Užduotis. Interpretuok Birutės Pūkelevičiūtės romano „Devintas lapas“ ištrauką nagrinėdamas išorinio įvaizdžio ir ryšio atminties santykį. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; aptark, kaip kalbos ir pasakojimo detalės atveria pasirinktą prasmę.

Viktoras jau nešė mano lagaminus, kai pamačiau ateinantį laiškanešį. Dar jaunas, gana malonus juodukas. Pasiėmusi savo laiškus, įšokau į automobilį, ir mudu pajudėjom: iš Čikagos, iš Čikagos — į Kalvaičių vienkiemį! Viktoras ir Genė yra mano bičiuliai. Jie gyvena Indianoj: prie ežero, labai gražioj vietoj, kuri vadinasi Oak Springs. Ten aš praleisiu savaitę savo atostogų.

Pakeliui su Viktoru šnekėdama, laiškus visai pamiršau. Paskui Genė, paskui vėsaus gėrimo aukšta taurė su klegančiais ledukais, paskui nuo paežerės atbėgę Kalvaičių vaikai (laimei, juos rytoj išveš į stovyklą), paskui vakarienė. Tik kai Genė ėmė man kloti lovą, iškračiau ant stalo rankinuką — taip darau ir namuose, nes niekad nežinau, kas per dieną mano maiše susikrauna.

Iškračiau, ir tada pabiro laiškai: telefono sąskaita, kuriai praplėšusi langelį pasižiūrėjau, kiek mano prišnekėta su užmiesčiu; man jau pažįstamas trapistų vokas su novenos siūlymais, kurio net nepraplėšiau, ir laiškas iš Rimos, iš Toronto. Pasipylė vestuvių nuotraukos — prieš savaitę susituokė Rimos duktė. Rima rašė trumpai, savo apvaliom, dar vis pusiau vaikiškom raidelėm: buvo atskridusi ir Elvyra su vyru, tiesiai iš Honolulu, atvežė jaunamartei kažkokių retų orchidėjų. Nuotraukose Rima, gana dirbtinai prakilni ponia, stovėjo išsitempusi lyg ant spyruoklių. O kojytės vis tokios trumpos ir jaukios — jas kadaise mes vadindavom dešrelėm. Staiga man tų kojyčių pagailo: mergaitės su tokiom kojytėm neturėtų niekad užaugti, neturėtų niekad savo dukterims kelti vestuvių — joms tik basoms bėgioti po pievas, paskui drugelius.

Elvyra — kitas reikalas. Madingai nupūstais į vieną pusę plaukais, apsivilkusi pilkrožės spalvos rūbu — lengvu, vasarišku, o vienkart prašmatniu. Aiškiai amerikietė, aiškiai didmiestinė, nuo vaikystės prausta geru muilu, girdyta sveikatingų vaisių sultimis.

Amerikietė? Juk aš taip gerai prisimenu tas rankas, dabar lepiai prižiūrėtas, o kadaise — išsikišusias pro nutįsusio megztinio rankoves, tokias varganas ir graudžias, kaip elgetėlės. Jie gajūs! Žydai yra gajūs.

Man rodos, Elvyra visą laiką širdyje plaukė į Ameriką. Didžiausias jos turtas buvo anglų kalbos žodynas. Tiesiog neįtikėtina: karas dar nesibaigęs, dangus dar siera ir ugnis, mes blaškomės po rusų užlietą Pomeraniją, o Elvyra — karštligiškai apsiglemžusi anglų kalbos žodyną. Ir išsinešiojo, ir nepaleido iš rankų — per visus sąmyšius, siaubus ir baimes. Ir atsivežė jį net į Berlyną, suspaudusi tom skurdžiom rankutėm, išsikišusiom pro nuskalbtą, bespalvį, apdribusį megztinį.

Elvyros megztinis buvo tikras pajaco apdaras: liūdnas ir drauge juokingas. O ir pats pajacas, o ir pats Pierrot — kartais parodydavo būdo priešingybių: nuo meilaus vaikučio iki smarkiai nosį užrietusio sutvėrimo. Tik dabar aš suprantu: tas žodynas, anglų kalbos žodynas, teikė Elvyrai pasitikėjimo. Ji, būsima amerikietė, buvo už visus pranašesnė: ne vien už tamsius kaip žemė raudonarmiečius, ne vien už prasčiokišką ostų darbininkų minią. Net ir prieš Rimą, net ir prieš mane Elvyra dažnai pasipuikindavo. Pakelia akis nuo žodyno — vėl naują žodį išmokusi, vėl išmintingesnė negu vakar. O juk buvo trejais metais už mus jaunesnė. Varlė!

— Bet tu su ja nedaug turi bendro, — pasakė Genė, žiūrinėdama nuotraukas. — Mačiūnai ją nuo vokiečių išslapstė, ją pakrikštijo, jie visi kaip giminės. Tau ji vis tiek svetima.

— Man nerūpi, kas ją slapstė, kas ją krikštijo. Tai buvo vokiečių laikai. Mūsų draugystė prasidėjo Dancige, užplūdus rusams. O tai, žinok, visai kita istorija.

— A, — numojo ranka Genė.— Istorija neilga.

Ji manęs truputį pavydi. Bet man nuo tos minties šilta ir jauku: aš mėgstu, kad mane savintųsi, kad nenorėtų atiduoti kitiems. O Genė labai savastinga moteris. Ji mėgsta savo nuosavybe nuolat perskaičiuoti ir laikyti po užraktu: rodos, netrukus ateis kažkokios didesnės, stipresnės, gudresnės būtybės ir viską iš jos atims — Viktorą, vaikus, namus, draugus. Todėl ir Elvyrą ji norėtų tarsi nurašyti.

— Nedaug tu su ja turi bendro, — pakartojo Genė. — Nes kas gi jus riša?

Staiga, lyg prieš mano akis būtų suraibuliavęs vanduo, tolumoj atsivėrė vaizdas, kuris vis ryškėjo ir artėjo: molėti laukai, dar paskendę pavasario nuogybėj. Saulė. Skaisti, bet šalta diena ir vienui vieno vyturio skardenimas kažkur padangėj. Tankų išgriautu, dulkančiu keliu lekia kaip vėjas rusiškas vežimėlis tačanka. Lekia nuokalne iš lagerio, kurio jau vien skarda dengtas bokštas tematyti, į Deutsch Eylau miestelį.

Vežimėlis šokinėja per duobes, lyg didžiulė degtukų dėžutė. Toj dėžutėj lekiam mudvi su Elvyra. Ji serga, ji miršta, ji be sąmonės — aš vežu ją į ligoninę. Elvyra apdengta suplyšusią antklode, jos galva supasi man ant kelių: akys užmerktos, lūpos pamėlusios, veidas išmuštas raudonom dėmėm. „Ei, ei!“ — šaukia važnyčiojantis ruselis, mostaguodamas botagu greitai bėgantiems arkliukams. Laukai tušti — nei žmogaus, nei gyvulio, nei paukščio. Į mus artėja (irgi tuščias!) miestelis su gąsdinančiai baltais namais.

Ar visas pasaulis išmirė? Tik raudonarmiečio lapinė kepurė su užkeltom į viršų ausim šokinėja man prieš akis. Mes lekiam tačankoj į Deutsch Eylau. o mums įkandin lekia mirtis. Aš nežinau jos pavidalo, bet jaučiu, kad už kelio dulkių debesio ji lekia paskui mus, ji mus vejasi. Kas bus, jei Elvyra nustos kvėpuoti? Pilkas vežimėlis pralėks kraupų miestelį ir atsidurs nepažįstamoj žemėj, kur nebus karų, nebus sušalusių vyturėlių, nebus šiltinės kamuojamų merginų, bet nebus, visiškai nebus — ko mylėti. Užstos galutinė nykuma.

„Ei, greičiau, greičiau!“ — šaukia raudonarmietis skurdiems arkliukams. Aš žinau, to žmogaus veidas rauplėtas, aš bijau į jį net šonu žvilgtelėti. Apkabinu abiem rankom Elvyros galvą, ir nieko nėra man artimesnio visoj tuščioj laukų platybėj. Šmėkliškas vežimėlis! Vaiduokliais pavirtom turbūt ir mes visi — lekiam kaip be dvasios rusiškoj tačankoj į Deutsch Eylau miestelį. Bet Elvyra kvėpuoja, ji dar kvėpuoja. Ir tai yra vienintelis tikras dalykas neapsakomai gūdžioj netikrybėj.

— Matai, — baigiau pasakoti Genei. — Dabar tu matai, kas mus riša.

Šaltinis: Birutė Pūkelevičiūtė, „Devintas lapas“, kn. „Aštuoni lapai. Devintas lapas: romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. Pateiktas 2013 m. projekto skaitmeninis EPUB; originalių spaudos puslapių ši kopija nenustato.

Ištraukoje pasakotoja, viešinti bičiulių namuose JAV, grįžta į karo metų prisiminimą. Tačanka – čia arkliais traukiamas vežimėlis; Pierrot minimas kaip pajaco įvaizdis. Žmonių grupėms priskiriami apibūdinimai priklauso pasakotojos ar veikėjų balsams. Pateiktos kopijos formos „nuosavybe“, „suplyšusią antklode“, „Genė.—“ ir „Deutsch Eylau. o“ išlaikytos; sutvarkyti tik tarpai ir du uždaromųjų kabučių ženklai.

Išorinis įvaizdis ir ryšio atmintis

Žmogaus nuotrauka užfiksuoja išvaizdą, tačiau joje nematyti visų kelių, kuriais pasiekta dabartis. Birutės Pūkelevičiūtės romano „Devintas lapas“ ištraukoje laiškas su vestuvių fotografijomis sujungia viešnagės vakarą ir karo prisiminimą. Pirmojo asmens pasakotoja iš pradžių komentuoja moterų laikyseną bei aprangą, paskui jos žvilgsnis sustoja ties kadaise varganomis Elvyros rankomis. Išorinis įvaizdis įgyja kitą reikšmę, kai daiktų ir kūno detales persmelkia atmintis: pažinti žmogų reiškia matyti ir tai, ką jis patyrė iki šios akimirkos.

Pasakojimo laiko kaita prasideda gerokai anksčiau, negu prieš akis atsiveria karo laukai. Ištraukoje kartojamas „paskui“ sudėlioja atvykimo, pasisveikinimo ir vakarienės eigą, o laiškai šį kasdienį ritmą netikėtai pertraukia. Fotografijoje Elvyra atrodo prašmatni, jos gyvenimą tarsi paaiškina apibūdinimas „Aiškiai amerikietė“. Tačiau atskiras klausimas „Amerikietė?“ suskaldo šį tariamą aiškumą. Pasakotoja prisimena pro nuskalbtas rankoves išsikišusias rankas, todėl dabartinė jų priežiūra ima reikšti didelį pasikeitimą. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje nuniokotas plotas taip pat nėra vienintelis vietos vaizdas: klausimus apie prapuolusį grožį pakeičia žodžiu „būdavo“ atveriama gausa. Kvapai, garsai ir augalų vardai leidžia pajusti tai, ko dabarties stebėtojas neberastų. Pūkelevičiūtės ištraukoje tokį papildomą matmenį suteikia rankų detalė. Ji nesunaikina dabartinės elegancijos, bet pakeičia skaitymo būdą: prabangiai atrodanti moteris turi ir nepritekliaus istoriją. Prisiminimas čia veikia kaip galimybė susieti skirtingus to paties žmogaus laikus, kurių viena fotografija neaprėpia. Dėl to klausiamoji intonacija tampa pasakojimo posūkiu, o konkreti kūno dalis išlaiko asmens tęstinumą per didelį išorės pokytį. Rimos portrete dabartinės dukters vestuvės ir įsivaizduojamas basos mergaitės bėgimas dar labiau išskiria laiko sluoksnius. Praeitis čia patiriama gyvai, nors noras jos nesustabdo ir suaugimo neatšaukia.

Kartu pasakotoja parodo, kad atminties aiškinimas turi savo ribas. Žodžiai „Man rodos“ įveda jos spėjimą, esą Elvyra jau anksčiau mintimis plaukė į Ameriką. Žodyną ji tikrai prisimena, tačiau jo teiktą pranašumo jausmą supranta tik dabar. Taigi ankstesnė patirtis pasakojimo dabartyje gauna naują paaiškinimą. Gabijos Grušaitės „Grybo sapno“ pradžioje pasakotoja panašiai grįžta prie vaikystėje matyto filmo ir iš motinos balso sprendžia, kaip ši būtų pasielgusi. Toks pasakojimas leidžia pažinti kalbančiosios laikyseną, tačiau nepatvirtina visų kito žmogaus minčių. Pūkelevičiūtė šį neapibrėžtumą vėliau sujungia su ypač apčiuopiama artumo patirtimi. Karo prisiminime pasakotoja nežino, kas laukia miestelyje, o mirtį jaučia lyg besivejantį pavidalą. Užtat galvos laikymas ant kelių ir dar juntamas Elvyros kvėpavimas nusakomi konkrečiai. Spėjimą apie svetimą troškimą pakeičia tikrumas dėl tuo metu šalia esančio žmogaus. Ši perspektyvų kaita suteikia prisiminimui įtikinamumo: pasakotoja neprivalo visko žinoti, kad galėtų paliudyti bendrą išgyvenimą. Kūniškas artumas tampa atrama ten, kur pažįstamos vietos atrodo tuščios, o įprasti ateities paaiškinimai nebegelbsti. Veiksmažodžio „lekia“ kartojimas karo prisiminime sukuria dabartišką skubą: skaitytojas trumpam palieka ramų vakarą ir patenka į tada išgyventą nežinią.

Taigi ištraukoje nuotrauka tampa susitikimo su skirtingais žmogaus laikais vieta. Klausimas apie amerikietės įvaizdį sugrąžina varganų rankų atmintį, o karo epizodas paaiškina, kodėl išorinio pasikeitimo nepakanka draugystei nusakyti. Pasakotojos spėjimai ir jos tiesiogiai patirtas artumas išlieka atskiri. Elvyros dabartinis gyvenimas nepaneigiamas: prisiminimas suteikia jam gylio ir leidžia matyti daugiau, negu pasako fotografijos apranga ar laikysena.

Išorinis įvaizdis ir ryšio atmintis

Vertindami kitą žmogų, dažnai pasirenkame matomus požymius: drabužius, laikyseną, kilmę ar bendrus pažįstamus. Birutės Pūkelevičiūtės romano „Devintas lapas“ ištrauka atskleidžia, kaip toks žvilgsnis pasikeičia prisiminus konkretų artumą. Nuotraukas apžiūrinčios pasakotojos balsas iš pradžių pašaipus, vėliau darosi švelnus ir išsigandęs. Pokalbis su Gene suteikia šiai kaitai kryptį: klausimas, kas sieja dvi skirtingas moteris, atsakomas prisimenant gyvo žmogaus kvėpavimą. Ryšys išryškėja per išgyventą situaciją, kurios neaprėpia išorinės vertinimo kategorijos.

Pasakotoja iš pradžių neslepia savo galios vertinti matomas moteris. Rimos poza jai atrodo dirbtinai iškilminga, bet mažybinis kojų pavadinimas sugrąžina vaikystės artumą. Trumpas kūno aprašymas netikėtai pažadina gailestį: suaugusi moteris akimirką vėl matoma kaip po pievas bėgiojanti mergaitė. Elvyros portrete daug dėmesio skiriama madingai šukuosenai ir rūbo spalvai. Šie ženklai sukuria didmiestinio gyvenimo įspūdį, kurį vėliau papildo pasakotojos prisimenamas pasipuikavimas. Taigi jos balsas nėra bešališkas asmens aprašas. Jurgio Savickio „Koketėje“ pirmojo asmens pasakotojas taip pat kuria estetizuotą reginį: moters kūną sieja su muzika ir menu, o savo „poeto kaklaryšį“ įrašo į išskirtinį savivaizdį. Skaitytojas turi pastebėti patį vertinantį žvilgsnį, užuot visus jo sprendimus priėmęs kaip neutralius faktus. Pūkelevičiūtės ištraukoje šis žvilgsnis įgyja judrumo. Mažybinės formos gali būti pašaipios ir kartu švelnios; prisiminus nepriteklių, elegancijos aprašą persmelkia rūpestis. Tas pats balsas ir kandžiai pavadina jaunesnę draugę, ir vėliau ją saugo. Tokia raiškos įvairovė leidžia patikėti sudėtingu ryšiu, kuriame yra erzinimosi, susižavėjimo ir meilės. Veikėja neįspraudžiama į vieną nekintantį portretą. Švelnumo ir aštresnio žodžio kaimynystė neleidžia supainioti artumo su vien idealiu kito žmogaus aprašymu. Pasakotoja kalba iš santykio, kuriame pati yra įsitraukusi.

Genės replika šią vertinimo problemą paverčia atviru pokalbiu. Ji primena slėpimą ir krikštą, o pasakotojai Elvyrą pavadina svetima. Pakartotas teiginys apie menką bendrumą rodo, kad Genei svarbu ryšį pagrįsti atpažįstamomis aplinkybėmis. Pasakotoja atsako istorija, kurios centre lieka jos pačios kūnas: ant kelių supasi sergančios draugės galva, rankos ją apkabina. Juliaus Sasnausko esė „Tolerancijos momentas“ formalios nuostatos taip pat palyginamos su asmeniškai patirta savastimi. Esė balsas pasakoja, kaip apleistoje cerkvėje svetima religinė tradicija tapo ypač artima; vien susižavėti jos ypatybėmis anksčiau nepakako. Pūkelevičiūtės pasakotojai artumo pagrindas atsiveria karo tuštumoje. Klausimas apie pasaulį, kuriame nebeliktų ko mylėti, parodo, kas jai iš tiesų grėstų netekus Elvyros. Besivejančios mirties įvaizdis sutelkia baimę, o kartojamas kvėpavimas leidžia laikytis dar esančio ryšio. Pabaigoje ji kreipiasi į Genę tvirtindama, kad dabar šiai aišku, kas jas sieja. Tačiau Genės atsakymo nėra. Tekstas suteikia svorį pasakotojos liudijimui ir kartu palieka skaitytojui spręsti, ar pašnekovės iš tiesų viena kitą suprato. Į klausimą atsakoma ne vien argumentą paskelbiančia replika: išplėtotas prisiminimas leidžia skaitytojui pačiam pajusti, kuo šis žmogus pasakotojai nepakeičiamas.

Ištraukoje kito žmogaus vertinimas atveriamas kaip kintantis procesas. Pašaipus fotografijos komentaras, švelnūs prisiminimai ir karo baimė priklauso vienam pasakotojos balsui, todėl artumas atrodo gyvas ir prieštaringas. Genės klausimui atsakyti pasitelkiama patirtis, kurioje svarbus kiekvienas kvėptelėjimas. Taip ryšio prasmę atskleidžia konkrečios raiškos detalės, o jo pagrindas išlieka platesnis už panašią kilmę ar išvaizdą. Pabaigos atvirumas dar palieka vietos kitam žmogui šį liudijimą priimti.

Pirmas variantas seka laiko sluoksnius ir tikrumo ribas; antras tiria vertinančią kalbą bei dialogo atveriamą artumą. Kiekvienas palyginimas grąžinamas prie konkrečios pagrindinės ištraukos detalės.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.