Užduotis. Remdamiesi pateikta Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ode „Telefui Likui“ (I, 7) ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogui dera pasitikėti vien sėkme?“ Aptarkite sėkmės ribas ir kitas žmogaus pasirinkimo atramas.

Apgaulinga žmogaus lemtis,
Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.
Viskas laikina žemėj šioj,
Ką materija čia sukuria nerangi.
Lemia įnoris. Tuoj nukris
Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.
Šitaip išlekia kamuolys,
Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,
Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
Veja vakaras vakarą,
Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.
Lekia metai lyg debesys,
Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai.
Amžiai pralekia viesulu,
Ir akimirka ši, lyg užburta dainos,
Tuoj žaibų vežimu nuskries.
Ak, kaip Notus greitus ragina valanda!
Lyros muzika maloni
Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal.
Nors vadinama nuostabia,
Ši daina pagyrų linkusi negirdėt.
Jai beskambant, lemties ranka
Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj
Nugramzdina ji karalius:
Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia
Virsta greit pelenų krūva.
Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes
Su visais žmonėmis kartu
Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi.
O virš griuvenų tų baisių,
Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių,
Skries lemtis triumfuodama
Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu
Sūkury nesuvaldomam.
Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,
Tol mums, Telefai, lemta klyst.
Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.
Gal mes klystam, o gal tikrai
Toks gražus atspindys supančių mus daiktų?
Likai, jeigu žinai, sakyk:
Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,
Ar apgaulė akių tiktai?
Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?

Šaltinis: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, „Telefui Likui“ (I, 7), iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. Vartotojo pateikta Antologija.lt TXT kopija, sutikrinta su „Lemties žaidimai“, parengė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 35, 37..

Kūrinys. „Telefui Likui“ – pirmosios lyrikos knygos septintoji odė. Užrašas „Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu“ nusako jos temą; „Lemties žaidimai“ yra rinktinės pavadinimas.

Žodžiai. Skeptras – valdovo valdžios ženklas, puošni lazda. Lyra ir švilpynė – muzikos instrumentai. Favonai ir Notai – antikinių vėjų vardai.

Šaltinio skyryba. Eilutėje „Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,“ išlaikytas 1995 m. leidimo ir pateiktos kopijos kablelis. Savarankiškame tekste rašome „diena po dienos“.

Ar žmogui dera pasitikėti vien sėkme?

Pasisekęs sumanymas teikia drąsos, tačiau nuo pasisekimo lengva pradėti tikėtis daugiau, negu jis gali duoti. Jeigu vien sėkme grindžiame savo ramybę ar ateities planus, kiekviena netikėta permaina pakerta pačią atramą. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odė „Telefui Likui“ skatina prisiminti šį nepastovumą. Vis dėlto sėkmės trapumas dar nereiškia, kad žmogui lieka tik laukti kito smūgio. Patikimesnio pagrindo galima ieškoti savo elgesyje ir pastangoje suprasti tai, ko iš anksto negalime numatyti.

Sėkmė nėra patikimas pažadas, kad įgyta padėtis išliks. Sarbievijaus odėje kylantis kamuolys tuoj pat krinta, o jo judesį pradeda svetima ranka. Toks vaizdas suardo įsitikinimą, jog pakanka kartą atsidurti viršuje. Vėliau pažeidžiami tampa net karaliai: skeptrai, šlovė ir aukso rūmai neapsaugo nuo virtimo pelenais. Vadinasi, palankios aplinkybės gali suteikti galią, bet nesuteikia teisės jaustis nepasiekiamam. Kitokią atramą kraštutinio nesaugumo sąlygomis atskleidžia Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizodas. Vienas kalinys kitiems atneša kiaušinį, kuris padalijamas visiems. Menkas kiekis įgyja neproporcingai didelę reikšmę, nes leidžia patirti bendrystę ir prisiminti šventę. Tai ne vien paguodos žodis: kiaušinis tikrai perduodamas ir padalijamas. Ribota medžiaginė dovana parodo, kad rūpestis gali įgyti apčiuopiamą formą net tada, kai jo poveikio trukmės niekas nevaldo. Šis pasidalijimas nesustabdo stovyklos smurto: kitomis dienomis mušama toliau. Todėl jo vertė nepriklauso nuo laimingo pasakojimo tęsinio. Gretinant abu tekstus aiškėja skirtumas tarp saugumo, kurio žmogus negali sau pažadėti, ir konkretaus rūpesčio, kurį dar gali parodyti kitam. Vien palankaus lemties posūkio laukiantis žmogus šią galimybę praleistų. Pasitikėti verta ir tuo, ką įmanoma padaryti esamomis, net labai ribotomis, sąlygomis.

Be to, vien sėkme pasitikintis žmogus gali nebematyti prasmės ieškoti atsakymų, kai greito atlygio nėra. Sarbievijaus kalbantysis pabaigoje abejoja net daiktų atspindžio tikrumu, tačiau kreipiasi į Liką ir prašo pasakyti, jeigu šis žino. Klausimo uždavimas išlaiko pastangą suprasti, nors tikrumas nepasiekiamas. Šią pastangos ir nežinojimo įtampą plėtoja Vytautas Mačernis tryliktajame „Rudens sonete“. Kalbama bendru „mes“ vardu, tris kartus pripažįstant, kad žmonės nežino gyvenimo, darbo ar likimo prasmės. Tačiau nežinojimą lydi veiklūs žodžiai: žmonės kuria, stengiasi ir ieško. Po abejonių naktų pasirodantys tiesos spinduliai suteikia vilties, tačiau pradžioje iškeltos gyvenimo ir likimo mįslės netampa iki galo išspręstos. Šviesa pasiekia ieškantį, o ne iš anksto viską žinantį žmogų. Todėl neaiškumas gali lydėti prasmingą darbą, jo visiškai neužgniauždamas. Taigi veikti prasminga ir negaunant išankstinės sėkmės garantijos. Šiuo požiūriu svarbu ne apsimesti galinčiam suvaldyti lemtį, o neprarasti smalsumo ir gebėjimo apmąstyti savo pasirinkimą. Sarbievijaus klausimų nerimas ir Mačernio ieškojimas skiriasi nuotaika, tačiau abu neleidžia pasilikti prie patogios minties, kad dabartinis pasisekimas jau viską paaiškina. Pastanga suprasti leidžia iš naujo svarstyti kryptį net tuomet, kai ankstesnis lūkestis neišsipildo.

Taigi pasitikėjimas vien sėkme pernelyg susiaurina žmogaus atramas. Palankus lemties posūkis gali praeiti, o didžiausia galia negarantuoja pastovumo. Pasidalijimo vertė išlieka net nepasikeitus grėsmingoms aplinkybėms; ieškojimas gali tęstis ir be galutinio atsakymo. Tai nereiškia, kad nesėkmė visada naudinga ar kad kiekvieną sunkumą galima įveikti valia. Tiesiog ramybę patikimiau grįsti tuo, kaip elgiamės ir ko mėginame išmokti, negu tikėjimu, kad mums ir toliau būtinai seksis.

Ar žmogui dera pasitikėti vien sėkme?

Sėkmingo žmogaus žodžiai neretai atrodo svaresni vien todėl, kad jam šiuo metu sekasi. Tačiau laimėjimas dar neparodo, kas nutiks rytoj ir kaip laimėtojas elgsis su kitais. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ sėkmė primena besisukantį ratą: pakilimą keičia kritimas, o patikima atrodžiusi galia subyra. Todėl vien sėkme pasitikėti nederėtų. Svarbu mokėti atskirti dabartinę padėtį nuo ilgiau išliekančios prasmės ir turėti pagrindą veikti nelaukiant laimingo atsitiktinumo.

Ilgiau trunkanti prasmė nebūtinai sutampa su išlikusia galia. Sarbievijaus odėje valdovo skeptras tėra laikinas ženklas, nes lemtis nugramzdina ir karalius. Aukso rūmų didybė neapsaugo jų gyventojų; priešingai, puošnumo ir griuvimo sugretinimas leidžia skaudžiau pajusti netekties mastą. Tačiau žmogaus santykis su tuo, kas buvo, nesibaigia vien griuvėsiais. Maironio eilėraštyje „Trakų pilis“ apgriuvusios sienos primena praeities gyvenimą ir Vytauto galybę. Dabartinis nykimas parodo, kad buvęs pakilimas pats savaime neišsaugojo pilies. Eilutė „Be sargo, ginklų, be žmogaus!“ išryškina dabartinę tuštumą. Jos fone prisimenamas gyvenimas įgyja balsą, todėl skaitytojas gali suvokti netektį, nors griuvimo niekas nesustabdo. Kalbantysis negali jos atstatyti vien jausmu: išvydęs griuvėsius jis verkia, o paskutinėje strofoje liūdesys išlieka. Vis dėlto eilėraščio kreipiniai ir klausimai apie praeitį neleidžia istoriniam pasauliui tapti vien nebyliu akmeniu. Tai svarbus skirtumas: išsaugoti atmintį galima net neturint galios susigrąžinti ankstesnę sėkmę. Sarbievijaus odės daina irgi neatsuka laiko, bet pats kalbėjimas įvardija, kas yra prarandama. Meno ribotumo pripažinimas dėl to dar nereiškia, kad atminimas ar žodis beprasmiai. Pasitikėjimas vien išlikusiu didingumu šios prasmės nepastebėtų.

Kita atrama atsiranda, kai žmogus remiasi patikrintomis galimybėmis ir nelaukia, kol sėkmė viską išspręs. Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ ketvirtajame veiksme mokytojas Tijūnas pamato savarankiškai besimokantį Petrą ir sužino, kad šis padeda Jasiui. Dar prieš atsitiktinai randant dingusią piniginę mokytojas pasiūlo ateiti kelis vakarus per savaitę mokytis. Jasius aiškiai sako, kad pats Petras jam padeda. Tad paramos reikia ne bejėgiškumu apibrėžtam žmogui, o jau gebančiam dalytis tuo, ką moka, ir norinčiam tęsti mokslą. Šioje scenoje pamokos dar nevyksta, tačiau jau parodytas sprendimas padėti pagal pastebėtą darbą ir norą mokytis. Tuo tarpu piniginę Žiogas aptinka ardydamas palto pamušalą. Radinys išaiškina, kad pinigai nebuvo pavogti, bet jo nebuvo galima iš anksto suplanuoti kaip pagalbos būdo. Taigi scena atskiria žmogaus pastangą nuo laimingo atsitiktinumo: abi reikšmingos, tačiau antroji negali pakeisti pirmosios. Tai papildo Sarbievijaus kamuolio vaizdą. Jo kilimas priklauso nuo sviedžiančios rankos, todėl vien aukšta padėtis nėra patikimas pagrindas ateičiai. Žmogus, priešingai nei vaizdo kamuolys, gali bent įvertinti konkrečius gebėjimus ir atsiliepti į kito pastangą. Toks atsakas nežada, kad viskas baigsis palankiai, bet leidžia veikti jau dabar.

Vadinasi, sėkmę galima vertinti kaip galimybę, kuria verta pasinaudoti, tačiau jai vienai nederėtų patikėti savo sprendimų. Galybė nyksta, o atmintis gali suteikti reikšmę ir prarastam pasauliui. Atsitiktinis radinys gali išspręsti nesusipratimą, bet kasdienį rūpestį įmanoma pradėti dar jo nesulaukus. Tokios atramos nepanaikina Sarbievijaus odėje juntamo nesaugumo. Jos tik padeda neprilyginti palankios akimirkos visam gyvenimui ir neatsisakyti veikimo tada, kai sėkmė nėra mūsų pusėje.

Klausimo žodis „vien“. Svarstoma ne tai, ar pasisekimas gali būti malonus ir naudingas, o tai, ar jo pakanka sprendimams ir savijautai pagrįsti. Pirmasis variantas ieško atramos rūpestyje bei pažinimo pastangoje, antrasis – atmintyje ir konkrečios pagalbos pradžioje.

Kultūrinių argumentų tikslumas. Sruogos epizode pasidalijimas nepanaikina vėlesnio smurto. Maironio kalbantysis pilies neatstato ir liūdesio galutinai nenugali. Binkio mokytojas pagalbą pasiūlo dar prieš atsitiktinį radinį; pati pamoka scenoje nevyksta. Taip skiriama poelgio reikšmė nuo garantuotos sėkmės.

Peržiūrėk savo atsakymą. Pabrauk, kurią atramą siūlo kiekvienas argumentas. Jeigu išvada žada, kad pastanga visada nugalės aplinkybes, grįžk prie pasirinktų tekstų: jie tokios garantijos nesuteikia. Pripažink ribas ir išsaugok konkrečių poelgių reikšmę.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama B kurso atrama. Pavyzdžiams taškai neskirti.