Užduotis. Remdamiesi pateikta Sue Townsend romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kodėl kito žmogaus nederėtų matuoti savo lūkesčiais?“ Aptarkite, kaip savi norai veikia kito vertinimą ir pagalbos paskirtį.

Sekmadienis, sausio 18

Ponas Lukasas susibarė su mama dėl šuns. Jis kažkaip pabėgo iš namų ir ištrypė šlapią ponios Lukas betoną. Tėvas pasiūlė šunį pririšti, bet mama pradėjo verkti ir tada jis pasakė, kad neriš. Visi kaimynai plovė gatvėje mašinas ir klausėsi. Kartais aš tikrai nekenčiu šuns!

Šiandien prisiminiau savo pažadą padėti neturtingiems ir neprotingiems, todėl nunešiau dalį savo senų žurnalų neturtingai šeimai, kuri apsigyveno gretimoje gatvėje. Žinau, kad jie neturtingi, nes jų televizorius nespalvotas. Duris atidarė berniukas. Aš paaiškinau, ko atėjau. Jis pažiūrėjo į žurnalus ir pasakė: „Aš jau esu skaitęs juos“. Ir užtrenkė man prieš nosį duris. Ir padėk neturtingiems!

Pirmadienis, sausio 19

Mokykloje įstojau į „Gerųjų samariečių“ grupę. Mes einame padėti žmonėms ir visa kita. Penktadienį po pietų galime praleisti matematikos pamoką.

Šiandien aptarėme, kas ką darys. Aš patekau į senų pensininkų grupę. Naidželis gaus prižiūrėti mažiukus žaidimų aikštelėje. Jis tiesiog siunta.

Negaliu laukti iki kito pirmadienio. Nusipirksiu kasetę, kad galėčiau įsirašyti visus seno pensininko pasakojimus apie karą. Tikiuosi, man klius senukas su gera atmintim.

Šuo vėl pateko pas veterinarą. Jam ant letenų prilipęs betonas. Nenuostabu, kad vakar naktį taip kaukė ant laiptų. Pandora mokykloje per pietus man nusišypsojo, bet aš tuo metu buvau užspringęs kremzlės gabalu ir negalėjau jai nusišypsoti pats. Na ir sekasi!

Antradienis, sausio 20

PILNATIS

Mano mama ieško darbo!

Turbūt pradėsiu šlaistytis gatvėmis su nusikaltėliais. O ką veiksiu per atostogas? Kad būtų šilta, tikriausiai visą dieną sėdėsiu skalbykloje. O kas prižiūrės šunį? O ką valgysiu visą dieną? Gausiu maitintis džiūvėsiais ir saldumynais, ir nuo to mano oda susiraukšlės ir iškris dantys. Man atrodo, kad mama labai savanaudė. Be to, ir darbininkės iš jos nebus. Ne per daug protinga ir amžinai pasigeria per Kalėdas.

Paskambinau senelei ir pasakiau jai, tai ji sako, kad per atostogas galėsiu gyventi pas ją, popietėmis lankyti gamtos mėgėjų būrelį ir taip toliau. Dabar jau gailiuosi, kam skambinau. Šiandien per pertrauką buvo samariečių susirinkimas. Išsidalinom senukus. Man teko toks Bertas Baksteris. Jam jau aštuoniasdešimt devyneri metai, todėl manau, kad nelabai ilgai jį globosiu. Rytoj eisiu su juo susipažinti. Gal nors jis neturi šuns. Man jų jau gana. Jie arba būna pas veterinarą, arba užstoja televizorių.

Trečiadienis, sausio 21

Ponas ir ponia Lukasai skiriasi! Pirmi mūsų gatvėje. Mano mama nuėjo paguosti pono Lukaso. Matyt, jis buvo labai nuliūdęs, nes kai tėvas parėjo iš darbo, ji dar tebebuvo ten. Ponia Lukas kažkur išvažiavo su taksi. Tikriausiai išvažiavo visam laikui, nes pasiėmė golfo lazdas. Vargšas ponas Lukasas, pats turės sau viską skalbti ir virtis valgyti.

Tėvas šįvakar pats virė vakarienę. Ryžių pudingą skardinėje, nes tai buvo vienintelis šaldiklyje likęs daiktas, neskaitant to žalio maišiuko su nukritusia etikete. Tėvas pajuokavo, kad nusiųs jį sveikatos apsaugos inspektoriui. Mama nesijuokė. Gal ji galvojo apie vargšą vieną likusį poną Lukasą.

Nuėjau aplankyti Baksterio. Tėvas važiavo žaisti badmintono ir mane pavežė. Baksterio namo nuo kelio beveik nematyti. Jį užstoja stora peraugusi ligustrų gyvatvorė. Kai pabeldžiau į duris, anapus pradėjo loti, urgzti ir šokinėti šuo. Išgirdau, kaip kažkas apvertė butelius ir nusikeikė. Ir pabėgau. Tikriausiai gavom klaidingą numerį.

Eidamas namo, sutikau Naidželį. Jis pasakė man, kad Pandoros tėvas pienininkas. Truputį atšalau nuo jos.

Kai parėjau, namie nieko nebuvo, todėl pašėriau šunį, apžiūrėjau spuogus ir nuėjau miegoti.

Ketvirtadienis, sausio 22

Baisus melas, kad Pandoros tėvas pienininkas! Jis yra pieninės buhalteris. Pandora sako, kad pritrėkš Naidželį, jei ir toliau pasakos šmeižtus. Aš vėl ją myliu.

Naidželis pakvietė mane rytoj vakare į diskoteką jaunimo klube. Nežinau, ar eisiu, nes savaitgaliais Naidželis pasidaro pankas. Ir mama jam leidžia, tik liepia ant pankiškos virvelinės liemenės užsivilkti marškinėlius.

Motina susitarė dėl darbo. Praktikuojasi spausdinti mašinėle ir nevirti valgyti. O kas bus, kai ji iš tikro gaus tą darbą? Tėvas turėtų griežtai pasipriešinti, kol dar neiširo šeima.

Šaltinis: Sue Townsend, „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“, kn. „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“, iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus, 3-ioji laida. Vilnius: Alma littera, 2004, p.17–19 (pateiktos kopijos PDF19–21); ISBN 9986-02-372-6.

Apie ištrauką. Pateikiami penki ištisiniai romano sausio 18–22 dienų įrašai. Adrianas pasakoja pirmuoju asmeniu; jo išvados gali skirtis nuo paties aprašomų įvykių. Tai išgalvoto veikėjo dienoraštis.

Žodžiai. „Gerųjų samariečių“ grupė – čia mokyklos pagalbos kitiems grupė. Kasetė – garso įrašų laikmena.

Kodėl kito žmogaus nederėtų matuoti savo lūkesčiais?

Kito žmogaus elgesį lengva vertinti pagal tai, ko iš jo norėtume. Pagalbos gavėjas turėtų dėkoti, vaikas visada būti brandus, artimasis nekeisti mums patogaus gyvenimo. Tokie lūkesčiai kartais daugiau pasako apie vertinantįjį. Manau, savo norais nederėtų matuoti kito todėl, kad jie gali užgožti jo žmogišką vertę ir atimti galimybę pačiam paaiškinti savo patirtį.

Pirmiausia mūsų susikurta vertinimo tvarka gali paversti žmogų vien jo padėties ženklu. Kristijono Donelaičio „Metų“ Lauro kalboje ponas ir būras gretinami kaip vienodai silpni gyvenimą pradedantys žmonės. Pumpuro, žiedo ir vaisiaus seka leidžia jų amžių matyti bendro laikinumo perspektyvoje. Socialiniai skirtumai tekste išlieka, bet jų nepakanka bendram pažeidžiamumui panaikinti. Religinis kalbos pagrindas ir nuoroda į Dovydą suteikia šiam priminimui rimtį. Žmogaus trapumas čia aprėpia daugiau negu vien sėkmingai ar nesėkmingai susiklosčiusią karjerą. Lauras primena ir jaunų žmonių mirtį, todėl gyvenimo vertės negalime susieti vien su jau pasiekta padėtimi. Ši mintis padeda įvertinti Sue Townsend „Slapto Adriano Moulo dienoraščio“ pasakotojo sprendimus. Adrianas atšąla nuo Pandoros išgirdęs, kad jos tėvas pienininkas, o sužinojęs apie buhalterio pareigas vėl skelbia ją mylįs. Mergaitei nereikėjo nieko pakeisti: persitvarkė tik jo turima žinia apie jos šeimą. Taigi profesijos pavadinimas tampa netinkamu jos vertės matu. Lygiai taip nespalvotas televizorius jam atstoja šeimos gyvenimo pažinimą. Iš matomo daikto nusprendžiama, kokia pagalba turėtų tikti jo savininkams. Donelaičio luomų pasaulis ir Townsend paauglio aplinka skiriasi, tačiau gretinimas primena svarbų vertinimo pagrindą: žmogaus negalima sutalpinti į prestižo ženklą. Norint jį suprasti, pirmiausia reikia pripažinti daugiau, negu patvirtina mūsų mėgstama socialinė etiketė.

Be to, lūkestis gali tapti svetimu vaidmeniu, iš kurio kitam nebeleidžiame ištrūkti. Vandos Juknaitės pokalbyje su Elze mergaitė pasako, kad dėl savo brandumo dažnai liūdi. Suaugusieji nustemba jai pasielgus vaikiškai, nes iš jos to nesitikėjo. Rimtumas, kuris galėtų būti pripažinimas, virsta reikalavimu neklysti. Išskirtas gebėjimas neatima kitų tos pačios mergaitės poreikių. Kai vieną savybę paverčiame visu žmogaus apibrėžimu, galime nepastebėti, kad jam irgi reikia atlaidumo bei galimybės mokytis. Kalbėdama pati Elzė atskleidžia, kuo toks vertinimas ją vargina. Pokalbis leidžia išgirsti jos patirtį, nors ir klausiančioji vėliau prisipažįsta laukusi kitokio atsakymo apie gyvenimo meilę. Svarbu, kad mergaitės mintys lieka girdimos greta suaugusiosios lūkesčio. Townsend romane šios erdvės kito balsui Adrianas dar stokoja. Jis tikisi senuko karo pasakojimų ir geros atminties, bet klausimas, ko reikėtų pačiam senam žmogui, jo planuose neatsiranda. Taip pat motinos darbo paieškos matuojamos būsimo maitinimo bei priežiūros patogumu. Sūnaus nerimas suprantamas, tačiau iš jo neišplaukia, kad motina savanaudė ar šeima neišvengiamai iširs. Lūkesčius galima išsakyti ir aptarti, bet jie neturėtų tapti vieninteliu kito pareigų apibrėžimu. Elzės kalbėjimas padeda suprasti, ko trūksta Adriano pasakojimui: galimybės susitikti su žmogumi, kuris nėra vien mūsų norimos istorijos veikėjas.

Todėl kito žmogaus nederėtų matuoti vien savo lūkesčiais. Jie gali nepastebimai pakeisti jo vertę socialine etikete ar primestu vaidmeniu. Bendro pažeidžiamumo pripažinimas ir atidus klausymasis padeda šią ribą peržengti. Tai nereikalauja atsisakyti savo poreikių, tačiau ragina juos aptarti su kitu žmogumi, užuot jo gyvenimą iš anksto sutvarkius pagal save.

Kodėl kito žmogaus nederėtų matuoti savo lūkesčiais?

Siūlydami pagalbą kartais jau turime parengtą jos scenarijų: žinome, ką duosime, kokį atsakymą išgirsime ir kaip gerai po to jausimės. Tačiau kitas žmogus gali turėti kitokių rūpesčių. Mano manymu, savo lūkesčiais jo matuoti nederėtų, nes tada tikras poreikis lieka už mūsų sumanymo ribų, o pagalbos gavėjui užkraunama pareiga pateisinti geradario įsivaizdavimą.

Rūpesčio vertę aiškiau suprantame, kai matome jo ryšį su konkrečia žmogaus padėtimi. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode nežinomas kalinys nuo Gdansko padovanoja lietuviams vieną kiaušinį. Vyriausias grupės žmogus padalija jį plonyčiais gabalėliais. Menkas maisto kiekis įgyja didelę reikšmę: kaliniai pasijunta irgi švenčiantys, priklausantys gyvųjų žmonių pasauliui. Pasakotojas leidžia numanyti asmeninius prisiminimus, tačiau jų neišvardija kaip tikrai nustatytų kiekvieno žmogaus išgyvenimų. Dovana prasminga ir neturint išsamaus gavėjų gyvenimo paaiškinimo. Kartu vėlesnis mušimas parodo, kad ši akimirka nepanaikino lagerio smurto. Townsend romano aplinkybės visiškai kitokios, tačiau jo žurnalų epizodas leidžia svarstyti pačios dovanos paskirtį. Adrianas atneša žurnalus, kuriuos gretimos gatvės berniukas jau yra skaitęs. Atsakymą jis priima kaip nusivylimą pagalba, užuot išsiaiškinęs, ar pasirinktas daiktas reikalingas. Sruogos epizode bendrą stoką trumpam atliepia dalijimosi veiksmas, o Adriano apsilankyme labiausiai išryškėja atnešusiojo lūkestis. Jis tarsi iš anksto paskirsto vaidmenis: pats duos, kitas apsidžiaugs. Tačiau berniuko atsakymas nėra prašymas liautis padėti visiems žmonėms. Jis praneša apie vieną konkrečią dovaną, ir jos netinkamumas nepagrindžia nuoskaudos visai žmonių grupei. Gretinimas leidžia klausti, ar dovana atliepia kito padėtį, ar verčia jį patvirtinti mūsų gerumą. Privalomas dėkingumas savaime neparodo, kad žmogui pasiūlyta būtent tai, ko jam reikėjo.

Taip pat svarbu leisti žmogui pasakyti, kokios pagalbos jis prašo. Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ senutė mokytoja iš pradžių tikisi išmokyti Eveliną siuvinėti, tačiau mergaitė priešinasi. Vėliau jėgų netekusi siuvinėtoja paprašo parnešti maisto iš labdaros valgyklos. Prašymas konkretus, ir Evelina jo imasi. Vienuolė atiduoda likusią košę bei savo pasiliktą duoną; vėlesni gausūs pietūs aprašomi nepaaiškinant maisto pasikeitimo. Todėl svarbiausia čia matoma santykio kaita: senutė siūlo dalytis bananu, o Evelina šypsosi. Pagalba atveria ryšį tarp anksčiau nesutariančių žmonių, nors mergaitė dar netampa įgudusia siuvinėtoja. Pabaigos mažytė gėlytė širdies kampelyje leidžia galvoti apie pradžią, kuriai reikia kantrybės. Priimta užduotis ir šypsena svarbūs patys savaime, nelaukiant, kol bus pasiektas visas mokytojos tikslas. Townsend Adrianas su Baksteriu tokio pokalbio dar nepatiria. Jis vyksta pas žmogų, kuriam jau numatė įdomaus pasakotojo vaidmenį, bet šuns lojimas ir netikėti garsai priverčia pasitraukti. Išvada apie klaidingą numerį lieka jo spėjimu. Ištrauka neparodo, ko Baksteris pats norėtų ar paprašytų. Šis neįvykęs pažinimas primena, kad pagalbos planą verta laikyti taisomu. Gavėjas neturi tapti įrodymu, jog mūsų pirmasis sumanymas buvo puikus; jo atsakymas gali pakeisti ir patį planą.

Vadinasi, svetimą gyvenimą matuodami savo scenarijumi rizikuojame nepastebėti, kam pagalba skirta. Konkrečios padėties atpažinimas ir žmogaus prašymas suteikia veiksmui kryptį, o primestas dėkingumas ją iškreipia. Savo lūkestį verta patikrinti ir prireikus pakeisti. Tuomet pagalba gali tapti susitikimu su kitu, kurio poreikiai nėra vien mūsų sumanymo tęsinys.

Pirmas variantas svarsto žmogaus vertę ir jam priskiriamą vaidmenį. Antras aiškina, kam skirta dovana ir kodėl pagalbos gavėjo atsakymas gali pakeisti planą.

Pateikta Townsend ištrauka abiejuose variantuose lieka argumento dalimi: televizoriaus išvada, žurnalų atsisakymas, profesijos naujiena ir iš anksto laukiamas karo pasakojimas rodo, kaip kitas matuojamas savu įsivaizdavimu. Motinos balso nebuvimas neleidžia Adriano vertinimo laikyti galutiniu šeimos situacijos paaiškinimu. Redaguodamas patikrink, ar kultūrinį epizodą aiškini kaip argumentą, o ne pakeiti jį vien pavarde.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turinio maksimumas – 42 taškai. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Šioje bibliotekoje mokomasi keturių pastraipų: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Tai mokymosi atrama, ne papildoma oficialių kriterijų kvota. Nukreipiamieji klausimai – pasirenkama B kurso pagalba; jie iš pradžių suskleisti.