Užduotis. Remdamiesi pateikta Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ ištrauka ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vienatvę lemia tik pats žmogus?“ Aptarkite žmogaus pastangas ir konkrečias ryšio su kitais sąlygas.

Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo,– didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė, galėjai į ją žiūrėti nemirksėdamas. Tačiau senoji ir nesiruošė į ją žiūrėti,– trumpai metė akį į šoną, norėdama tik pasitikrinti, ar tikrai šviesulas tame pačiame aukštume, kuriame šiuo metų laiku jam privalu būti.

Ant sulenktos kairiosios rankos buvo pasimovusi krepšį su dviem kišenėlėm šone, toj pačioj rankoj laikė raktą, o dešinėj – parūdijusią spyną. Įkabino spyną kur reikia, pasuko raktą ir įsidėjo į vieną iš tų kišenėlių. Įsidėjo ir užsegė, tada pasisuko veidu į kiemą. Reikėjo apžvelgti, ar tvarkoj viską palieka išeidama.

Kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sudegino. Vidury kiemo kaip kokia ponia kyšojo perdžiūvusi svirtis, dvišaka jos viršūnė jau buvo apšviesta saulės. Tarp svirties ir rentinio gulėjo sena vištų gelda. Pačios vištos goglinėjo palei tvartą. Goglinėjo dvi, o trečioji tupėjo ant šuns būdos stogelio. Šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo, o naujo šuniuko ji nenorėjo, nes negalėjo užmiršti senojo balso. Ir būdos negalėjo sukūrenti, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti, o trečioji, bjaurybė, dėdavo tik daržinės kampe, ir dėl jos vienos turėdavai neužmiršti ir atidaryti, kad ji ten karkdama galėtų įeiti. Senoji pažvelgė ir į daržinę. Niekam jai nebereikalinga ta daržinė, kioksanti kiemo gale priešais trobos langus. Jeigu kas nuardytų, supjaustytų – kiek sausos, geros malkos išeitų. Bet iš kur tu paimsi tiek vyrų? Jau dvi žiemi ji šalo. Anglių buvo iš rudens parsiveždinus – atvažiavo mašina ir išvertė pas šulinį, paskui ji su kibiru dvi savaites nešiojo toliausiai į tą daržinę. Ir dabar dar anglių turi, bet nebeturi nė kokio šakalio, o be medžio, vienos pačios, jos nedega. Kovo pabaigoj, pasiėmusi kirvį, šiaip taip atlupo kelias daržinės lentas iš anos pusės, kur nesimato. Parsivilko prie trobos durų ir vos neapsiverkė: nei susipjaustyt, nei susikapot. Išeidavo kas rytą nešina kirviu, knapodavo, knapodavo kaip višta žarnagalį. Paskui, kai beliko trumpesnės, įsitempė į priemenę.

Višta nušoko nuo būdos ir sakydama „ko ko ko!“ nužingsniavo daržinės pusėn. Eina dėti. Raiba, kelnėta, plunksnos mažne iki kojų nagų auga. Pernai dar gaidys buvo, jis ir tupėdavo ant būdos, bet jį nusinešė vanagas. Lapė negalėjo – nėra arti nei miško, nei krūmo, tik tie didieji medžiai ant kapinaičių kalnelio. Vanago darbas, ne kieno kito. O kai gaidžio neliko, tai kelnėtoji pati užėmė gaidžio vietą: ir ant būdos įsitaisė, ir kitoms dviem viršininkauja. Tiktai tiek, kad negieda. Labai buvo ilgu senajai per žiemą be šuns ir be gaidžio balso. Ir dienos, ir nakties tylumoj – vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas. Net mašinų ūžimo neišgirsi, net keliu einančio žmogaus nepamatysi, nes į gyvenvietę nuvedė naują kelią, naują ir asfaltuotą,– toli šiaurėj, anuo pakraščiu laukų, kurie kokių dviejų kilometrų platumo. O tuo senuoju,– kas tau juo beeis, kas bevažiuos? Kentėdama dėl savo vienatvės, ji buvo galvojusi parsinešti iš gyvenvietės kačiuką, bet paskui pati save supeikė: o kuo tu, kvaiša, šersi tą vargšą gyvulį? Karvės nebelaiko, pieno nebeturi, o pelių nėra. Iš kur bus pelių, jeigu net trupinys nenukrenta į aslą. Pluteles ji nupjausto nuo kepalo, paskui užsideda akinius, pasiima peilį, atsisėda prie lango ir tvarkingai supjausto mažyčiais keturkampiais gabaliukais – tokio didumo, kad višta galėtų praryti. Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai – o buvo jų daugybė! – paskui žmones išsikėlė į gyvenvietę. Taip ji ir gyvena dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir be žvirblių. Žiemą, kai vasario pūgos, įsibėgėjusios per tuos lygius numelioruotus laukus, kaukdavo apie trobą ir kapinaičių kalnelį, ji, susigūžusi lovoje į menką gumulėlį, visai rimtai galvodavo: viešpatie, vis tiek turės ateiti pavasaris, aš dar sulauksiu jo, tačiau kas bus, kai nutirps sniegas, ims šildyti saulė, pradžius žemė, o žolė kieme nenorės dygti? Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe? Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.

Ji vis tebestovėjo ant nedidelio prieslenksčio akmens ir tebežiūrėjo ir senąją daržinę. Pagaliau jos žvilgsnis nuslydo į šoną. Prie daržinės galo juodavo pernykštė bulviena, dar šlapia, dar nesugėrusi visos ištirpusio sniego drėgmės. Ir nedidelis bulvių kaupas. Dėl šito kaupo ji ir susiruošė į gyvenvietę. Rodos, viską tvarkoj palieka išeidama.

Jau seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų. Ji nužengė nuo prieslenksčio akmens ir pro namo galą pasuko kapinaičių kalnelio link. Pro jas ėjo senasis kaimo kelias. Kaip ji džiaugėsi, atitekėjusi į šią sodybą! Juk sodyba prie kelio – tai ne kokia troba pamiškėj, kurios niūriuose languose teatsispindi vien debesų pilkumas ar sklandančio vanago šešėlis. Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais marguodavo gėlių darželiai, kad keliu einantis žmogus galėtų stabtelti ir pasidžiaugti, o paskui eitų sau toliau: iki kito darželio, iki kitų švariai nuplautų langų.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Gyvenimas po klevu“, vartotojo pateikta 36 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Kontekstas. Senoji balandžio rytą ruošiasi eiti į gyvenvietę ir prieš išeidama apžvelgia savo sodybą. Dabarties vaizdą pertraukia prisiminimai apie žiemą ir ankstesnį gyvenimą.

Žodžiai. Šulinio svirtis – ilga kartis su atsvaru vandeniui semti. Rentinys – šulinio sienelė. Gelda – pailgas indas.

Ar vienatvę lemia tik pats žmogus?

          Vienišam žmogui lengva patarti dažniau išeiti iš namų ar pačiam užkalbinti kitus. Toks pasiūlymas kartais naudingas, tačiau jis numano, kad susitikimo galimybė jau yra šalia. Gyvenamoji vieta, sveikata ar svetimų nustatyta tvarka gali ją smarkiai apriboti. Tuomet vienatvės negalima aiškinti vien asmens pasirinkimais. Žmogaus pastangos išlieka svarbios, bet jų galimybes suprasime tik atsižvelgdami į konkrečias aplinkybes ir kitų žmonių veiksmus.
          Bendravimą gali nutraukti aplinkos pokyčiai, kurių vienas gyventojas nevaldo. Romualdo Granausko „Gyvenimo po klevu“ pradžioje senoji gyvena ten, kur nugriautos kaimynų sodybos, o naujas kelias nutiestas toli nuo jos namų. Ji jau nebegirdi net pravažiuojančių mašinų ir nemato einančių žmonių. Tai paaiškina daugiau negu prielaida, kad veikėja tiesiog nenori bendrauti. Prisiminimas apie džiaugsmą apsigyvenus prie kelio liudija priešingą norą: būti matomai, sulaukti praeivio, dalytis gražiu kiemu. Prie atstumo prisideda nusilpusios jėgos. Net turėdama anglių senoji sunkiai pasiruošia malkų, todėl kasdienė buitis pareikalauja daug pastangų. Kitokią išorinio ribojimo formą parodo Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizodas. Garšva dirba tarp gausybės žmonių, tačiau uniforma ir numeris pateikia jį pirmiausia kaip aptarnaujantį darbuotoją. Pirštinė slepia paveldėtą žiedą, taigi asmeninė istorija lieka po darbo apranga. Garšvos mintyse iškylantys draugai primena, kad darbo apribojimai neaprėpia visų jo santykių. Vis dėlto pats buvimas tarp svečių jam nesuteikia artumo. Tad svarbu vertinti, kokiu vaidmeniu žmogus susitinka su kitais ir ar tame susitikime atsiranda vietos jo asmeninei patirčiai. Vienas kitą papildo du skirtingi vaizdai: fizinis nutolimas ir artumas, kuriame sunku būti atpažintam kaip asmeniui. Nei sena sodyba, nei žmonių pilnas viešbutis savaime nepasako, kiek artimo ryšio patiria jų gyventojas ar darbuotojas.
          Vis dėlto aplinkybių pripažinimas nepadaro paties žmogaus visiškai bejėgio. Granausko veikėja rūpinasi vištomis, tvarko kiemą ir pastebi bundančias dilgėles. Jos mintyse žolės laukimas tampa būdu kreiptis į save: dar yra akys, galinčios džiaugtis žaluma. Ši maža atrama nepanaikina atokumo, tačiau leidžia išlaikyti santykį su gyvenamąja vieta. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ II dalies pabaigoje taip pat matyti, kaip asmeninė pastanga susiduria su išorine valia. Tremties tikrovėje leidimas vykti studijuoti priklauso nuo leidžiančių institucijų ir nustatytų sąlygų. Pasakotoja išgyvena stiprų ryšį su kultūra klausydama operos „Traviata“: atgyja ir skausmas, ir jėgos. Vis dėlto šis išgyvenimas dar nesuteikia jai laisvės ar užtikrintos vietos studijose; ištraukos pabaigoje komisijos sprendimas neatskleistas. Net puikiai išlaikyti egzaminai neužbaigia jos pastangų istorijos: biografiją tikrinanti komisija dar gali lemti ateitį. Pasakotojos pasiryžimas yra tikras, bet jo pripažinimas priklauso ne vien nuo jos. Šios ypatingos prievartos aplinkybės skiriasi nuo Granausko senosios buities, tačiau abu tekstai padeda atskirti vidinę atramą nuo realiai pasikeitusios padėties. Žmogus gali išsaugoti imlumą, ieškoti prasmingo patyrimo, o ryšiui atkurti vis tiek gali reikėti kitų sprendimų ir veiksmų.
          Vadinasi, vienatvę formuoja ir paties žmogaus atsakas, ir jam prieinamos susitikimo sąlygos. Noras pastebėti gyvybę ar patirti kultūrą gali palaikyti vidinį gyvenimą, tačiau nepastato kelio ir neatveria institucijos vartų. Todėl pagalba turėtų prasidėti nuo klausimo, kas konkrečiai trukdo ryšiui. Toks žvilgsnis leidžia gerbti žmogaus pastangas kartu nepaverčiant jo vieninteliu atsakingu už patiriamą atskirtį.

Ar vienatvę lemia tik pats žmogus?

          Būti vienam ir jaustis vienišam nėra visiškai tas pats. Kai kam rami valanda padeda susikaupti, o kitam net draugija nesuteikia artumo. Svarbu, kokio ryšio žmogus ilgisi ir ar aplinkiniai gali į jo poreikį atsiliepti. Vienatvėje dalyvauja asmens atmintis, jautrumas, gebėjimas prabilti, tačiau šių savybių neužtenka viskam paaiškinti. Artumas atsiranda tarp žmonių, todėl priklauso ir nuo to, ar jie vienas kitą girdi.
          Vidinės tuštumos negalima išmatuoti vien regimos aplinkos gražumu. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ kalbantysis išgyvena Šveicarijos vakaro grožį, tačiau jo mintys keliauja į kitą kraštą ir kitą laiką. Lietuvos vaizdai iškyla ne todėl, kad prieš akis esantis ežeras būtų negražus. Jie susiję su artumu, kurio dabartinė vieta neatstoja. Pakartotas prisiminimų posmas, ašaros ir klausimas apie praėjusius laikus atskleidžia išgyvenimo dvilypumą: galima žavėtis tuo, kas šalia, ir kartu ilgėtis to, kas nutolę. Granausko „Gyvenimo po klevu“ senoji taip pat apžiūri gana tvarkingą, saulės apšviestą kiemą, bet jos dėmesys grįžta prie nebesančių balsų. Švaros neužtenka, kad namai būtų jaukūs kaip anksčiau. Tačiau veikėjos prisiminimai padeda ir suprasti poreikį. Kadaise ji džiaugėsi sodyba prie kelio, gėlėmis, kurias matytų praeiviai. Buvęs noras dalytis matomas ir prisimenamuose švariuose languose: gražūs namai kreipėsi į išorę, į galintį stabtelėti žmogų. Dabartinė kelio permaina pakeičia šio noro įgyvendinimo sąlygas. Vidinė ryšio vertė išlieka, nors jai trūksta išorinio atsako. Vadinasi, ilgesys atskleidžia jos santykio su aplinka istoriją. Būtų netikslu šią patirtį laikyti vien nusiteikimo trūkumu: jausmas turi konkretų, praradimų ir buvusios bendrystės suformuotą pagrindą.
          Kad vidinis poreikis virstų bendravimu, reikalingas ir kito žmogaus dėmesys. Vandos Juknaitės „Tariamo iš tamsos“ pokalbyje Elzė pasakoja apie keblumą, kylantį tada, kai suaugusieji ją laiko pakankamai didele, kad nebegalėtų klysti kaip vaikas. Taip ją apibūdinant, lieka mažiau vietos paprastam jos pačios balsui. Elzės siūlomas pokalbis ir noras kalbėtis rodo, kad ji nėra abejinga ryšiui. Kartu jos pastanga priklauso nuo pašnekovo pasirengimo išklausyti, užuot iškart nusprendus, kas ji tokia. Granausko senosios padėtis kitokia: net praeivių mažai, nes pasikeitė visas kaimo kelias. Vis dėlto ir čia ryškus poreikis būti kieno nors pastebėtai. Prisimenamas žmogus, stabtelintis prie gėlių darželio, tampa mažo, neprievartinio susitikimo galimybe. Tam pakaktų bendro dėmesio tai pačiai grožio detalei. Senoji vis dar pastebi dilgėlių diegelius ir laukia vasaros žalumos, vadinasi, jos imlumas nėra išnykęs. Tačiau gamtos stebėjimas negali pats savaime sukurti atsiliepiančio pašnekovo. Elzės mintis, kad meilės išmokstama iš mylinčių žmonių, ypač aiškiai įvardija santykio abipusiškumą. Jos patirtyje artumas turi veidus ir veiksmus. Todėl būtų per siaura reikalauti, kad vienišas žmogus visą ryšį sukurtų pats. Abu tekstai leidžia svarstyti, kad vienatvės mažėjimas prasideda nuo abipusio susitikimo, kuriame vieno žmogaus norą bendrauti pasitinka kito atvirumas.
          Taigi asmens išgyvenimai padeda suprasti, kokio artumo jam trūksta, o galimybė jį patirti priklauso nuo santykio. Prisiminimų ar jautrumo nevertėtų laikyti kalte dėl vienatvės. Jie gali nurodyti tai, ką svarbu išgirsti. Žmogus gali mėginti prabilti, bet susitikimas tampa tikras tik atsiradus kitam, kuris skiria dėmesio jo patirčiai ir priima jo balsą.

Pirmas variantas svarsto aplinkybių ir asmeninės pastangos santykį. Antras klausia, kokio artumo žmogus pasigenda ir kaip jo norą bendrauti pasitinka kiti. Abiejų atsakymas išlieka sąlygiškas: vidinis imlumas svarbus, tačiau vienam ryšio nesukurti.

Redagavimo veiksmas. Savo argumente atskirai pažymėk žmogaus veiksmą ir nuo jo nepriklausančią sąlygą. Patikrink, ar iš mažos paguodos nepadarei galutinio vienatvės sprendimo, o kultūrinis palyginimas paaiškina konkretų ryšį, užuot sulyginęs skirtingų žmonių kančią.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama B kurso atrama. Pavyzdžiams taškai neskirti.