Užduotis. Remdamiesi pateikta Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kas padeda žmogui branginti gamtą?“. Aiškinkite, kaip susiformuoja žmogaus santykis su gamta ir kas atskleidžia jos vertę.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,
Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,
Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę supūsta, -
Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
Ė iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig dainuškos žodžių - „grybų pulkaunykas“
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,
Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį
Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę
Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:
Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian gailysta virto - pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato - toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.

Šaltinis: Antanas Baranauskas, „Anykščių šilelis“, Antologija.lt skaitmeninis tekstas; I dalies pradžia, 100 eilučių.

Žodžiai ir užuominos. Dūšia – siela; ažu – už; terp – tarp; sarmatlyvai – droviai; torielkos – lėkštės; pulkaunykas – pulkininkas; sūdas – teismas, sprendimas; Apveizda – Dievo apvaizda; nesurokuotos – nesuskaičiuojamos. Žalktienė ir medžiais virtę jos vaikai primena pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Grybų vaizdo nuoroda į Mickevičių įvardyta pačiame tekste.

Pateikta vientisa ilgos poemos pradžios ištrauka, ne visas kūrinys. Eilutės ir šio leidimo žodžių formos išlaikytos; „grybų pulkaunykas“ kabutės sutvarkytos į lietuviškas. Vėlesnėje poemos dalyje pasakojama miško istorija; jos įvykių nereikia priskirti šios ištraukos dabarties vaizdui.

Kas padeda žmogui branginti gamtą?

Gamtą lengva pavadinti vertinga, tačiau šis bendras įsitikinimas dar mažai pasako apie kasdienius sprendimus. Įprastas medis gali atrodyti pakeičiamas, jeigu matomas tik kaip kliūtis ar žaliava. Branginti aplinką padeda asmeniškai įgytas jos pažinimas ir suvokimas, ką iš tikrųjų reikštų jos netekti. Literatūra leidžia šias patirtis apsvarstyti: parodyti gyvos vietos savitumą ir įvertinti veiksmą, kurio pasekmių jau nepavyksta lengvai atšaukti. Tokiu būdu gamtos vertė įgyja konkretų turinį.

Atidumas aplinkos įvairovei padeda užmegzti ryšį, kurio nepakeičia vien bendras žodis gamta. Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištraukoje kalbantysis vardija grybus, medžius, jų spalvas ir augimo vietas. Kartojamas „Čia“ tarsi sustabdo žvilgsnį prie kiekvienos naujos detalės. Miške patiriami garsai, kvapai ir reginiai sujungiami su širdies būsena, todėl pažinimas tampa ir emociniu išgyvenimu. Ši gausa svarbi tuo, kad moko skirti tai, kas iš tolo atrodytų vienodas žalias plotas. Pažįstamas pasaulis turi savus pavidalus, kurių netekus prarandama konkreti patirtis. Poemoje dėmesio sulaukia net nevalgomi ar žmonių nerenkami grybai: suirę jie tampa trąša želmenims. Tokia detalė išplečia vertės sampratą už tiesioginio vartojimo ribų. Žmogus gali branginti aplinką todėl, kad atpažįsta joje vykstantį gyvenimą ir savo paties vietą jame. Svarbu ir tai, kad šis gausus prisiminimas prasideda nuo klausimų „Kur“ bei nuniokoto ploto vaizdo. Skaitytojas mokosi matyti grožį jau žinodamas, jog jo neliko. Todėl Baranausko tekstas leidžia suprasti atidumo reikšmę: kuo aiškiau suvokiama vietos įvairovė, tuo sunkiau jos sunaikinimą palaikyti nereikšmingu pasikeitimu. Toks pažinimas nereikalauja kiekvienam tapti specialistu. Jis prasideda nuo noro įsižiūrėti, išgirsti ir prisiminti, kuo viena vieta skiriasi nuo kitos ir kodėl svarbi pačiam žmogui.

Gamta pradedama branginti ir tada, kai išryškėja skuboto sprendimo negrįžtamumas. Vinco Krėvės „Skerdžiuje“ Grainis nukerta savo liepą, o jai nuvirtus apgailestauja dėl padaryto darbo. Medžio jau negalima vėl pastatyti į ankstesnę vietą taip, kad būtų atkurtas tas pats gyvenimas. Savininko teisė kirsti nepašalina klausimo, ar jis suprato visą pasirinkimo kainą. Lapino prisirišimas parodo kitą matą: liepa yra ilgai pažįstama jo pasaulio dalis. Todėl jos netektis peržengia vieno daikto praradimą ir suardo nusistovėjusį santykį su aplinka. Šis pasakojimas papildo Baranausko poemoje regimą laiko perskyrą. Žodis „būdavo“ leidžia grįžti prie gyvo miško, tačiau prisiminimas nepašalina kelmų. Literatūra išsaugo buvusią patirtį, bet neatšaukia ją nutraukusio veiksmo. Tai ragina gamtos vertę svarstyti dar prieš priimant sprendimą. Praradimo pamoka būtų pernelyg brangi, jeigu kiekvieną kartą reikėtų pačiam sunaikinti tai, ką norime išmokti saugoti. Kitų žmonių patirtis, meninis pasakojimas ir gebėjimas įsivaizduoti pasekmes leidžia anksčiau pastebėti, kas nepakeičiama. Taip pagarba gamtai susiejama su atsakomybe už pasirinktą veiksmą, o ne vien su vėliau patiriamu gailesčiu.

Taigi branginti gamtą padeda konkretus jos pažinimas ir gebėjimas numatyti netektį. Baranausko vaizdų bei vardų gausa leidžia patirti vietos savitumą, o Krėvės nukirsta liepa atskleidžia negrįžtamo veiksmo kainą. Abu tekstai skatina žvelgti ilgiau, negu reikia skubiai naudai įvertinti. Branginamas pasaulis įgyja atpažįstamus pavidalus ir istoriją, todėl atsakomybė už jį gali prasidėti anksčiau, nei lieka vien apgailestavimas.

Kas padeda žmogui branginti gamtą?

Žmogaus santykį su gamta formuoja ir tai, ką jis paveldi iš kitų. Vietos vardas, girdėta pasaka ar pasakojimas apie pasikeitusią upę padeda pamatyti aplinką kaip bendros istorijos dalį. Vis dėlto vien gražaus prisiminimo gali neužtekti, jeigu nesuprantama, kaip nuo tos aplinkos priklauso gyvenimas. Gamtą branginti padeda kultūrinė atmintis, suteikianti vietai artumą, ir gebėjimas įžvelgti ryšius tarp žmogaus veiklos bei jos pasekmių. Šie pažinimo būdai gali papildyti vienas kitą.

Kultūrinė atmintis leidžia vietoje atpažinti daugiau, negu tuo metu mato akis. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ištraukoje medžiai primena pasakos šeimą: „žalktienė“ tampa egle, o jos vaikai apvelkami lapų rūbais. Ši užuomina mišką susieja su žmogui pažįstamais ryšiais, skausmu ir prisirišimu. Pasakojimas suteikia regimai erdvei emocinį gylį. Žinoma, toks skaitymas nepaverčia pasakos botanikos aiškinimu; jis atveria būdą išgyventi savo santykį su vieta. Panašiai veikia grybų vaizdų siejimas su daina ir Mickevičiumi. Miškas tampa skirtingų kultūros balsų susitikimo erdve, o žmogus jį atpažįsta per girdėtus žodžius bei istorijas. Nuniokotą plotą matančio kalbančiojo atmintis dar saugo šią pilnatvę. Tai paaiškina, kodėl miško praradimas jam toks skaudus: nutrūksta ryšys su aplinka, kurioje galima patirti paveldėtas reikšmes. Todėl gamtą branginti padeda kūryba ir pasakojimai. Jie suteikia galimybę pamatyti, kiek daug žmonių patirties telpa vienoje vietoje. Toks suvokimas skatina vertinti ją kaip bendrą atminties atramą, už kurią esame atsakingi ir ateities kartoms. Asmeninis prisirišimas taip įgauna bendruomeninį mastą. Dėl to pasakojimas gali veikti ir dar nemačiusio tos vietos žmogaus apsisprendimą: jis leidžia suprasti, ką jos sunaikinimas reikštų ten gyvenantiems.

Atmintį sustiprina supratimas, kad nuo aplinkos priklauso ir kasdienio gyvenimo sąlygos. Simonas Daukantas veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pratarmėje svarsto kraštovaizdžio kaitą. Jis sieja gausų miškų kirtimą su vandens, pievų ir dirvų būklės pokyčiais. Daukantas ragina pažvelgti į žmonėms pastebimas permainas: dingstančias girias, džiūstančias upes ir sunkumus ieškant vandens. Šių devyniolikto amžiaus samprotavimų nereikia laikyti šiuolaikiniu visų reiškinių moksliniu ištyrimu. Svarbus pats ryšių ieškojimas: pašalinus vieną aplinkos dalį, poveikis pasiekia kitus gyvybės bei žmogaus veiklos plotus. Taigi iš miško gauta medžiaga neaprėpia visos jo reikšmės. Šį požiūrį papildo ir pateikta Baranausko ištrauka. Joje vieni augalai priglaudžia kitus, sunykę grybai pamaitina želmenis, o miškas tampa daugelio būtybių buveine. Greta žiniuonių išmanymo paliekama vietos ir „prastiem žmonelėm“ prieinamam grožio patyrimui. Branginti gali padėti skirtingas supratimas, tačiau jis stiprėja, kai žmogus geba matyti sąsajas. Tuomet aplinkos saugojimas nebėra vien prisirišimas prie gražaus vaizdo. Jis remiasi suvokimu, kad gyvybės sąlygų praradimas paliečia ir tuos, kurie iš pradžių mato tik naudą sau. Dėl to atmintis ir ryšių pažinimas suteikia tvirtesnį pagrindą atsakingam sprendimui.

Taigi žmogui branginti gamtą padeda paveldėtos vietos reikšmės ir suvokimas, kaip glaudžiai su ja susijęs gyvenimas. Baranausko pasakos bei dainos užuominos atskleidžia kultūrinį artumą, o Daukanto svarstoma aplinkos kaita skatina ieškoti veiksmų pasekmių. Drauge šios perspektyvos leidžia saugomą vietą matyti ir kaip atminties erdvę, ir kaip gyvų ryšių visumą. Toks pažinimas gali išaugti į atsakomybę už bendrą pasaulį.

Pirmas variantas sieja atidų pažinimą su negrįžtamo sprendimo kaina. Antras tiria kultūrinį ryšį ir žmogaus priklausomybę nuo aplinkos. Baranausko tekstas abiem atvejais suteikia konkrečių argumentų klausimui svarstyti.

Kaip veikia antra dėstymo pastraipa. Krėvės liepos nukirtimas konkretina sprendimo negrįžtamumą. Daukanto pratarmė praplečia klausimą iki aplinkos sąlygų tarpusavio priklausomybės. Po kultūrinio pavyzdžio paaiškinama, ką jis įrodo svarstomu klausimu.

Tikslumas ir ribos. Grainis nukerta jam priklausantį medį; nuosavybė nepanaikina pasirinkimo pasekmių. Lapino skausmas nėra medicininis įrodymas apie medžio ir žmogaus gyvybės ryšį. Daukanto samprotavimai įvardijami kaip jo epochos požiūris, be išgalvotų šiuolaikinių skaičių. Baranausko pasakos vaizdas aiškinamas kaip kultūrinė reikšmė. Pavyzdžiai neragina atmesti viso gamtos naudojimo: visa poema skiria išgyvenimo būtinybę, švaistymą ir prievartą.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.