Užduotis. Interpretuok Liūnės Sutemos eilėraštį „Žaidžiu su veidrodžio šuke“ atspindžio ir savasties paieškų įtampos aspektu. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą kryptį. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; abiejuose dėstymuose analizuok pateikto eilėraščio raišką.

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi.

Šaka, kurią rankoj supu,
žydi, bet vaisių nemegs –
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu.

Paukštė, kurią ranka sugavau,
nustebus, tyli...
ji užtrokš, jei glostysiu ją,
svajodama būti laisva
ir toli, toli –

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepiant liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna,
taip jauna, kad galėčiau vėl grįžti į čia –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Žaidžiu su veidrodžio šuke“, kn. „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p.11; spaudos folio nematomas.

Pavadinimas nukreipia į atspindžio ir veidrodžio šukės vaizdą. Spaudinio forma „ilgėdamos“ paskutiniame posme išlaikyta; savo sakiniuose vartok savo pasirinktai sakinio sandarai tinkamą formą.

„Penkta“ tekste nesiejama su konkrečia patvirtinta kalendorine data.

Atspindys ir savasties paieškų įtampa

Žmogaus atvaizdas gali atrodyti lengvai pasiekiamas: užtenka pažvelgti į veidrodį. Tačiau Liūnės Sutemos eilėraštyje „Žaidžiu su veidrodžio šuke“ matomas pavidalas nesuteikia aiškaus atsakymo, kas esu. Kalbančioji rankoje laiko vis kitą vaizdą ir mėgina nusakyti, ką reikštų jį paleisti ar išsaugoti. Veidas, saulė ir gyvos būtybės tampa skirtingomis jos santykio su savimi galimybėmis. Eilėraštyje savasties paieškos atsiskleidžia kaip įtampa tarp norimo tikrumo ir nepatogaus, riboto atspindžio.

Pirmame posme veidas pristatomas lyg nuo kalbančiosios atskirtas daiktas. Jį galima kelti ranka, o ištiestus pirštus lydėtų jo išslydimas. Pavadinimo šukė leidžia šią sceną skaityti kaip žaidimą atspindžiu: mažas veidrodis nepateikia viso žmogaus, bet sutelkia jo žvilgsnį į fragmentą. Veido spalva ir įkyri šypsena vertinamos subjektyviai. Tai nėra pasakotojo paskelbtas žmogaus vertės matas. Noras būti vienai kartu reiškia norą pasitraukti ir nuo savojo atvaizdo. Panaši tikrovės bei susikurto pavidalo įtampa matoma Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vaikystės epizode. Garšva prisimena, kaip iš tinko gabalų dėliojo pilį Pelenei, įsivaizdavo kitą pasaulį ir save kitame vaidmenyje. Sugrįžęs žvilgsnis į kambarį atidengia žaislo medžiagą, baldus bei jo paties kūnišką kasdienybę. Abiejuose tekstuose vaizduotė keičia savęs patyrimą, bet išlieka tarpas tarp regimo pavidalo ir trokštamo gyvenimo. Sutemos kalbančioji tai išreiškia ypač glaustai: jos rankoje laikoma saulė maža ir aštri. Tikra vasara pranoktų trapų, delne sutelktą šviesos atvaizdą, todėl noras būti savimi kartu išjudina turimą savęs suvokimą. Šio noro neįmanoma paaiškinti vien gražesnės išvaizdos siekiu. Tekste pereinama nuo to, kaip atrodau, prie to, kaip galėčiau būti. Todėl veidrodžio fragmentas tampa savęs pažinimo priemone, kurios kartu nepakanka visai ieškomai patirčiai.

Vėlesni posmai atveria, kad savastis negali būti sutalpinta vien į žiūrimą atvaizdą. Kalbančioji girdi bitę, įsivaizduoja žiedą, nori būti laisva ir toli. Juslės bei troškimai peržengia tai, kas telpa rankoje. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame „žiemos vakarais, kai močiutė“, taip pat susitinka mažas šviesos šaltinis ir plati erdvė. Vaiko nešamos liktarnos vaizdą atliepia tolimas žmogus su liktarna, o jo žvilgsnis krypsta į šviečiančius langus ir akis. Taip artima patirtis papildoma įsivaizduojamo kito perspektyva. Sutemos tekste tokio patvirtinančio atsako nėra: kalbančioji pati svarsto savo galimybes. Vis dėlto abiem atvejais žmogų supanti erdvė tampa jo vidinio gyvenimo dalimi. Paskutinis Sutemos posmas parodo ir šios pastangos ribą. Ranka mėgina turėti jau ne daiktą, o dieną; noras sugrįžti į jaunystę suteikia laikymui laiko prasmę. Delno rėžis numatomas tik su sąlyga, todėl pabaiga nepateikia įvykusio sužalojimo. Ji leidžia pajusti, kaip stiprus troškimas išsaugoti vieną savo pavidalą gali tapti skaudus. Dienai suteikta vieta delne sujungia ankstesnius vaizdus: matomas pavidalas, šviesa, augimas ir judėjimas čia jau telpa vienoje praeinančioje akimirkoje. Kalbančioji ilgisi ne vien daikto, bet galimybės vėl patekti į tą patį gyvenimo laiką.

Taigi atspindys eilėraštyje padeda užduoti klausimą apie save, bet neužbaigia atsakymo. Rankoje laikomi vaizdai kinta nuo veido iki dienos, o kalbančiosios norai aprėpia vienatvę, tikrumą, laisvę ir jaunystę. Kiekvienas naujas pavidalas praplečia ankstesnį, kartu atskleisdamas jo ribotumą. Savasties paieška čia lieka judri: ji negali būti užfiksuota vienu delne laikomu atvaizdu ar visiškai atskirta nuo trokštamo pasaulio.

Atspindys ir savasties paieškų įtampa

Liūnės Sutemos eilėraščio „Žaidžiu su veidrodžio šuke“ kalbančioji atrodo valdanti mažą pasaulį: rankoje turi veidą, saulę, šaką, paukštę ir dieną. Tačiau kiekvieną laikymo veiksmą lydi sąlyga, atverianti galimą praradimą. Tokia sandara nepasakoja nuosekliai atliktų veiksmų. Ji kuria vidinį svarstymą, kuriame joks judesys nėra visiškai saugus. Savasties paieškų įtampa ryškėja per kontrolės ribą: norėdama tikrumo ir laisvės, kalbančioji susiduria su tuo, ko viena ranka negali sulaikyti.

Kontrolės įspūdį pirmiausia kuria posmų pradžios. Veidas keliamas, saulė laikoma, šaka supama, paukštė sugauta. Tačiau gramatinė kryptis keičiasi ten, kur atsiranda „jei“. Tuomet išslystų veidas, sudužtų saulė, palūžtų šaka: kalbančiosios veiksmas gali sukelti priešingą norui padarinį. Net įprastai švelnus glostymas negarantuoja išsaugotos gyvybės. Toks prieštaravimas suardo įsitikinimą, kad turėti reiškia visiškai valdyti. Panaši pažinimo galios riba atsiskleidžia Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ nakties scenoje. Faustas išmano daugelį mokslų, tačiau trokšta tiesiogiai suprasti gyvą pasaulį. Makrokosmo ženklas jį sužavi, bet vaizdas dar nepakeičia išgyvenamos visumos. Vėliau Žemės dvasia atmeta jo teiginį apie lygybę su ja. Šis skirtumas tarp regimo ženklo ir to, ko jis neatiduoda, padeda perskaityti Sutemos rankoje laikomą saulę. Ji yra arti, bet jos mažumas ir aštrumas neleidžia tapatinti jos su visa vasara. Noras būti tikra kyla kaip pastanga peržengti turimo vaizdo ribą, o ne kaip jau pasiektas susiliejimas su pasauliu. Penkis kartus pasirodantis „jei“ kuria pasikartojančių bandymų ritmą. Vis dėlto kiekvienas bandymas patikrina kitokią ribą: paleidžiama, lenkiama, glostoma ar užgniaužiama. Taigi pasikartojimas nesusiaurina konflikto iki vieno netinkamo judesio. Jis parodo, kad pats noras būti savimi negali būti išspręstas vien tuo, kaip tvirtai laikomas atvaizdas.

Kartu eilėraščio sąlygos leidžia matyti, kad valdyti save nereiškia panaikinti visą pažeidžiamumą. Senekos XI laiške Lucilijui svarstoma, kodėl net išsilavinęs ir save tobulinantis žmogus negali visiškai įsakyti savo kūnui. Raudonio pavyzdys jam padeda atskirti dorinį tobulėjimą nuo neribotos gamtos kontrolės. Antikinis samprotavimas suteikia palyginimo kryptį, bet nepaverčiamas šiuolaikine diagnoze. Sutemos kalbančiosios noras būti laisva taip pat nesuteikia visiškos galios tam, ką ji laiko. Paukštės tylą lydi būsimo užtroškimo galimybė, tad jos pačios laisvės troškimas susiduria su kitos būtybės priklausomybe. Paskutiniame posme ši įtampa perauga į santykį su laiku. Dienos negalima turėti taip, kaip paprasto daikto, o jaunystės ilgesys nepaverčia sugrįžimo įvykusiu faktu. Atvira brūkšniu baigiama eilutė palieka norą tęstis. Ji užbaigia penkių mėginimų seką, bet ne kalbančiosios vidinį svarstymą. Numatomas rėžis tampa galimos kainos vaizdu, kurio neleidžiama painioti su patvirtinta kūno trauma. Senekos laiške greta ribos paliekamas sąmoningas dorinis pasirinkimas. Sutemos tekste taip pat išlieka aktyvus kalbančiosios svarstymas: ji ne vien pasiduoda vaizdams, bet mėgina įvardyti, ko juose ieško. Todėl kontrolės ribotumas čia nereiškia visos asmens valios išnykimo.

Šitaip eilėraštis sujungia veiksmą, norą ir galimą pasekmę, neleisdamas jų laikyti vienu dalyku. Rankos vaizdas žada artumą, tačiau sąlygos nuolat primena kontrolės ribas. Kalbančioji siekia tikrumo ne užbaigtame pasaulyje: jos norai kinta, o laikas nepraranda savo krypties. Savasties paieška todėl atsiskleidžia kaip gebėjimas gyventi įtampoje tarp to, ką galima pasirinkti, ir to, ko neįmanoma visiškai pasilikti sau.

Pirmas variantas skaito atspindį ir santykį su pasauliu; antras – sąlygų sandarą, kontrolę bei laiką.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.