Užduotis. Pateikite Sofoklio tragedijos „Antigona“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – išmintis ir gebėjimas klausytis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite, kaip veikėjai supranta protą, paklusnumą bei rūpestį kitu ir kaip jų santykį keičia dialogas.

Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti; juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kita ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, — tegul sau pasijieško sužieduotinio... anoję pasaulyje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegul ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Šeimano. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkė, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdomu; gyvoj-gi mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusniuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei; geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog mes pasidavėme moteriškei.

Choras. Jei mes, seniai, neklystame, tai tu, kaip mums rodos, sakai teisingai.

Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, — ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas — geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.

Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.

Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba — tai reta esti — gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.

Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam — tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.

Kreontas. Kaip, — kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?

Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.

Kreontas. Ar tai tas yra tavo geriausis darbas, kad tu guodoji niekšus?

Emonas. Ne, aš niekados nereikalaučiau guodonės dėlei prastų žmonių.

Kreontas. O ar-gi ji neserga ta liga?

Emonas. To nepasakys nė vienas Tėbietis.

Kreontas. Ar-gi pilėnų priedermė nurodyti, kas man reikia daryti?

Emonas. Ar-gi nenusimanai, kad teip sakydamas sakai, it... vaikas!

Kreontas. Pasakyk, meldžiamas, mano žemę kas turi valdyti: aš ar kiti?

Emonas. Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta.

Kreontas. Ar-gi viešpatystė nesiskaito, pagal bendrą nuomonę, viešpaties savasčiumi?

Emonas (karčiai juokdamos). Kaip-gi gerai būtų viešpatauti tau vienam, tyre!...

Kreontas (chorui). Regimai, jis yra iš vieno su niekše.

Emonas. Teip, jei ta niekšė — tu, aš rūpinuos tavimi.

Kreontas. Ak, biaurybe! kaip tu drįsti ginčytis su tėvu?

Emonas. Aš matau, tu neteisingai elgies.

Kreontas. Kaip? Aš neteisingai elgios, steigdamas paturėti savo valdžią?

Emonas. Tu visiškai nesirūpini jos palaikyti, jei patsai griauni dievų įstatus.

Kreontas. Kame, moters verge!?

Emonas. Užtat tu negali manęs pavadinti begėdystės vergu...

Kreontas. Bent tu tik ir kalbi, ką už ją.

Emonas. Teip, bet ir už tave, ir už save, ir už Mirties dievus.

Kreontas. Nepataikauk prieš mane, bobos verge!

Šaltinis: Sofoklis, „Antigona“, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 22–24; vientisas Kreonto ir Emono ginčas.

Situacija. Haimonas mėgina įtikinti tėvą Kreontą pakeisti sprendimą dėl Antigonės, jo sužadėtinės. Valdovas savo paliepimo laikosi ir kalba apie paklusnumą. Pokalbį stebi choras.

Žodžiai ir vardai. Emonas – šiame leidime vartojama Haimono vardo forma; Antigona – Antigonė; pati – žmona; guodoti – gerbti; guodonė – pagarba; priedermė – pareiga; viešpatystė – valstybė; savasčius – nuosavybė; tyras – dykuma, negyvenama vieta. „Būk perkalbamu“ – leisk argumentu pakeisti savo nuomonę. Išlaikyta prozinio 1903 m. vertimo kalba. Vėlesnio eiliuoto vertimo žodžiai ir vaizdai į šią ištrauką neperkeliami. Neįprasta forma „prastu“ taip pat perrašyta pagal šį leidinį.

Protas, atviras kito balsui

          Sofoklio „Antigonos“ ištraukoje protas nėra abiejų pašnekovų vienodai suprantama vertybė. Kreontui jis siejasi su tvarkos bei paklusnumo išlaikymu, o Haimonas ragina pripažinti, kad svarbi mintis gali kilti ir kitam. Jų ginčas leidžia nagrinėti išmintį kaip santykį su savo pažinimo ribomis. Ilgas kalbas pakeičiantys trumpi klausimai, amžiaus priešprieša ir valstybės vaizdas parodo, kaip tariamas tikrumas gali užverti galimybę išgirsti tai, ko pačiam labiausiai trūksta.
          Kreontas proto vertę iš pradžių aiškina kaip gebėjimą nepasiduoti asmeniniams jausmams ir išsaugoti nustatytą tvarką. Sūnui siūloma aukščiausiai vertinti tėvo norą, o meilė moteriai pateikiama kaip galinti sutrikdyti sprendimą. Šeima valdovo kalboje tampa mažesniu valstybės modeliu: iš namuose palaikomo paklusnumo jis sprendžia apie gebėjimą valdyti kitus. Haimonas neatmeta proto reikšmės, tačiau pakeičia jo veikimo principą. Pagarbą tėvui jis derina su mintimi, kad protingas žmogus gali mokytis, ir prašymu „Būk perkalbamu“. Išmintis čia reiškia gebėjimą priimti svarstymą, o ne vien jau turimo atsakymo saugojimą. Ribotą pasitikėjimą savo pažinimu padeda suvokti Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžia. Ilgai studijavęs veikėjas jaučia, kad sukauptos žinios neaprėpia jo trokštamos būties prasmės, o Žemės dvasia atmeta jo pretenziją jai prilygti. Šis epizodas nereiškia, kad mokslas bevertis ar Faustas jau tapo išmintingas. Jis išryškina paties žmogaus sau priskiriamo masto ribą. Sofoklio dialoge panašią ribą Haimonas siūlo pripažinti sąmoningai: išmanymas neprarandamas išklausius kitą. Priešingai, atsiranda galimybė tikrinti, ar paties laikomas protingu sprendimas atitinka tai, ką išgyvena kiti žmonės. Choro pasiūlymas klausytis abipusiškai palieka vietos abiem balsams. Jis leidžia ginčą dar suprasti kaip bendrą tikrinimą, o ne kovą, kurioje iš anksto privalo laimėti tik tėvas.
          Klausymosi stoka ypač išryškėja kalbant apie valstybę. Haimonas praneša, kad žmonės slapta gailisi Antigonės, o Kreontą sustabdo pats siūlymas piliečiams vertinti jo pasirinkimą. Klausimas „aš ar kiti“ sutraukia valdymą į dviejų varžovų santykį. Sūnus atsako, kad valstybė nėra skirta vienam žmogui, o kartus pasiūlymas viešpatauti vienam „tyre“ atveria šios sampratos prieštaravimą: be bendruomenės valdovui neliktų ką valdyti. Gyvas žmonių balsas tampa būtinas pačiai valdžios prasmei. Šį ryšį praplečia Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ keliama kalbos reikšmė. Suprantamas žodis reikalingas bendram gyvenimui ir mokymui; žmonių santykio negalima palaikyti vien formaliai turimu tekstu. Sugretinimas leidžia tiksliau apibrėžti Kreonto ribotumą: jis turi galimybę įsakyti, bet nebekuria bendro supratimo. Choras dar ragina tėvą ir sūnų klausytis vienam kito, tačiau trumpos įžeidžios replikos šią galimybę silpnina. Ginčo pabaigoje sūnaus rūpestis tėvu pervadinamas moters vergyste. Taip svetimas argumentas atmetamas pagal tariamą jo kalbėtojo priklausomybę. Išminties stoka pasirodo kaip santykio užsidarymas, kai daugiau sužinoti galintis balsas sutinkamas kaip grėsmė savo vietai.
          Taigi ištraukoje išmintį nuo paprasto įsitikinimo savo teisumu skiria pasirengimas klausytis. Haimonas siūlo protą tikrinti kitų patirtimi, o Kreontas vis labiau jį sieja su teise spręsti vienam. Valstybės ir tuščios dykumos sugretinimas atskleidžia tokio uždarumo ribą. Dialogo eiga parodo, kad kito balso atmetimas saugo valdovo tikrumą, bet kartu tolina jį nuo bendro pasaulio, už kurį jis pats yra atsakingas.

Artumas, kurio nepasiekia pamokymas

          Sofoklio „Antigonos“ ištraukoje valstybės klausimas sprendžiamas tėvo ir sūnaus pokalbiu. Kreontas nori matyti paklusnų vaiką, o Haimonas mėgina parodyti, kad prieštaravimas gali kilti iš rūpesčio juo pačiu. Ginčas todėl atveria artumo problemą: ar mylimas žmogus girdimas tada, kai jo žodžiai neatitinka lūkesčio? Kreipinių kaita ir aštrėjantis dialogas leidžia matyti santykį, kuriame geranoriškai pradėtas paaiškinimas vis sunkiau pasiekia kitą. Mokymas paklusti pamažu užgožia galimybę kalbėtis.
          Kreipinys „mano vaike“ iš pradžių žymi artimą ryšį, tačiau tėvo kalboje jam suteikiama aiški sąlyga. Sūnus turi saugoti tėvo norą ir atstumti jam nepriimtiną moterį. Taip meilė įrašoma į lojalumo tvarką: tėvui geras vaikas pirmiausia palaiko jo sprendimą. Haimonas atsako taip pat išlaikydamas šeimos ryšį: „Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė.“ Jis siekia parodyti, kad nuomonės patikslinimas gali apsaugoti patį tėvą, bet šis paaiškinimas susiduria su atsisakymu mokytis iš jaunesnio. Panašų artumo bei lūkesčio neatitikimą atveria Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo seminarijoje scena. Liudo šeima džiaugiasi jo pasirinktu kunigo keliu, o pats sūnus skaudžiai išgyvena oficialų kreipinį ir bijo kalbėti atviriau. Tėvams rūpestis atrodo savaime suprantamas, bet jų pasirinkta forma trukdo pažinti tikrąją sūnaus savijautą. Haimonas mėgina tą tarpą įveikti tiesiu paaiškinimu. Jis neneigia šeimos ryšio, o siūlo kitą jo reikšmę: galima norėti tėvui gero ir nesutikti su konkrečiu jo veiksmu. Ši skirtis palaiko pradinį pokalbio artumą, nors tėvas vis atkakliau girdi prieštaravimą kaip savo padėties sumenkinimą.
          Tolesnė dialogo eiga rodo, kaip asmeninį ryšį ima pakeisti įžeidimo logika. Tėvas sūnaus galimybę pamokyti atmeta pravarde, o valstybei skirtas klausimas virsta ginču, kam priklauso žemė. Haimono juoką nusakanti remarka „karčiai juokdamos“ leidžia pajusti augantį nusivylimą. Tačiau jis dar pabrėžia kalbantis ir dėl tėvo, ir dėl savęs, ir dėl dievų. Kreontas šias skirtingas atsakomybes sutraukia iki priklausomybės moteriai. Sūnui nepaliekama jo paties nurodyta kalbėjimo priežastis. Kitokią asmeninio ryšio galimybę atveria Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžia. Mamatė įrėžia Irusios raidę gluosnyje, o mergaitė sumano vardinių dovaną, kuri primintų ją motinai. Šiuose ženkluose vietos turi abiejų savitas balsas ir iniciatyva. Meilė reiškiama veiksmu, kurio kitas dar nėra pareikalavęs. Palyginimas išryškina, ko stinga Sofoklio scenoje: galimybės priimti artimo žmogaus mintį ne kaip paklusnumo patikrinimą. Haimono žodžiai galėtų tapti tokia iniciatyva, tačiau yra pervadinami nepageidaujama įtaka. Pokalbio trumpėjimas rodo, kad vis mažiau vietos lieka paaiškinimui. Kuo stipriau Kreontas gina tėvo teisę, tuo sunkiau jo sūnui lieka būti išgirstam kaip žmogui, kuris ir pats rūpinasi šeimos likimu. Pasikeitęs kreipimasis skaudus būtent todėl, kad abu kalba kaip šeimos nariai. Įžeidimas užima vietą, kurioje sūnus dar mėgina išlaikyti savo rūpesčio ir pagarbos paaiškinimą.
          Ištraukoje artumo praradimas išryškėja tada, kai nesutikimas nebeatskiriamas nuo meilės stokos. Haimonas savo rūpestį mėgina pagrįsti, o Kreontas vis siauriau apibrėžia geram sūnui leidžiamą laikyseną. Pradinį šeimos kreipinį pakeičiantys įžeidimai ir kartaus juoko remarka parodo šio pasikeitimo kainą. Drama leidžia suprasti, kad artimas ryšys reikalauja galimybės išgirsti savarankišką kito mintį, ypač kai ji apsunkina paties pasirinktą tikrumą.

Pirmas variantas nagrinėja proto bei klausymosi ryšį, antras – šeimos artumą, kurį apsunkina paklusnumo reikalavimas. Abiejų dėstymo pastraipų argumentai vis grįžta prie pateikto dialogo.

Tikslumas. Choras ragina klausytis abiejų; tai ne visažinis pasakotojas, patvirtinantis kiekvieną jų teiginį. Šiame fragmente Kreontas dar nekeičia sprendimo, o Haimono būsimi veiksmai nepasakojami. Šioje prozinėje versijoje nėra visų vėlesniame eiliuotame vertime žinomų vaizdų.

Kontekstas. Fausto pažinimo ribos padeda nagrinėti paties sau priskiriamą mastą. Daukšos suprantamas žodis – kalbos ir bendro gyvenimo santykį. Putino Liudo patirtis išryškina artumo bei lūkesčio skirtumą. Šatrijos Raganos mamatės ir Irusios ženklai leidžia įvardyti savarankiškos iniciatyvos vietą meilėje.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.