Užduotis. Remdamiesi pateiktu eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimą: „Ar žmogui būtina sulėtinti gyvenimo tempą?“

Būdama maža, naktimis klausiau greitkelio gaudesio.
Tas garsas masino paslaptimi, kurią turėjau įminti:

Nueik nežinia kur, surask nežinia ką.

Po daugybės metų, palikusi Kauną, matau, kad naujojo miesto
Gatvių arterijos dar labiau užkimštos –
vėl nespėju sudalyvauti draugo knygos pristatyme,
vėl nespėju nueiti į dar vieną parodą ir koncertą.

Naujieji laikai diktuoja madingiausias diagnozes –
Baimė praleisti gyvenimą ten, kur kiekviena skruzdėlė
Kantriai neša dar vieną šapelį į miesto skruzdėlyną.

Todėl mano draugė išsikraustė kur pušys ir tykuma.
Ji rašo laiškus savo senajam meilės ir neapykantos miestui.

O aš sakau, kad gyvenu mažytėje gamtos oazėje,
Stelbiančioje betonų luitus. Mūsų namus užstatė,
Bet medžiai dar gyvi. Bijau nespėti užsiauginti dar
Vieną rievę.

Mieste, ar tai Tu, ar tai aš? Tik atliepi mano alkį,
Iki dabar viliodamas mašinų gaudesiu, daugiabučių
Eilėmis, vakarais įsižiebiant šviesai, vis dar spėlioju
Svetimus buvimus ir suprantu, kad galbūt yra gerai rašyti čia,
Kur tiek daug perštėjimo ir nedarnos.

Šaltinis: Lina Buividavičiūtė, „Kelionių“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024; NŠA 2025 m. A kurso pakartotinė sesija, p. 4.

Leidimas ir situacija. „Kelionių“ – rinkinio pavadinimas; eilėraštis – „Skubančiam miestui“. 2024 m. data pateikta ir po tekstu. Trečia eilutė išskirta pasviruoju šriftu kaip originale. Paliktos originalios eilučių bei strofų ribos. Kaunas įvardytas kaip paliktas miestas, naujasis miestas neįvardytas.

Ar žmogui būtina sulėtinti gyvenimo tempą?

Praleistas renginys kartais sukelia jausmą, kad praleidžiamas pats gyvenimas. Tokia baimė skatina visur skubėti, nors gausesnė dienotvarkė savaime negarantuoja turtingesnės patirties. Buividavičiūtės eilėraštyje „Skubančiam miestui“ kalbančioji nespėja į knygos pristatymą, parodą ir koncertą, bet kartu bijo neužsiauginti dar vienos rievės. Šie du nespėjimai skiriasi: vienas susijęs su įvykių kiekiu, kitas – su asmeniniu brendimu. Manau, sulėtinti būtina tada, kai žmogus dėl nuolatinio skubėjimo nebegali suprasti, kam skiria savo ribotą laiką.

Gyvenimo laikinumo suvokimas leidžia atidžiau pasirinkti veiklą. Donelaičio „Metuose“ Lauras stebi žoles, pasikeitusį paukščių gyvenimą ir juos gretina su žmogaus amžiumi. Pumpuras išsiskleidžia, žiedas peržydi, užauga vaisius. Žmogaus patirtis taip pat turi skirtingus etapus, o mirtis nepaiso net jaunystės. Šis sugretinimas neprisako visą laiką ilsėtis, tačiau paneigia įsivaizdavimą, kad savo gyvenimą galime neribotai atidėti. Jei brangiam pokalbiui ar apmąstymui visada nelieka laiko, jų gali ir neatsirasti. Buividavičiūtės medžio rievės vaizdas šią problemą priartina prie šiuolaikinės kasdienybės. Rievės negalima pakeisti dar vieno renginio aplankymu: augimas reikalauja trukmės. Eilėraščio kartojamas „vėl nespėju“ rodo, kad atskiras nusivylimas jau virto besikartojančiu matu, pagal kurį žmogus vertina save. Tada lėtesnis tempas reikalingas tam, kad būtų galima tą matą patikrinti. Lauras žmogų lygina su gamtos kaita, o miesto kalbančioji pati pasitelkia medžio laiką. Abiem atvejais gyvenimo vertę tenka svarstyti atsižvelgiant į ribas. Dalyvavimo visur pažadas šių ribų nepanaikina, todėl prasmingas pasirinkimas turi apimti ir sąmoningą kai kurių galimybių atsisakymą.

Vaisingas sulėtėjimas gali sugrąžinti ryšį su veikla ir žmonėmis. Mačernio tryliktajame „Rudens sonete“ nežinojimas nestabdo gyvenimo: žmogus kuria, dirba, švenčia ir ieško. Darbo bei šventės kaita leidžia pamatyti, kad įtampa nėra vienintelė įmanoma būsena, o abejonės naktį gali pakeisti ramybės šviesa. Svarbu, kad ieškantysis lieka veiklus, nors neturi visų atsakymų. Soneto tris kartus kartojamas nežinojimas leidžia veikti pripažįstant savo ribotumą. Galėjimas kurti ir džiaugtis nepriklauso nuo iš anksto gauto viso gyvenimo paaiškinimo. Buividavičiūtės eilėraštyje panaši galimybė atsiveria skirtinguose pasirinkimuose. Iš miesto išvykusi draugė teberašo jam laiškus, todėl tykuma jai netampa visišku atsiribojimu. Pati kalbančioji miesto nedarnoje įžvelgia galimybę rašyti. Abu pavyzdžiai leidžia sulėtėjimą suprasti kaip savo veiklos peržiūrą. Galima mažiau lankyti renginių, bet atidžiau klausytis vieno žmogaus; galima pasitraukti į ramesnę vietą ir išsaugoti svarbų ryšį. Mačernio sonetas tokį pasirinkimą padeda atskirti nuo laukimo, kol gyvenimas taps visiškai aiškus. Soneto ramybės vaizdas kyla po ieškojimo ir abejonių. Todėl sulėtinęs žmogus turėtų susigrąžinti galimybę veikti apgalvotai, užuot tik pakeitęs vieną tuščią skubėjimą kitu tuščiu laukimu.

Taigi žmogui būtina sulėtinti tempą tada, kai įvykių skaičius užgožia jų prasmę. Donelaičio gyvenimo kaitos vaizdas primena laiko ribas, o Mačernio darbo, šventės ir ieškojimo dermė padeda šias ribas priimti veikliai. Buividavičiūtės kalbančiosios nerimas leidžia atpažinti skirtumą tarp spėjimo visur ir vidinio augimo. Svarbus sulėtėjimo rezultatas būtų aiškesnis pasirinkimas: kam skirti dėmesį ir kokį ryšį išsaugoti. Tuomet mažiau skubama todėl, kad norima pilniau dalyvauti pasirinktame gyvenime.

Ar žmogui būtina sulėtinti gyvenimo tempą?

Greitis gali reikšti ir nuovargį, ir įsitraukimą į svarbų darbą. Todėl visiems žmonėms vienodai lėtinti gyvenimą būtų per paprastas atsakymas į jo įtampą. Buividavičiūtės eilėraštyje miestas vargina kalbančiąją, bet tebevilioja ir leidžia svarstyti galimybę rašyti. Ji klausia, ar nuolatinį alkį sukelia aplinka, ar ji pati. Šis klausimas rodo svarbesnį uždavinį: atskirti primestą skubėjimą nuo veiklos, kuriai sąmoningai skiriame jėgas. Manau, žmogui būtina susigrąžinti savą ritmą; kartais tam reikia sulėtėti, o kartais – kitaip organizuoti prasmingą darbą.

Sulėtėjimas ypač reikalingas tada, kai viešas vaidmuo užgožia asmeninį gyvenimą. Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukoje prieš darbo pamainą Garšva stebi save veidrodžiuose ir savo vardą gretina su darbuotojo numeriu. Pirštinės paslepia jo senelės žiedą, susijusį su šeimos praeitimi. Darbo sistema mato funkciją, o veikėjo mintys išlaiko žmogaus istoriją, kurios funkcija neaprėpia. Ši scena leidžia svarstyti, kas prarandama gyvenant vien pagal išorinį tvarkaraštį. Buividavičiūtės kalbančiosios patirtis kitokia, tačiau ją irgi lydi pasikartojantis nespėjimas. Miesto skruzdėlyne kiekvienas neša dar vieną šapelį, ir tokia tvarka nuolat ragina prisidėti. Po renginių sąrašo atsirandanti baimė nebeužsiauginti rievės parodo, kad žmogui reikia daugiau negu atliktų veiksmų sumos. Sulėtėjęs jis gali įvardyti, kas jį patį keičia ir ką norėtų išsaugoti. Garšvos minčių srautas tebesaugo asmeniškumą net tada, kai jo išoriškai nematyti. Miesto eilėraščio klausimas apie savąjį alkį atlieka panašų apmąstymo darbą: leidžia savęs nebesutapatinti vien su nuolat vėluojančiu dalyviu. Tokia pauzė prasminga, nes atkuria žmogaus galimybę spręsti, o ne tik reaguoti į kitų nustatytą laiką.

Tačiau prasmingos veiklos nereikia matuoti vien jos lėtumu. Šeiniaus romano „Kuprelis“ VII skyriuje malūnininkas, nepučiant vėjui, skuba, nervinasi ir mėgina fiziškai išjudinti sparnus. Atgijęs malūnas grąžina jam gerą nuotaiką, o pokalbis apie kuriamą įrenginį atskleidžia ilgalaikį darbą, kuriuo jis tikisi mažinti priklausomybę nuo nepastovaus vėjo. Įrenginys dar neišbandytas, todėl jo sumanymas nėra jau pasiektas išsigelbėjimas. Vis dėlto veikėjas ieško kitokio darbo būdo, užuot vien stengęsis sparnus stumti dar smarkiau. Šis skirtumas svarbus ir svarstant gyvenimo tempą. Kartais nuovargį mažina apgalvota veiklos tvarka, geresnis pasirengimas ar pagalba. Kai Kuprelis nori pasakoti, jis paprašo prikabinti didelį maišą: taip atsirastų daugiau laiko pokalbiui. Veikla ir dėmesys kitam tuomet derinami praktiškai. Buividavičiūtės kalbančioji taip pat neatmeta miesto gyvenimo visumos. Daugiabučių šviesos skatina ją spėlioti svetimus buvimus, o nedarna gali skatinti rašymą. Todėl vien išvykimas ar nuolatinis lėtinimas neišspręstų klausimo, kuri veikla jai svarbi. Pirmiausia reikia atskirti, kas tik verčia suktis, o kas teikia medžiagos savam darbui. Pasirinktas ritmas turi leisti šį darbą tęsti ir kartu neužgožti likusio žmogaus gyvenimo.

Vadinasi, gyvenimo tempą verta keisti pagal tai, ką jis padaro žmogaus patirčiai. Škėmos scena išryškina asmeniškumo išsaugojimą išorinėje sistemoje, Šeiniaus malūnininkas – pastangą prasmingai tvarkyti darbą. Buividavičiūtės eilėraštyje šios dvi pusės susitinka: miestą reikia ir kritiškai pajusti, ir suprasti, kuo jis traukia. Lėtesnis tempas reikalingas praradus galimybę rinktis. Sąmoningai pasirinkta intensyvi veikla taip pat gali būti sava, jeigu lieka vietos augimui, santykiui ir savo patirties apmąstymui.

Svarstymo atrama. Renginių sąrašas, nespėjimo kartojimas ir rievės vaizdas leidžia kelti klausimą apie skirtingus gyvenimo matus. Pabaigos trauka miestui saugo problemos sudėtingumą: sulėtėjimas nebūtinai reiškia išvykimą.

Du atsakymai. Pirmas variantas grindžia sąmoningo sulėtėjimo poreikį laiko ribomis ir giliau patiriamu gyvenimu. Antras skiria primestą tempą nuo pasirinktos intensyvios veiklos ir svarsto praktinį darbo organizavimą. Išvada abiem atvejais nusako sąlygas, o ne vien pakartoja bendrą raginimą mažiau skubėti.

Kontekstai. Lauro kalba susieja gamtos kaitą su žmogaus laikinumu; ji nėra sveikatos ar darbo režimo instrukcija. Mačernio ieškojimas išlieka aktyvus. Škėmos darbo vaidmuo neaprėpia Garšvos vidinio gyvenimo. Kuprelis ieško darbo būdo ir laiko pasakojimui, tačiau jo įrenginys dar nepastatytas ir neišbandytas. Kontekstas turi pagrįsti pasirinktą mintį, ne užgožti duotą eilėraštį.

Teksto ribos. Draugės pasirinkimas nėra kalbančiosios atliktas persikėlimas į mišką. Miesto alkis apmąstomas, jam nenustatoma klinikinė priežastis. „Galbūt“ leidžia kalbėti apie kūrybos galimybę, ne garantuotą ramybės atradimą.

Kilmė. Svarstymo klausimas, keturi B pagalbos klausimai ir modeliai naujai sukurti. Tikras 2025 m. A kurso sąsiuvinis šį eilėraštį pateikė interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.