Užduotis. Remdamiesi pateikta Jono Biliūno apsakymo „Piestupys“ ištrauka ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žodžiai gali pakeisti žmogaus savijautą?“ Aptarkite kalbėjimo būdą, išgirstą prasmę ir tokio poveikio ribas.

Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamasis į seserį, jaučiau, kad po mano kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir rožančiaus bijo, – žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau, pamatęs jį, kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Pagaliau mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai į šalis dairosi. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau į ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo rožančius.

Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...

Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik – nežinau, kokiu būdu, – pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir, visas drebėdamas, kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė į save, – ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu į vienas antrą. Abu pradėjova žegnotis ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogysta – tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.

Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti, todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų pas save, žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvensiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtim mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti, arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, – čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi...

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą.

– Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito...

Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo.

– Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji.

– Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina.

– Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..

– Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.

– Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė, į mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas...

Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.

Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!

Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Piestupys“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; ISBN 978-9986-39-488-4..

Situacija. Ankstyvą advento rytą berniukas su seserimi eina į rarotus. Anksčiau girdėti kaimynų pasakojimai apie Piestupyje besivaidenančius numirėlius atgyja jo mintyse. Mataušas – vienas tokių pasakojimų pasakotojų. Pirmuoju asmeniu prisimenama vaikystės patirtis.

Žodžiai ir formos. Rarotai – ankstyvos advento mišios; poteriai – įprastos maldos; įnagis – įrankis, priemonė; stovyla – čia matoma figūra, pavidalas. „Uliut“ – kreipinys į seserį. „Stovėjova“ reiškia „stovėjome dviese“, „nesuprasdamu“ – „nesuprasdami abu“. Senesnės šaltinio formos išlaikytos.

Skaitymo skirtis. Artėjantį žmogų vaikai palaiko numirėliu. Moteris jų baimę išsklaido, tačiau jos pačios aiškinimas apie naktį ir gaidžio giedojimą taip pat remiasi tikėjimu vaiduokliais.

Ar žodžiai gali pakeisti žmogaus savijautą?

Kito žmogaus pasakyti žodžiai kartais pakeičia visą situacijos pojūtį. Trumpas pasisveikinimas leidžia atpažinti draugiškumą, o griežtas kaltinimas gali užgožti net ilgai lauktą susitikimą. Jono Biliūno „Piestupyje“ tokį lūžį patiria išsigandę vaikai: įsivaizduotas numirėlis pasirodo esąs maloniai kalbanti moteris. Vis dėlto žodžių poveikis priklauso nuo to, kaip žmogus jais įvardijamas ir kokią prasmę jis pats išgirsta. Jie gali ir sustiprinti vienatvę, ir suteikti galimybę kitaip suprasti savo išgyvenimą.

Ypač svarbu, ar kalbantis žmogus pastebi kito pažeidžiamumą. Biliūno berniukas negali iš karto ramiai įvertinti artėjančios figūros: kartojasi mintis, kad ši tuoj pasmaugs. Tačiau sutikta moteris bendrauja maloniai, kreipiasi „mano vaikeli“ ir paaiškina savo ėjimo priežastį. Vaikas gauna progą suprasti, kad šis žmogus neturi jam priskirtų grėsmingų ketinimų. Kitokią artimojo kalbos patirtį rodo Antano Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvos užrašuose prisimenama vaikystė. Vienas namuose paliktas aštuonmetis laukia tėvų, o iš tinko gabalų kuria pilį. Tėvams sugrįžus jo vienatvė neišnyksta. Tėvas, pamatęs išmėtytą tinką, bara dėl tariamo tingumo ir nepagarbos darbui. Tėvo akyse tinko gabalai yra išmėtyti daiktai, o vaiko prisiminime jie priklauso mėginimui susikurti kitą pasaulį. Kaltinantis žodis sutraukia visą šį išgyvenimą iki vieno neigiamo apibūdinimo. Šie kaltinimai priklauso tėvo požiūriui, bet vaikui jie užtveria galimybę išsakyti laukimo patirtį: jis tyli. Palyginimas atskleidžia, kad žmogaus savijautą veikia ir jam suteikiama vieta pokalbyje. „Piestupio“ berniukas gali paaiškinti savo baimę, o Garšvos prisiminime lieka pyktis, aritmetikos uždaviniai ir neišspręstas artumo poreikis. Vien žodžių buvimas dar nepadeda; jų tonas ir pagarba klausančiajam gali lemti labai skirtingą rezultatą.

Žodžiai taip pat padeda suteikti išgyvenimui suprantamą pavidalą, net jeigu neatsako į visus klausimus. „Piestupyje“ moteris aiškina, kad piktosios dvasios po gaidžio giedojimo išlaksto. Vaikai nusijuokia prisiminę, jog rytą gaidys giedojo dar namie. Jie iš tiesų supranta klaidingai atpažinę praeivę, tačiau neatsisako tikėjimo vaidenimais. Tai rodo, kad emocinis palengvėjimas ir visapusiškas paaiškinimo patikrinimas gali nesutapti. Kitokį ryšį tarp nežinios ir viltingo kalbėjimo siūlo Vytauto Mačernio tryliktasis „Rudens sonetas“. Tris kartus kartojamas nežinojimas leidžia atvirai įvardyti gyvenimo bei likimo mįsles. Tačiau greta kalbama apie kūrimą, juoką ir ieškojimą, o po abejonių naktų pasirodo tiesos šviesa. Jungtukas „bet“ po pirmojo nežinojimo iš karto atveria kitą kryptį: galima neturėti paaiškinimo ir vis tiek norėti gyventi. Tokioje kalboje žmogaus abejonė tampa dalijimosi pradžia, todėl jam nebūtina jos slėpti. Bendras „mes“ kviečia dalytis tokia žmogiška būsena, kurioje abejonė neužgniaužia gyvenimo vertės. Sonetas nepasako, kad kiekvienas skaitytojas būtinai nusiramins. Jis pasiūlo žodžius tam, kas kitaip galėtų likti nebylus nerimas. Taigi savijautą gali keisti ir paprastas kito žmogaus paaiškinimas, ir meno kalba, kai ji padeda patirtį įvardyti bei išlaiko erdvės klausimui.

Vadinasi, žodžiai gali pakeisti žmogaus savijautą, bet jų poveikis nėra savaiminis. Malonus kreipimasis leidžia dalyvauti pokalbyje; kaltinimas gali versti užsisklęsti. Paaiškinimas ar eilėraštis suteikia būsenai pavidalą, nors nebūtinai pašalina visą nežinią. Biliūno vaikų palengvėjimas dėl to lieka svarbus net ir išlikus jų tikėjimui vaiduokliais. Kalbėdami galime padėti kitam atsikvėpti, kai jo išgyvenimo nesumenkiname ir nereikalaujame jaustis taip, kaip esame numatę.

Ar žodžiai gali pakeisti žmogaus savijautą?

Žodžio jėga išryškėja tada, kai žmogui trūksta saugumo ar galimybės būti suprastam. Padrąsinimas gali priminti, kad jis nėra paliktas vienas. Tačiau pasitikėjimui svarbu ir kalbančiojo elgesys: rūpestingai skambantis sakinys nesuteikia paguodos, jeigu už jo slypi pažeminimas. Jono Biliūno „Piestupio“ vaikus nuramina malonus moters pasisveikinimas ir paaiškinimas. Ši scena skatina svarstyti, kaip žodžiai padeda patirti artumą ir kokiomis sąlygomis toks poveikis išlieka prasmingas.

Žodis gali sustiprinti bendrystę, kai jį patvirtina konkretus poelgis. „Piestupyje“ moteris prabyla religiniu pasisveikinimu; jis vietoje laukto puolimo suteikia pažįstamą santykio pradžią. Sesuo atsako su didžiuliu palengvėjimu, o berniukas pamato maloniai į juos žvelgiančią praeivę. Šį atpažinimą sustiprina ankstesnis sesers apkabinimas: balsas pasiekia vaiką, jau turintį į ką atsiremti. Kitomis, nepalyginti žiauresnėmis sąlygomis žodžio ir poelgio bendrumas atsiskleidžia Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode. Vienas kalinys padovanoja kiaušinį, o vyriausias grupės žmogus padalija jį visiems ir kiekvieną palaimina. Dovana menka, tačiau šis veiksmas sugrąžina bendros šventės patirtį. Pasakotojo dėkingumas sutelkiamas į norą palaiminti ir patį dovanotoją. Toks kalbėjimas kyla iš patirto rūpesčio. Religinis žodis čia susiejamas su pagarba kiekvienam dalijimosi dalyviui. Drebanti ranka ir ašaros rodo paties laiminančiojo susijaudinimą, todėl scena suteikia bendram veiksmui asmeninį, pažeidžiamą pavidalą. Pasakotojo klausimas apie galimą Kozlovskio vaišingumą tokios atramos neturi: po kvietimo laukia tikrinimai ir smurtas. Paguodos nereikia matuoti vien tuo, ar vėliau nebelieka jokios grėsmės: kitą dieną mušimas tęsiasi. Tačiau bendrystės akimirka jau patirta. Abiejuose tekstuose žodžiai įgyja svorį per tai, kaip kalbantys ir klausantys žmonės iš tikrųjų vienas su kitu elgiasi.

Be to, pokalbis gali pakeisti savijautą suteikdamas žmogui galimybę pačiam įvardyti savo patirtį. Biliūno vaikas iš pradžių bijo prakalbėti net seseriai, nes nenori sustiprinti išgąsčio. Susitikus su moterimi jis jau pats atsako apie vaidenimąsi ir pasiima iškritusį pagalį. Jo balsas grįžta kartu su drąsa. Tokios galimybės svarbą padeda suprasti Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ pokalbis su Elze. Mergaitė iš pradžių pasako norėjusi, kad jos rimtai paklaustų. Vėliau paaiškėja, jog pernelyg dideli suaugusiųjų lūkesčiai ją liūdina: rimtam vaikui nebeleidžiama vaikiškai suklysti. Rašytoja klausia, tikslinasi, leidžia Elzei įvardyti šį sunkumą. Kai Elzė bijo pasakyti ką nors kvailo, rašytoja pasiūlo pagalvoti apie tai, ko ji jau išmoko. Elzė atsako savais žodžiais: mini kantrumą, pastangas nepasiduoti ir savo bei artimųjų pažinimą. Kartu pokalbis nevaizduojamas kaip akimirksniu panaikinantis visas mergaitės bėdas. Jo reikšmė atsiranda iš rimto dėmesio atsakymui. Elzė gali kalbėti ir apie savo nežinojimą, ir apie tai, ko yra išmokusi. Tai papildo „Piestupio“ sceną: savijautai svarbus pokalbis, kuriame žmogus gali paaiškinti, ką išgyveno. Padrąsinimas pasidaro patikimesnis, kai kitam paliekama teisė atsakyti savais žodžiais, o baimė ar liūdesys nevirsta jam priklijuota etikete.

Taigi žodžiai gali paveikti savijautą per bendrystę ir išklausymą. Jų reikšmę sustiprina tikras poelgis, o klausimas suteikia vietos žmogaus atsakymui. Biliūno vaikas atgauna balsą ir drąsą, Sruogos kaliniai patiria šventę, Elzė paaiškina savo sunkumą. Šių patirčių nereikia paversti visų problemų išsprendimu. Net ribota akimirka gali būti vertinga, kai kalba nepaslepia kito žmogaus jausmo, o padeda jį išgirsti.

Atsakymo skirtumai. Pirmasis variantas lygina žmogui suteikiamą vietą kalboje ir galimybę įvardyti nerimą. Antrasis aiškina poelgio bei išklausymo svarbą. Abu svarsto sąlyginį poveikį, ne visiems privalomą vienodą emocinį atsaką.

Palyginimų ribos. Škėmos tėvo priekaištas nepaverčiamas objektyvia išvada apie vaiką. Mačernio sonetas nesuteikia garantuoto poveikio kiekvienam skaitytojui. Sruogos palaiminimą lydi tikras pasidalijimas, tačiau smurtas tęsiasi. Juknaitės pokalbis leidžia Elzei išsakyti patirtį; nepasakoma, kad visos jos bėdos išspręstos.

Taisymo veiksmas. Prie kiekvieno bendro teiginio apie žodžių galią įrašyk konkretų kalbėtoją, jo sakinį ar poelgį ir aprašytą atsaką. Išbrauk pažadą, kad paguoda būtinai panaikina baimę. Patikrink, ar išvada apibendrina jau aptartas sąlygas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama B kurso atrama. Pavyzdžiams taškai neskirti.