Užduotis. Pateikite Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – gyvo miško ir kintančio žmogaus žvilgsnio ryšys. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Analizuokite jutimų raišką, prisiminimo bei dabarties gretinimą ir pasakotojo abejones.

Iškeliavo jis ankstų, drumstai šiltą ankstyvo pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir pakluonėse triliavo vieversiai. Ir daugelis kitų paukščių, nematytų per žiemą, sutūpę į medžius ar greitomis kojomis striksėjo arimų grumstais ir pievų prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg išskidėjęs marškonis nudraikė padangę, prilaikydamas saulės karštį, tartum nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas laižė rankas, švelniais pirštais grabinėjo veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą antį.

Leidosi pėsčias šlapiu, tačiau spėriai brinkstančiu keliu. Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, pasiekęs mišką, išsipjauti lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties. Motina nustebo, sužinojusi, kad jis išeina pas ūkininką, ir nustebo dar didžiau, kad nelaukia švenčių. Kelios dienos belikę, ir ar ne mieliau visiems kartu, kaip tai būdavo per daugelį metų. Kas gi tos šventės, laistomos liesu alumi – motina geresnio nepadarys, margučiai, ridynės, dainelės? Vaikai tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė sužinojęs, jog negaus atostogų. Kaip krimtosi, pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amžiams būtų pasmerktas tarp mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą vaiką, traukė tvirtai, nenugalimai.

Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo prisipažinti, laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dėl to, jog nesuvokė, koks naujas bruožas įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas paskutinių vaikystės šešėlių, dar niekuom nepakeistų. Ir ten, kaip kempinė ištroškusi, laukianti ir imli.

Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti arklius ateinančiai sėjai. Kaip ilgametis artojas, jis turėjo patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų dirvų.

Išėjo laiku, turėdamas prieš save begaliniai ilgą pavasario dieną, ketindamas išnaudoti ją kaip poilsį niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios ir sukosi įvijai, vienodais tarpais nutoldamos ir sugrįždamos kaip virvė, kurios vienas pluoštas turėjo kitą storį ir spalvą.

Jis tebegyveno tęsiniu vakarykščių nuotarčių, taip stipriai vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, net sapne lydėjusių. Ir pabudęs ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, kaip malūno sparnus ar bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse, vakar jam sukėlusiose nykų graudulį savo neatšaukiamu tuštėjimu, nudardant grubiu grindiniu paskutiniams kaimiečių ratams. Turgavietėje paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.

Ir sapnas tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jis grobstė rankomis trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.

Kam jis turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą lyg dovaną, jį prikėlusį su brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad baudėsi tokiu našiu žingsniu į ten, iš kur visą laiką veržte veržėsi. Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum jauną karštakraujį arklį laužtukais, nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas akimirka pasiruošusiais aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas bodėjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, žiūrint į daiktus iš nuotolio, žvelgiant ilgesingai už miško?

Jis palygino rytą su rytais praėjusios žiemos, kai tekdavo grįžti prie darbo visai ilgai savaitei. Tos slogios nuotaikos nebenorėjo prisiminti. Stebėtinai greitai ji liko nubraukta tartum įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė laukus ir vienkiemių stogus, išsinėrusius iš sniego, pavasario lietaus nupraustus ir nušvitusius saulėje.

O miškas kilo ir augo priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. Nuolat atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip žalias miškas pamažu tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas lyg nakčiai įsigalėjus. Tokiame tiktai miške – manė jis tada, tesilaiko plėšikai ir žvėrys, nors, važiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo, įsirėžusios mėlynėje, ir jame buvo linksma, šviesu ir gera. Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas. Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.

Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo – juo jis artėjo. Miškas augo, miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai medžiai tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo gyslelė.

Ir netrukus jau užpakaly lojo šunes, kudakeno vištos, bliovė veršiai – toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, lyg vienu braukimu išvestas, aštriu spindžiu smego gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių sakas praskyręs, pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai aukštų ir tiesių pušų viršūnės susiglausdamos ošė pietų vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių, storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo lapės ir barsukai.

Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsikniojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet tai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dusulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.

Šaltinis: Marius Katiliškis, „Miškais ateina ruduo“, Vilnius: Vyturys, 1991; „Šaltinių“ skaitmeninė ištraukų atranka, PDF p. 1–2.

Kontekstas. Tilius pavasarį pėsčias išeina iš namų dirbti pas ūkininką. Kelionėje prisimena vaikystę ir ankstesnes savo būsenas. Ištrauka baigiasi jam ilsintis miške; vėlesni šio skyriaus įvykiai čia nepasakojami.

Žodžiai. Kazematas – tvirtų sienų karinės paskirties patalpa.

Liudijimo pastaba. Palikta PDF forma „sakas“; vartotojo TXT toje vietoje yra „šakas“. Pasirinkto liudijimo žodis netaisytas.

Gyvas miškas ir kintantis žmogaus žvilgsnis

Miškas gali būti matomas iš tolo kaip tamsi riba, o priėjus atsiverti balsais, kvapais ir šiluma. Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ ištraukoje Tiliaus kelionė į naują darbą tampa ir jutiminiu artėjimu prie tokios erdvės. Pavasario gyvybė lydi palengvėjusią veikėjo savijautą, tačiau nepaaiškina visų jo minčių. Gyvo miško vaizdas kuriamas per prisilietimus, garsus ir išplėtotą kūno metaforą. Ši raiška leidžia žmogaus būseną patirti kartu su aplinka, neužveriant jos viena priežastimi.

Jau pradžioje gamta veikia kaip žmogų liečiantis kūnas: vėjas laižo rankas, pirštais grabinėja veidą. Švelnumas jungiasi su drąsiu veržimusi į drabužį, todėl pavasaris nėra vien ramus fonas. Jis juntamas oda, o paukščių ir debesų gausa išplečia keliautojo aplinką. Toks įvairių pojūčių derinimas primena Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje atkuriamą miško pilnatvę. Kalbėtojas prisimena, kaip regėjimas, uoslė ir klausa teikė džiaugsmo, o dabar sunykęs šilas kelia nerimą. Katiliškio dabarties miškas gyvas, bet čia taip pat svarbu, kad žmogus ne tik apžiūri daiktus: jis juose atpažįsta savo būsenai artimą judėjimą. Ankstesnis slogumas palyginamas su ant akių besiveliančiu voratinkliu, o jį pakeitusį giedrumą atitinka lietaus nuprausti stogai. Vaizdo skaidrumas ir vidinis palengvėjimas susiejami, nors pasakotojas nepasako, kad vien lietus ar saulė išsprendė veikėjo rūpesčius. Tilius išėjo su susipynusiomis mintimis; jų virvė vis dar nutolsta ir sugrįžta. Todėl peizažo šviesa nepanaikina savęs supratimo sunkumo. Kaip Baranausko prisiminime jutiminė miško gausa tampa sielos patirtimi, taip čia atbundanti aplinka leidžia išgyventi pasikeitimą dar nespėjus jo nuosekliai paaiškinti. Kelionė parodo artumą, kurį galima jausti anksčiau, negu pavyksta įvardyti jo kilmę.

Paskutinėje pastraipoje miškui suteikiama ištisa kūno sandara: jis kvėpuoja, turi gyslas, kraują ir širdį. Sakai bei sula susieja šį vaizdą su tikra medžių gyvybe, o genio kalimas paverčiamas širdies dūžiu. Garsas netrukdo Tiliui ilsėtis, nes priklauso pačiai aplinkai; ramybė čia pilna veiklos. Žmogaus ir augalo artumą kitaip išreiškia Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“. Ten kalbantis asmuo numato savo nebuvimą ir būsimos gyvybės ryšį su diemedžio žydėjimu. Katiliškio veikėjas nėra išnykęs ar virtęs augalu. Jis guli po pušimi ir savo kūnu patiria šilumą, kol aplink miškas vaizduojamas tarsi didelis organizmas. Skirtinga laiko perspektyva padeda pastebėti dabarties akimirkos tirštumą: čia nereikia laukti būsimo žydėjimo, gyvybė jau girdima ir juntama. Vis dėlto po tankmėmis tebebaltuoja sniegas. Kontrastas su šilta aikštele saugo pavasario nevienodumą, neleidžia jo paversti viską iš karto pakeičiančia jėga. Kūno metafora suartina Tilių su mišku, tačiau jo biografijos nepakeičia gamtos ciklu. Poilsis yra šios kelionės dalis, o ne viso gyvenimo pabaigą nusakantis atsakymas. Skaitytojui paliekama gyva, bet laikina atgaivos patirtis, kurioje juntamas ir buvusio šalčio pėdsakas.

Taigi Katiliškis kuria gyvą mišką leisdamas jam liesti, alsuoti ir skambėti šalia žmogaus. Tiliaus palengvėjimas atsiveria per šiuos pojūčius, o ne per galutinį savo gyvenimo išaiškinimą. Ankstesnio slogumo atmintis ir sniegas tankmėse išlaiko būsenos sudėtingumą. Miškas suteikia erdvės patirti dabartį, tačiau nepažada, kad išėjus į kelią visi vidiniai klausimai jau išspręsti.

Gyvas miškas ir kintantis žmogaus žvilgsnis

Pažįstamos vietos nėra visada matomos vienodai. Atstumas, prisiminimas ir dabartinis jausmas gali pakeisti net jų spalvą ar tariamą grėsmę. Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ ištraukoje miškas išryškėja keičiantis Tiliaus žvilgsniui, o pasakotojas seka ne tik jo kelią, bet ir sunkiai pagaunamą vidinį virsmą. Vaikystės prisiminimo ir dabarties gretinimas atskleidžia, kaip patirtis suardo įsivaizduotą vaizdą. Kartu abejonės neleidžia šio pasikeitimo laikyti jau užbaigta žmogaus branda.

Vaikystės epizode tolstantis miškas tamsėja, atrodo grėsmingas, vėliau mėlynuoja ir susitraukia į dūmų juostelę. Šie pokyčiai susiję su regėjimo padėtimi: medžiai per tą laiką netampa kitu mišku. Vaikas vis dėlto tamsumą sieja su plėšikais ir žvėrimis, nors būdamas viduje patiria paukščių balsus, kvapus ir šviesą. Taigi prisiminimas jau atskleidžia įtampą tarp vaizduotės ir artimo susitikimo. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaiko įsivaizduotas gražus plėšikas taip pat neatitinka vėliau pamatyto surišto, sužeisto žmogaus. Tiesioginė kančios patirtis pakeičia ankstesnį vaizdinį ir paskatina atrišti vagį. Katiliškio veikėjo dabartinis artėjimas į mišką neturi tokio moralinio sprendimo siužeto, tačiau panašiai išsklaido iš tolo sukurtą grėsmę. Pasikartojantys žodžiai „Miškas augo, miškas kilo“ perteikia artėjimo stiprumą, o išsiskiriantys pavieniai medžiai leidžia vietoj neaiškios masės matyti konkrečias formas. Šmėklų ir raganų traukimasis priklauso vaizduotei, kuri pati keičia savo sukurtą paveikslą. Žmogus atpažįsta aplinką ne sykį visam laikui. Jis gali prisiminti, kaip bijojo, ir dabar patirti kitą tos pačios vietos veidą. Atmintis čia atkuria ne tik buvusią vietą, bet ir seną jos suvokimo būdą: dabar veikėjas gali pastebėti skirtumą tarp to, ką įsivaizdavo ir ką patyrė. Tokį skirtumą sukuria ir kelias, ir jo paties dėmesys, o ne stebuklingas miško pasikeitimas.

Tačiau savo vidų Tilius mato ne taip aiškiai kaip artėjančius medžius. Pasakotojas svarsto, ar jį vis dar traukia namai, ar atsirado naujas bruožas, ar tik nyksta vaikystės šešėliai. „Gal“ ir „O gal“ išlaiko kelis atsakymus, o nepilni, vaizdingi sakiniai perteikia dar nesutvarkytą patirtį. Sapno trupiniai keičia sąmonės spalvą tarsi medus vandenyje: svarbus ne tik įvykis, bet ir jo dabartinis atgarsis. Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ senelio kalboje taip pat pripažįstama, kad žvilgsnis turi asmeninį atspalvį. Mokslininkas siekia žinias sustiprinti jausmu ir pats pasako nesąs objektyvus. Katiliškio pasakotojas to neperduoda kaip veikėjo programos; subjektyvumą parodo svyruodamas tarp galimų vidinio virsmo paaiškinimų. Abu tekstai leidžia pastebėti, kad gyvas pasakojimas nėra vien daiktų išvardijimas, tačiau vien jausmo stiprumas dar nepatvirtina vienintelės tiesos. Tilius aiškiai jaučia, jog šis rytas kitoks už žiemos rytus, bet klausimas, kam turėtų būti dėkingas, lieka atviras. Jis išsitiesia po pušimi, o miško kvėpavimas ir širdies dūžiai suteikia juntamą formą jo atgaivai. Ši pabaigos ramybė neužbaigia anksčiau pradėto aiškinimosi. Pasakotojas leidžia išgyventi pokytį, išsaugodamas jo neapibrėžtumą.

Vadinasi, ištraukoje gyvas miškas atsiveria keičiantis matymo sąlygoms ir žmogaus santykiui su prisiminimu. Vaikystės baimę papildo dabarties artumas, neaiškią miško masę pakeičia atskiri medžiai ir gyvybės garsai. Vidinis pasaulis lieka mažiau apibrėžtas: jo negalima taip pat lengvai apžvelgti. Šis nevienodas aiškumas suteikia kelionei prasmės, bet nepaverčia jos visus klausimus užbaigiančiu savęs pažinimu.

Keliautojo žvilgsnis jungia dabarties pavasarį, praeities nuotaikas ir vaikystės mišką. Gyvybingas peizažas atitinka atgaivą, tačiau pasakotojas išsaugo kelias galimas jos priežastis.

Pirmas variantas su Baranausku aptaria pojūčių pilnatvę, su Nėrimi – skirtingą žmogaus ir augalo artumo laiką. Antras su Savickiu išryškina vaizdinio ir tiesioginio susitikimo skirtumą, su Vaičiulaičiu – asmeniško žvilgsnio raišką. Kiekviename variante abi dėstymo pastraipos grįžta prie konkretaus Katiliškio pasakojimo būdo; kontekstas nepakeičia pagrindinio teksto analizės.

Redagavimo veiksmas. Dviem spalvomis pasižymėk prisimenamą ir dabar matomą mišką. Prie kiekvieno „gal“ užrašyk, ką pasakotojas palieka neaišku. Patikrink, ar įasmeninimo nepavertei biologine išvada, o giedresnio ryto – viso veikėjo gyvenimo išsprendimu.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Privalomas A kurso autorius pirmoje dėstymo pastraipoje ir pasirinktas kitas rašytojas antroje yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai – pasirenkama B kurso atrama, ne privalomas interpretacijos planas. Pavyzdžiams taškai neskirti.