Užduotis. Pateikite Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ pirmos dalies trečios scenos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – gerumo pamoka ir asmeninės atminties jėga. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite dialogo kaitą, remarkas, vaizdingus pasakymus ir žiedo įrašo kartojimą.

3

Įbėga Kristupas, stabteli prie durų

MAŽVYDAS
A, Kristupas! Įeik. O kaip skenduolis?

KRISTUPAS
Pagirdžiau karštu viralu, apklosčiau –
Ir jis užmigo. Toks tenai ir miegas:
Pelytė sukrebžda – iš guolio šoka...

MAŽVYDAS
Tai nepalikit vieno.

KRISTUPAS
Benigna
Prie jo dabar prisėdo – tvarko, lopo
Sudriskusias jo drapanas. Gerai
Kad aš buvau kaip tik lauke, prie tvarto,
Kai jo pagalbos imta šauktis – būčiau
Ir neišgirdęs. Jeigu kiek – ir viskas:
Kai priplaukiau, jis jau į dugną ėjo...

MAŽVYDAS
Tu tikras vyras, Kristupai!

KRISTUPAS (su malonumu prisimindamas žygdarbį)
Užtaigi!
Be sąmonės jau buvo, kai nutvėriau.
Bet kad jau įsikirto man į ranką –
Vos atplėšėm ant kranto: ligi kraujo!

MAŽVYDAS
O ar neperšalai? Špitolėje reikėjo
Į šiltą maršką susisukt...

KRISTUPAS
Šaltoka.
Pakrantėmis ledukas užsitraukęs.
Bet aš stiprus esu, tu gi žinai!

MAŽVYDAS
Kad man kas tavo spėką!

KRISTUPAS
Kokio galo
Jo taip anksti į upę lįsta? Taigi
Dar neprašvitę buvo...

MAŽVYDAS
Kad žinotum,
Kur ir kada nelaimė lauks...

KRISTUPAS
Atrodo,
Jisai iš ten...

MAŽVYDAS
Iš kur?

KRISTUPAS
Iš Lietuvos.
Tai Benigna ir sako: neužtenka,
Kad vagys, ubagai ir dykaduoniai
Iš Prūsijos visos pas mus subėgo...
Dabar, girdi, iš Lietuvos ims plaukti.

MAŽVYDAS
A, Benigna... Pavargus moteriškė,
Bet jos gerumas didelis.

KRISTUPAS
Ji sako,
Kad šitie valkatos praris mane,
Kad mano ateitį špitolė valgo...

MAŽVYDAS
Tai ko gi šįryt pats į upę šokai,
Kam puolei gelbėti dar vieną burną?

KRISTUPAS
Nepagalvojau...

MAŽVYDAS
Kristupai, ir aš
Nepagalvoju, kai iš vargo upės
Bent vieną kitą mėginu ištraukti.
Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais.
Tikėjimas – ir tas be gero darbo –
Kaip valtis be irklų.

KRISTUPAS
Bet, mano tėve,
Tikėjimas, kaip moko šventos knygos,
Jau pats savaime laimė, džiaugsmas, gėris.

MAŽVYDAS
Ė, mano mielas, tai tik žodžiai. Žodžiai!
Kad juos geriau suprastum – sėsk prie knygos.
Deja, ne prie šventos. Rašyk, sūnau!
(Diktuoja prisimindamas)
Per mėnesį spalinį padaryta:
Simaitį Petrą ir Vaitkaičią Markšę
Iš Vartuliškių sutuokiau. Dvi markės.
Pakrikštijau Sudeikio sūnų Miką.
Palaidojau Naujoką iš Ragainės.
Pakrikštijau Juknaičio Gendrės vaiką.
Nesakė tėvo. Neėmiau nė grašio.
(Nutyla, kurį laiką galvoja kažką, ūmai klausia)
Ką apie dievą tu žinai?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar aš?
Žinau, kad jis yra...

MAŽVYDAS
Tai jau šis tas!

KRISTUPAS
Kad jis yra pradžia ir pabaiga...
Kad viską regi... kad yra teisingas...
Kad myli žmones...

MAŽVYDAS
Ar tikrai?

KRISTUPAS
Tikrai!

MAŽVYDAS
Gerai. Rašyk: atlyginimo gauta
Septynios markės. Pirkta ir išleista:
Aliejaus dešimt stopų – bus dvi markės.
Dvi dešimtys dvi uolektys marškonio –
Pusantros markės. Už rugių malimą:
Penki šėpeliai – dvidešimt du grašiai.
Du tuzinai vaškinių žvakių – markė.
Aštuonios kvortos druskos – taipgi markė.
Pusantros rykštės cviliko – Benignai.
Trys uolektys satino – kelnėms. Man.
Dvi markės ir pusantros kapos grašių;
Už kailių išdirbimą: dešimt kailių –
Dvi kapos grašių. Per Visus šventus
Parduotas jautis...
(Nutyla, galvoja kažką, ūmai klausia)
Kristupai, sūnau,
Ką tu žinai, mielasai, apie žmogų?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar apie žmogų?

MAŽVYDAS
Taigi.

KRISTUPAS
Apie žmogų?
Žinau, kad jis... žinau, kad jis mirtingas!
Kad kūnas jo mirtingas. O dvasia...
Dvasia jo nemirtinga...

MAŽVYDAS
Iš tikrųjų?

KRISTUPAS
Kaip dievą myliu!

MAŽVYDAS
Tai gerai. Ką dar?

KRISTUPAS
Kad nuodėmingas jis yra...

MAŽVYDAS
Ką dar?

KRISTUPAS
Kad silpnas, nuodėmingas... kad mirtingas.

MAŽVYDAS
Ir viskas?

KRISTUPAS
Viskas.

MAŽVYDAS
Taigi apie žmogų
Žinai mažiau nei apie dievą.

KRISTUPAS
Dievas
Yra šviesybė, meilė, džiaugsmas, laimė...

MAŽVYDAS
Sakau, kad apie žmogų tu žinai
Mažiau nei apie dievą...

KRISTUPAS (užsidegdamas)
Dievas – viskas!
Jisai yra visur – danguj ir žemėj.
Jis stovi mano dešnėje, kad aš
Nesusvyruočiau...

MAŽVYDAS
O tačiau svyruoji!

KRISTUPAS
Jis mato mano darbus ir mintis,
Jis – mano skydas ir likimas mano...

MAŽVYDAS
Nustok!

KRISTUPAS
...jis mano kardas ir tvirtovė...

MAŽVYDAS (šaukia)
Nustok, sakau! Aš klausiau apie žmogų.
Žmogau tu mano, apie žmogų klausiau!
Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas.
Į galvą įsikalk: kad ne-lai-min-gas.
Todėl ir vertas meilės. Supranti?
Bijok laimingų, jeigu jų yra,
Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.
(Tyla)
Štai laukiu Vilento iš Karaliaučiaus.
Pasiviešės pas mus kelias dienas –
Galbūt suspėsim peržiūrėt giesmyną,
Galbūt jaunystę prisiminsim. Taigi
Tau metas ruoštis, Kristupai! Žygiuok
Drauge su Vilentu į Karaliaučių,
Kol dar tavęs špitolė neprarijo.

Kristupas puola bučiuoti Mažvydui ranką

KRISTUPAS
Kaip tikras tėvas duodi man...

MAŽVYDAS
Nereikia!
Aš duodu tau, kad duotum: do ut des.
Kad žmogui duotum... nelaimingam žmogui.
Žinai ir pats – ne linksmintis siunčiu.
Pakeist mane turėsi laikui bėgant...
(Atsidusdamas)
Jau nežinau, kas man padės tvarkyti
Knygas ir popierius... Reiks Milkų šauktis.
Bet raštas jo bjaurus... Gana! Rašyk!
Papjovėm meitėlį šventam Martynui.
Iš Nemuno ištraukėme skenduolį.
O kas jis toks? Iš kur? Nubėk, paklausk –
Juk ne miegoti atplaukė...

KRISTUPAS (išbėgdamas)
Aš greitai...
Aš jį kad pakratysiu – atsipeikės!

MAŽVYDAS (šaukia iš paskos)
Atvesk jį čia! Galbūt iš Lietuvos
Ką nors papasakos...
(Atsidusdamas)
Iš Lietuvos...
(Vėl užsigula ant lango)
Dabar ten vyrai mina kanapes.

KRISTUPAS (įbėgdamas)
Jo vardas Kasparas! Jau atsibudo...
Ir greit ateis. Jis siunčia tau šį žiedą.

MAŽVYDAS
Šį žiedą? Man? Tai gal iš Lietuvos
Koks senas draugas perduoti paprašė...
(Apžiūrinėdamas žiedą)
Pažįstu Vilniaus auksakalio darbą!
Ten, Kristupai, yra tokia gatvelė –
Nuo Rotušės į kairę – tai tenai
Prekiaujama visokiais brangumynais.
Kaip „Eneidoj“ sakoma: „Tas aukso
Prakeiktas troškulys!“ Trečia giesmė.
(Duodamas žiedą Kristupui)
Pasižiūrėk tu, Kristupai, – man regis,
Ten, iš vidaus, kažkas išgraviruota.

KRISTUPAS (apžiūrinėdamas)
Tikrai.
(Skaito)
„Dabar ir visados. Martynas.“
Ir metai: „Tūkstantis penki šimtai
Keturiasdešimt ketvirti.“

MAŽVYDAS (suklusdamas)
Kaip? Kaip?
„Dabar ir visados“? Duok šen tą žiedą!
„Dabar ir visados.“ Negali būti...
O viešpatie! Dabar ir visados.
Greičiau pašauk tą Kasparą! Ko stovi?

Kristupas išbėga

MAŽVYDAS (krisdamas priešais kryžių ant sienos, sudejuoja)
Marija!.. Ak! Dabar ir visados...
Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą
Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs
Kaip akmeniu buvau jį... Dieve mano,
Dabar ir visados. Dabar, Marija!

Sukniumba kniūpsčias, lyg norėdamas sulaikyti
iš krūtinės besiveržiantį šauksmą

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Mažvydas“, pirmos dalies 3 scena, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.152–162 (pateiktos kopijos PDF148–158); ISBN 9986-39-374-4.

Aplinka. Mažvydo kambarys Ragainės klebonijoje. Kristupas – Mažvydo žmonos Benignos jauniausias brolis. Išgelbėtas žmogus scenoje įvardijamas Kasparu; jis pats dar nepasirodo.

Žodžiai. Špitolė – prie bažnyčios veikusi vargšų prieglauda; viralas – skystas virtas valgis; marška – drobinis apklotas; spėka – jėga. Markė, grašis – pinigų pavadinimai; sąskaitoje minimi senieji audinių, ilgio ir talpos matų pavadinimai. Do ut des (lot.) – „duodu, kad duotum“.

Gerumo pamoka ir asmeninės atminties jėga

Mokyti atjausti kitą lengva tol, kol pats mokytojas gali išlaikyti ramybę. Asmeninį skausmą primenantis įvykis šią pusiausvyrą suardo ir leidžia iš naujo išgirsti anksčiau ištartus pamokymus. Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ pirmos dalies trečioje scenoje pokalbis apie išgelbėtą žmogų virsta gerumo pamoka, o atneštas žiedas pažadina slopintą prisiminimą. Dialogas ir remarkos atskleidžia, kaip rūpinimasis kitais susipina su paties Mažvydo pažeidžiamumu. Scenos pabaiga suteikia jo mokymui skaudų asmeninį pagrindą.

Gerumo prasmę Mažvydas pirmiausia išveda iš jau atlikto Kristupo darbo. Jaunuolis pasakoja apie iš upės ištrauktą žmogų, jam duotą šiltą valgį, apklotą. Atsakymas „Nepagalvojau“ liudija spontanišką atsaką į nelaimę: gelbėdamas Kristupas neskaičiavo papildomos naštos špitolei. Mokytojas šį veiksmą susieja su savo pastangomis traukti žmones iš „vargo upės“. Perėjimas nuo tikros upės prie metaforos praplečia pagalbos lauką: dėmesio reikia ir tiems, kuriuos slegia kasdienis skurdas. Tikėjimo palyginimas su valtimi be irklų išryškina veiksmo būtinybę. Žmogaus kančios atpažinimas svarbus ir Jurgio Savickio novelėje „Vagis“. Vaikas iš pradžių erzina surištą vyrą, paskui, išvydęs tėvo smurtą, ima abejoti įprastu suaugusiųjų gerumo vertinimu ir atriša belaisvį. Jo sprendimas rodo, kaip svetimas skausmas keičia elgesį, nors vagis vėliau sugaunamas. Marcinkevičiaus scenoje Kristupas jau padėjo dar prieš mokytojo aiškinimą, todėl pamoka įvardija jo paties patirtą impulsą. Mažvydas siekia, kad vienkartinis poelgis taptų sąmoningai tęsiama laikysena. Diktuojamoje sąskaitoje tai įgyja buitinį pavidalą: už vieną krikštą jis nepaėmė pinigų. Greta pirkinių ir išlaidų atsidūręs įrašas parodo, kad moralinis pasirinkimas priklauso ir kasdieniams, mažai iškilmingiems sprendimams. Net Benignos skundą jis papildo priminimu apie pavargusios moters gerumą: žmogaus vertinimas turi aprėpti ir atliekamą rūpestį, ir jo kainą.

Scenos pabaigoje žiedas patį mokytoją grąžina prie meilės ir skausmo, kuriuos jis mėgino užgniaužti. Iš pradžių Mažvydas daiktą apžiūri ramiau: atpažįsta Vilniaus auksakalio darbą, prisimena gatvelę, spėja apie seno draugo siuntą. Kristupui perskaičius įrašą „Dabar ir visados“, kalba sutrūkinėja į klausimus, pakartojimus, šūksnius. Tai leidžia stebėti atpažinimo smūgį, nors žiedo istorija dar nepapasakota. Ankstesnį gyvą dviejų veikėjų apsikeitimą replikomis pakeičia vienišas kreipimasis. Žodžiai „Pareiga prislėgęs“ ir akmens palyginimas atskleidžia ilgai slopinto jausmo sunkį. Mažvydas krinta prieš kryžių, o paskutinė remarka leidžia įžvelgti pastangą sulaikyti šauksmą. Daikto gebėjimas sužadinti artimo žmogaus prisiminimą ryškus ir Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžioje. Prie baltos rožės glaudžiama kakta sužadina motinos rankų prisiminimą, žiedą sudrėkina ašaros, kvapas atveria ankstesnį pasaulį. Abiejuose tekstuose jutiminė detalė sutelkia išlikusį ryšį. Vis dėlto Mažvydo reakcija staigi ir griaunanti jo savitvardą, o apysakos pradžioje ilgesys pereina į nuoseklų prisiminimą. Šis skirtumas padeda suprasti dramos posūkį: kalbėjęs apie nelaimingo žmogaus vertę, Mažvydas pats pasirodo kaip sunkiai savo jausmus išlaikantis žmogus. Kasparas tebėra už scenos, todėl epizodo jėga glūdi sukrėtime ir dar neatsakytuose klausimuose.

Taigi gerumo pamoka šioje scenoje remiasi atliktu gelbėjimo darbu ir platesne atsakomybe už kenčiantį žmogų. Žiedas atveria paties mokytojo jautrumą, kurį buvo prispaudusi pareiga. Nuo ramaus aiškinimo iki nutrūkstančio balso einanti scenos eiga sujungia viešą tarnystę su asmenine atmintimi. Mažvydo žodžiai apie meilę išlieka svarūs kartu su jo patiriamu skausmu.

Gerumo pamoka ir asmeninės atminties jėga

Žmogus, kuriam patikima mokyti kitus, pats gali sunkiai pakelti savo patirtį. Toks prieštaringumas dramoje atsiveria per pokalbį: svarbu, kas klausia, kas turi atsakyti ir kieno balsą galiausiai nutraukia jausmas. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ pirmos dalies trečioje scenoje mokytojas reikalauja geriau pažinti žmogų, suteikia Kristupui ateities galimybę, paskui pats suklumpa prieš atminties jėgą. Gerumo pamoka čia skaitoma per kintantį autoritetą ir būtinybę matyti mokytoją kaip pagalbos taip pat stokojantį asmenį.

Pokalbio valdžią Mažvydas įtvirtina klausimais ir pertraukimais. Tarp kasdienės sąskaitos įrašų staiga teiraujamasi apie Dievą, vėliau apie žmogų. Remarka dukart parodo jo nutylėjimą ir ūmų temos pakeitimą, tad įprastą diktavimą pertraukia nerami mintis. Kristupas pakartoja klausimą, vardija mirtingumą, silpnumą, nuodėmingumą, o mokytojas vis ragina: „Ką dar?“ Atsakymų seka atskleidžia išmoktus apibūdinimus ir Mažvydo norą prieiti prie konkretaus kenčiančiojo. Žodis „ne-lai-min-gas“ išskaidomas skiemenimis, šauksmą pakeičia tyla. Mintis įsakmiai pabrėžiama, kartu išryškėja sunkumas kitą prakalbinti be spaudimo. Panašią įtampą tarp vaidmens ir gyvo santykio padeda suvokti Putino romano „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymas pas Liudą Vasarį. Tėvų pagarbus kreipinys seminaristą atitolina nuo trokštamo šeimyninio artumo; jų meilėje jau slypi griežti būsimos tarnystės lūkesčiai. Mažvydo santykis su Kristupu šiltesnis ir veiklesnis: jis teiraujasi, ar gelbėtojas nesušalo, rūpinasi mokslu. Tačiau abiejuose kūriniuose garbingas religinis vaidmuo savaime nesuteikia lengvo tarpusavio supratimo. Kreipiniai „sūnau“ ir „mielasai“ sušvelnina apklausos pobūdį, bet nepanaikina skirtingos pašnekovų galios. Kristupui tenka spėti, kokio atsakymo laukia gerbiamas vyresnysis. Mažvydo klausimai reikalauja matyti nelaimingą žmogų, o įsakmus jų tonas palieka gyvą, netolygų mokytojo paveikslą. Jo gerumo siekis išreiškiamas ir rūpesčiu, ir nekantrumu.

Autoriteto paveikslą išplečia scenos perėjimas nuo duodančiojo prie savo skausmo užklupto žmogaus. Siųsdamas Kristupą mokytis Mažvydas sako: „Kad žmogui duotum“. Taip brėžiama būsimos pagalbos grandinė, kartu pripažįstama, kad ir jam reikės padėjėjo bei įpėdinio. Numatyta ateitis dar tik siūloma; artumas kuriamas dabar, tariant tėviškus kreipinius. Atsidūsėjimas dėl knygų ir popierių išduoda paprastą būsimos netekties kainą: išleidęs Kristupą Mažvydas liks be įprastos pagalbos. Jo sprendimas apima ir gebėjimą suteikti kitam augimo erdvės. Panašus davimo ir pažeidžiamumo susitikimas matomas Biliūno „Ubago“ ištraukoje. Pasakotojo prisimenamas dosnus Sabaliūnas dabar pats reikalingas duonos ir dėmesio, tačiau net tokioje padėtyje pasiteirauja pašnekovo sveikatos. Ankstesnė geradarystė nepanaikina jo poreikių, o gauta pagalba neužgesina gebėjimo rūpintis kitu. Ši sąsaja išryškina Mažvydo scenos pabaigą. Žiede perskaityti žodžiai „Dabar ir visados“ išardo jo ramų žinojimą, kartojami tampa skausmo kalba. Kreipimasis į Mariją ir sukniubęs kūnas leidžia suvokti, kiek kainavo jausmą laikyti po pareigos akmeniu. Vis dėlto scenoje neatsiranda pašnekovo atsakas į šią išpažintį: Kristupas jau išbėgęs. Todėl pagalbos poreikis lieka atvertas, nepasiekęs abipusio pokalbio. Mokytojo pažeidžiamumas suteikia ankstesniam raginimui mylėti žmogų naują adresatą. Žiūrovas kviečiamas į tą patį dėmesio lauką įtraukti ir patį Mažvydą.

Šioje scenoje mokymas atskleidžiamas kaip netolygus dviejų žmonių santykis: jį kuria rūpestis, klausimai, nekantrumas ir numatyta pagalbos tąsa. Asmeninė atmintis parodo autoriteto pažeidžiamumą. Mažvydui taip pat reikia jo paties skelbiamos meilės nelaimingam žmogui. Atvira pabaiga leidžia šį poreikį išgirsti, nors jo patenkinimo dar nevaizduoja.

Scenoje žiūrovas girdi dviejų veikėjų pokalbį ir mato, kaip jį keičia judesiai, nutylėjimai bei balso stiprumas. Kasparas lieka už scenos, o žiedo sužadinta istorija dar nepapasakota.

Variantų kryptys. Pirmasis seka scenos judėjimą nuo pagalbos kitam prie asmeninės atminties. Savickio vaiko kaita padeda aiškinti poelgį, Šatrijos Raganos rožė – jutiminį prisiminimo postūmį. Antrasis nagrinėja mokytojo autoritetą: Putino šeimos pokalbis išryškina vaidmens ir artumo įtampą, Biliūno Sabaliūnas – geradario gebėjimą rūpintis ir jo paties poreikius. Abiejose dėstymo pastraipose palyginimas grąžina prie pateiktos scenos.

Redaguok. Greta teiginio apie Mažvydo jausmą nurodyk repliką arba remarką, iš kurios jį sprendi. Žiedo įrašo atpažinimą atskirk nuo šiame fragmente dar neišpasakotos jo istorijos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia nurodyti maksimumai; pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Šios bibliotekos keturių pastraipų sandara, pirmos dėstymo pastraipos A kurso privalomo autoriaus kontekstas ir antros kito autoriaus kontekstas yra mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. B kurso nukreipiamieji klausimai pasirenkami.

Kalbos patikrai pažymėk, kas prisimena, kas skaito įrašą ir kas tik numato ateitį. Veikėjo teiginį apie žmogaus nelaimingumą aiškink kaip jo etinę poziciją.