas, kad žmogus pasensta ar daugiau prisimena, dar neparodo, kas pakeitė jo sprendimą.

Pirmas variantas išplėtoja naujo patyrimo ir kito žmogaus pasakojimo poveikį. Savickio vaikas Kristaus panašumą įžvelgia prieš pokštą šiaudu; tėvo smurtas ir virvių atrišimas eina vėliau, o pabaigoje vagis vėl sugautas. „Lazdos“ tėvo pasakojimas atskleidžia vaikams nežinotą skriaudą. Dovanos įvardijimas atminčiai nėra aiškus atsiprašymas, o motinos balsas priešinasi smurto pateisinimui.

Antras variantas aiškina dabarties netektį ir meninio pasakojimo tikslą. Baranausko ištraukos dabartis skiriama nuo žodžiu „būdavo“ atveriamo miško prisiminimo. Radvilavičiūtės tekste spektaklio sumanymas padeda išryškinti motinos savaitės rūpesčius ir kelionę. Vitaminų vėlesnis pristatymas neparodytas; galimi Janės žodžiai lieka įsivaizduoti. Pilnas esė kontekstas paaiškina emocinės atminties bei teksto kūrimo ryšį.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų forma ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antroje – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.

Prie vieno savo argumento užrašyk tris dalykus: kas buvo žinoma anksčiau, kas paaiškėjo vėliau ir kaip dėl to pasikeitė vertinimas. Patikrink, ar nepakeitei paties kūrinio įvykio.