Užduotis. Remdamiesi pateikta Balio Sruogos „Dievų miško“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kas padeda išsaugoti žmogiškumą prievartos akivaizdoje?“. Suformuluokite atsakymą, pagrįskite jį ir aptarkite jo ribas.

Besitąsant su rąstais, užėjo ir Velykos, 1943 metų – pirmosios Velykos lageryje.

Šeštadienį prieš Velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip mielai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!

Paduoda Vacius komandą:

– Zdejmować koszule! Ale prędzej! – Nusivilkite marškinius, – greičiau!

Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus Velykom be kelnių paliks, – iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mums žemėje susėsti.

– Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! – šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.

O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!

O tiem palšmargiam pono Dievo gyvulėliam Didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.

Trak trak trak, trak trak trak, – taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančių tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.

Pirmą Velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į „dienos ruimą“.
Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?

Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.

– Parodykite kojas, – ar švarios? O ausis – ar mokate išsimazgoti? – tikrina toji „sanitarinė komisija“ mūsų kojas ir ausis.

Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes Velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie Velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, – buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į „dienos ruimą“ jie nebegrįžo...

Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, – kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!

Ir mes dabar kaip visi gyvieji žmonės švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, – ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, – ir dar kaip sotūs!

Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, – visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

Antrąją Velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis Arno Lehmanas, mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?

Kas turėjo, laimei, visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, – tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai Velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:

– Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?

Šitokiem vyram už viešai pareikštą jų ignoraciją pridėjo Velykų proga dar po penkias lazdas.

Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų – makt makt makt – maknoja kumščiu į mano švarko skyles.

– O čia – kas? – perkreipęs žandą, prikišęs snukį, klausia manęs Vacelis.

– Skylės, – sakau aš jam drebėdamas, – kas gi čia bus daugiau? Tokį švarką man iš sandėlio davė.

– Tu, kirmėlės vaike, – pratarė man Vacelis ir drėbtelėjo su letena per vieną ausį, per kitą. – Kodėl, kirmėle, neužsisiuvai?

– Neturiu lopinių. Adatos, siūlų... Nežinau, kur gauti!

– Kirmėle! – prašnypštė man Vacelis ir dar porą antausių mielai pridėjo.

Taip ir baigėsi mano pirmosios lagerinės Velykos.

Šaltinis: Balys Sruoga, Raštai, t. 4, Vilnius: Alma littera, 1997; ištrauka pagal 2026 m. VBE II B kurso pakartotinės sesijos užduotį, p. 2–3.

Žodžiai. Ruimas – kambarys; išsimazgoti – nusiprausti; palšmargiai – pilkai margi; šutinti šiame epizode – mušti. Pasakotojo vadinama „sanitarinė komisija“ ir malonybiniai smurtautojų pavadinimai yra ironiški.

Pateikta visa dviejų egzamino puslapių literatūrinė ištrauka. Išnašų numeriai ir puslapių antraštės pašalinti; paaiškinimai pateikti už citatos ribų. Šis tekstas 2026 m. B kurso pakartotinėje sesijoje buvo skirtas interpretacijai. Toliau pateiktos savarankiškos mokomosios užduotys ir jų variantai.

Kas padeda išsaugoti žmogiškumą prievartos akivaizdoje?

          Prievarta žmogų skaudina ir tuo, kad jo poreikiai paverčiami nereikšmingais. Nuovargį galima laikyti tingumu, skurdžią aprangą – kalte, o prašymą padėti – nepaklusnumu. Tokioje aplinkoje žmogiškumą padeda išsaugoti gebėjimas atpažinti konkrečią kito padėtį ir atsakyti į ją rūpesčiu. Literatūra rodo dvi šio atsako galimybes: turimos galios ribojimą ir nedidelį dalijimosi veiksmą. Jų vertė išlieka net tada, kai vienas žmogus nepajėgia pakeisti visos neteisingos tvarkos.
          Pagarba žmogui prasideda tada, kai jo sunkumas suvokiamas kaip priežastis padėti. Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukoje išsekę baudžiauninkai kenčia karštį, alkį ir smurtą. Diksas, norėdamas pranokti savo poną, muša darbininkus. Jo elgesį leidžia įvertinti prisimenamas miręs amtsrotas: šis taip pat reikalavo darbo, bet atsižvelgdavo į žmonių vargą, gindavo juos nuo nežmoniško elgesio ir liepdavo atgabenti gėrimo. Vienodas darbo reikalavimas todėl dar nereiškia vienodo santykio su dirbančiuoju. Rūpestingas pareigūnas pastebi žmogaus jėgų ribas ir savo galia sumažina jo kančią. Balio Sruogos pateiktoje ištraukoje vadinamoji „sanitarinė komisija“ elgiasi priešingai: švaros tikrinimas virsta mušimu ir panardinimu į šaltą vandenį. Iš kalinio reikalaujama susitvarkyti drabužius, nors jis neturi adatos, siūlų ar lopinių. Taip nepriteklius tampa patogia bausmės dingstimi. Šie tekstai padeda suprasti, kad žmogiškumui svarbu vertinti tikras žmogaus galimybes. Reikalavimo teisingumas priklauso ir nuo to, ar paliekamos priemonės jį įvykdyti. Donelaičio prisimenamas amtsrotas nepanaikina baudžiavos, tačiau jo pavyzdys leidžia spręsti apie konkretaus galią turinčio žmogaus atsakomybę. Rūpestis tampa atpažįstamas iš veiksmo ir jo poveikio pavaldiniui. Todėl vertinant elgesį reikia klausti, ar dėl jo kenčiančiam žmogui iš tiesų palengvėja.
          Žmogišką santykį gali palaikyti ir tas, kuris pats beveik nieko neturi. Jono Biliūno „Ubage“ pasakotojas dalijasi menkomis duonos atsargomis su atpažintu Petru Sabaliūnu. Priešais jį esantis žmogus turi vardą, praeitį ir skaudžią istoriją: anksčiau kitus vaišinęs šeimininkas dabar priverstas prašyti. Pasakotojo dėmesys leidžia šiai istorijai pasirodyti, o susitikime išlieka ir abipusis rūpestis, nes senelis domisi jo sveikata. Pagalbos gavėjas taip pat gali matyti kitą. Sruogos ištraukoje kalinys nuo Gdansko visai grupei dovanoja vieną kiaušinį. Plonutė dalis kiekvienam negali išspręsti nepritekliaus, tačiau dalijimas ir palaiminimas sukuria bendrą šventės patirtį. Pasakotojo pabrėžimas, kad jie „sotūs“, perteikia šio santykio dvasinę vertę. Maža dovana tampa liudijimu, kad net prievartos aplinkoje žmonės tebėra pajėgūs vienas kitam ką nors suteikti. Šį pasirinkimą svarbu suprasti pagal jo tikrą mastą: jis nesustabdo smurtautojų, o kitą dieną pasakotojas vėl mušamas. Vis dėlto dovana leidžia patirti bendrystę, kuri nepriklauso nuo budelių vertinimo. Panašiai Sabaliūnui duota duona nepanaikina išvarymo iš namų, bet susitikimas išsaugo pagarbą jo asmeniui. Tokio rūpesčio negalima nuvertinti vien todėl, kad jo galimybės ribotos: jis konkrečiam žmogui suteikia tai, ką davėjas tuo metu pajėgia suteikti.
          Taigi žmogiškumą prievartos akivaizdoje palaiko atsakingas santykis su kito pažeidžiamumu. Turintis galios gali apriboti savivalę ir atsižvelgti į dirbančiojo jėgas, o pats stokojantis – pasidalyti, atpažinti bei išklausyti. Donelaičio ir Biliūno pavyzdžiai padeda suprasti Sruogos ištraukos skirtumą tarp tariamo rūpesčio ir tikros dovanos. Toks elgesys negarantuoja neteisingos tvarkos pabaigos, tačiau išsaugo pagarbą konkrečiam žmogui ir galimybę jam pačiam rūpintis kitais.

Kas padeda išsaugoti žmogiškumą prievartos akivaizdoje?

          Žmogiškumą sunku išsaugoti, kai aplinka siūlo patogų pasiteisinimą kitą nuvertinti. Žmogus paverčiamas jam priskirta etikete, o jo skriauda pristatoma kaip naudinga drausmė. Tokiam požiūriui priešintis padeda gebėjimas matyti asmenį ir tikrinti, ką iš tiesų reiškia tariamo gerumo žodžiai. Literatūrinės situacijos skiriasi savo istorija ir prievartos mastu, tačiau leidžia nagrinėti šiuos moralinio vertinimo veiksmus. Jie svarbūs tam, kad svetimas pažeminimas neatrodytų savaime pateisinamas.
          Žmogaus vertės negalima patikimai nusakyti vien jo užimama ar paliekama vieta bendruomenėje. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ epizode Liudas Vasaris aiškina tėvams, kodėl bendramokslis Variokas išeina iš seminarijos. Tėvai šį sprendimą priima kaip moralinį nuopuolį, o Liudas skiria kunigystės pašaukimą ir galimybę būti geru žmogumi. Jam svarbu, kad pasirinktas gyvenimo kelias atitiktų asmens prigimtį. Scena baigiasi nesusikalbėjimu, todėl Vasario mintis nepaverčiama lengvai visus įtikinusia tiesa. Ji vis dėlto parodo pastangą kitą vertinti sąžiningiau už nusistovėjusį vaidmenį. Šis vertinimo principas padeda skaityti ir pateiktą Sruogos ištrauką. Lagerio kaliniui šaukiama „kirmėle“, tarsi jo poreikiai ir paaiškinimai nebeturėtų žmogaus balso vertės. O dalijant kiaušinį kaliniai pasijunta „kaip visi gyvieji žmonės“. Kiekvienam skiriama dalis ir palaiminimas grąžina bendro žmogiško pasaulio pojūtį. Šeimos lūkesčių konflikto negalima prilyginti lagerio smurtui, tačiau abiejuose tekstuose galima kelti klausimą, ar asmuo matomas už jam primesto apibūdinimo. Žmogišką santykį palaiko apsisprendimas klausytis jo patirties ir nepriskirti visos jo vertės vienai socialinei vietai. Vasario svarstymas bei Sruogos bendrystės scena atveria galimybę tokį apsisprendimą įvardyti konkrečiai.
          Kita svarbi atrama yra gebėjimas tariamą gerumą vertinti pagal jo pasekmes silpnesniam žmogui. Lazdynų Pelėdos apsakyme „Motulė paviliojo“ našlaičių globėja pristatoma kaip šeimininkė, neleidžianti jiems tinginiauti. Tačiau vaikai apkraunami darbu ir naktine kūdikio priežiūra, Petriukas išsenka, o Katriukė praranda ankstesnį linksmumą. Darbo auklėjamosios vertės kalba čia uždengia išnaudojimą. Be to, suaugusieji juokiasi iš Stapiuko elgesio ir jį giria, todėl šis ieško naujų būdų vaikus skriausti. Aplinkiniai savo pritarimu stiprina silpnesniųjų pažeminimą. Ši situacija padeda įvertinti Sruogos pasakotojo ironiją: iškilminga šventės proga tekste minima tuomet, kai žmonės mušami dėl sagų ar skylėtų drabužių. Skaitytojui siūloma pastebėti atotrūkį tarp žodžių ir to, ką patiria baudžiamasis. Žmogiškumui išsaugoti svarbu neperimti tokios skriaudą pateisinančios kalbos. To negalima paversti reikalavimu, kad kiekvienas beteisis žmogus vienas sustabdytų visą smurtą. Apsakymo vaikai ir lagerio kaliniai yra priklausomi nuo stipresniųjų. Atsakomybė už skriaudą tenka ją darantiems bei palaikantiems žmonėms. Tačiau pasakojimai suteikia skaitytojui galimybę atpažinti, kaip žeminimas slepiamas po tvarkos ar auklėjimo vardu, ir savo aplinkoje tokio pateisinimo nepalaikyti. Taip pagarba žmogui įgyja konkretų vertinimo pagrindą: tikrinama, kam deklaruojama gerovė iš tiesų tenka ir kas už ją sumoka savo skausmu.
          Vadinasi, žmogiškumą palaiko pastanga matyti asmenį už jam priskirtos etiketės ir spręsti apie rūpestį iš jo poveikio. Vasario abejonė tėvų nuosprendžiu padeda atskirti vertę nuo vaidmens, o našlaičių istorija atskleidžia, kaip lengvai išnaudojimas pridengiamas drausme. Sruogos ištraukoje šios įžvalgos susitinka: pažeminimo kalbą trumpam pakeičia dovana ir palaiminimas kiekvienam. Toks santykis leidžia patirti savo žmogišką vertę net tada, kai aplinkybės tebėra priešiškos.

Pirmas variantas atsakymą grindžia tikros padėties atpažinimu ir ribotomis, bet konkrečiomis pagalbos galimybėmis. Antras aiškina asmens vertę bei skriaudą pridengiančią kalbą. Abu variantai remiasi pateikta ištrauka, o ne vien pamini Sruogos vardą.

Kontekstų tikslumas. Donelaičio prisimenamas rūpestingas amtsrotas reikalauja darbo ir nepanaikina baudžiavos. Biliūno duona neišsprendžia Sabaliūno šeimos konflikto. Putino epizode Variokas nėra tėvo pasakojimo apie kitą seminariją palikusį jaunuolį veikėjas. Liudas tėvų neįtikina, o jų meilė dera su jį varžančiais lūkesčiais. Lazdynų Pelėdos vaikų išsekimas leidžia tikrinti globėjos tariamą gerumą.

Svarstymo riba. Žmogiškumo išsaugojimas nereiškia, kad auka privalo savo jėgomis įveikti prievartą. Už smurtą atsako smurtautojas. Skirtingų kūrinių situacijas sieja pasirinktas moralinis klausimas; jų istorinio masto nereikia sutapatinti. Vienas privalomas ir vienas kitas autorius yra šios bibliotekos mokymosi modelis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.