Užduotis. Remdamasis pateikta Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimu „Ar vaizduotė visada padeda suprasti kitą?“ Išplėtok pasirinktą atsakymą, paaiškink jo sąlygas ir ribas. Mokomajame variante rašyk bent 450 žodžių, keturias pastraipas.

Ji eina su manim.

Aš norėčiau, kad mes išeitume toli toli. Aš noriu, kad mes nueitume į plačią pievą, susėstume ant minkštos žolės, vienas priešais kitą. Aš jai pasakočiau viską, ko ji norėtų. Bet pas mus pievos nėra. Prie vartų stovi sargybiniai.

Na ir tegul. Mes galime atsisėsti ir šitame kieme. Čia nėra žmonių, guli ilgas rąstas ir kažkokia medinė dėžė. Galime sėdėti bet kur, vis tiek tarsimės esą plačioje, kvepiančioje, žydinčioje pievoje.

Tiesa, Buzia?

Ji tyli.

---

Mes einame į kiemą ir susėdame. Aš – ant rąsto, ji – ant dėžės. Ji užsirioglina ant dėžės, suima rankomis kelius ir padeda ant jų smakrą. Aš šypsausi. Aš norėjau, kad ji taip atsisėstų, pritraukusi kelius. Plati suknia uždengia jos kojas, pelenų spalvos plaukai pabirę ant pečių. Aš taip galėčiau sėdėti labai ilgai ir žiūrėti į Buzią. Pasakoti nebenoriu. Kam pasakoti, jeigu galima taip sėdėti ir žiūrėti vienam į kitą.

Bet ji nori kalbėti, nori žinoti, kas aš.

– Kas gi tu toks, jaunikaiti Izia? – klausia jinai, ir didelėse mėlynose akyse pasirodo du išsišiepę kipšiukai.

– Aš – Izia, – sakau. – Lipmanas. Aš gimiau čia, šiame mieste, o mano tėvas siuvėjas, ir jo pirštuose tiek adatos dūrių, kiek smilčių jūroje.

Žinoma, galėčiau pasakyti, kad mano brolis beveik filosofas, kad jis mokėsi universitete, tik nespėjo baigti, prasidėjo karas.

Žinoma, galėčiau pridurti, kad mano sesuo – Ina Lipman, kuri labai puikiai dainuoja ir anksčiau, prieš karą, išvažinėjo beveik visą pasaulį.

Aš galėčiau dar šį tą papasakoti ir dar šį tą.

Geriau nepasakosiu. Ji pamanys, kad aš didžiuojuosi savo broliais ir seserimis, kad riečiu nosį. Ji dar supyks, atsistos ir nueis, paliks mane vieną. Ir aš vėl galvosiu, kad visai nėra pasaulyje Buzios, kad man pasivaideno „Giesmių giesmė“, pirmoji knyga, kurią perskaičiau vaikystėje.

– Ina Lipman tavo sesuo? – klausia Buzia.

– Sesuo...

– Ta garsioji dainininkė?

– Taip, – skubėdamas sakau Buziai, – bet juk tai nesvarbu, tiesa? Ji yra ji, – mano sesuo, o aš esu aš, – Izia.

Ji pritariamai linguoja galvą, ir aš patenkintas. Ji linguoja galvą greitai greitai, ir jos pilki plaukai banguoja kaip vandens vilnelės, kaip prinokusių javų laukas.

---

Nesupykite. Aš pamelavau.

Aš nenorėjau.

Aš sakiau, kad ji vyresnė už mane metais ar dviem, o abiem mums kartu nėra ir dvidešimties.

Tai netiesa. Aš tik norėčiau, kad taip būtų. Taip parašyta „Giesmių giesmėj“.

Iš tikrųjų mums abiem jau daug metų. Ir vyresnė ne Buzia, o aš. Jai – šešiolika, man – septyniolika ir pusė. Dabar lengva suskaičiuoti, kiek mums abiem. Mums jau trisdešimt treji su puse metų. Daug, tiesa?

Mes skaičiuojame abu.

Aš iš pradžių užlenkiu vieną, kitą ir visus dešiniosios rankos pirštus, paskui greitai lankstau kairiosios, bet pirštų per maža. Tada atsargiai imu už rankos Buzią ir lankstau jos pirštukus, bet vis tiek jų trūksta, nes metų labai daug.

Mes juokiamės, kad metų daug, o pirštų trūksta.

Ir jinai sako:

– Jeigu jų užtektų, vis tiek nesuskaičiuotum. Vienas pirštas – vieneri metai. Iš kur paimsi pusę?

Nebesijuokiu. Tyliu.

Mes suskaičiuotume savo metus.

Aš turiu pusę piršto, tik ji, Buzia, nepastebėjo.

Tai buvo seniai, prieš metus. Prie geto vartų gulėjo didelė geležinė plyta. Šogeris pašaukė mane ir liepė ją pakelti. Kilstelėjau vieną galą nuo akmeninio grindinio. Jau norėjau pakišti abi rankas, bet Šogeris kažką riktelėjo ir užšoko ant plytos. Aš nespėjau ištraukti kairės rankos didžiojo piršto, ir Šogeris pusę nugnybo.

Mes suskaičiuotume savo metus, bet aš nenoriu. Aš laikysiu kairės pirštus sulenktus į kumštį, ir Buzia nežinos, kad galima suskaičiuoti pusę metų.

---

Aš vėl juokiuosi. Paskui klausiu:

– Kuo tu vardu, Buzia?

– Mano vardas Estera.

Ji vėl apglėbia rankomis kelius ir atremia į juos smakrą.

– Aš gimiau čia, šiame mieste. Aš neturiu brolių ir seserų. Turėjau vyresnį brolį, bet jo nebėra. Mano tėvas – gydytojas, o mama – medicinos sesuo. Jie dirba labai daug, dieną ir naktį. Jie dirba geto ligoninėje, ir jiems labai sunku. Tu juk žinai, kad žydams uždrausta sirgti užkrečiama liga. Bet tokių ligų labai daug, todėl mama ir tėvas, ir visi kiti ten gydo žmones, užrašydami neteisingą diagnozę.

Ji pasakoja, bet aš nieko negirdžiu.

– Kuo tu vardu? – vėl klausiu. – Kuo?

– Estera.

Aš nustebęs.

– Liba irgi?

– Ne, tiktai Estera.

– Nesvarbu! – šaukiu aš. – Nesvarbu! Tavo vardas Ester Liba.

Jos akyse vėl du išsišiepę kipšiukai.

– Tu nori, kad būčiau Buzia? – klausia ji ir prisimerkia.

– Noriu, kad tu būtum Ester Liba, Libuzia, Buzia... O aš tau pasakočiau visada tą pačią pasaką iš „Giesmių giesmės“.

– Bet tada tu turėsi būti Šimekas?

– Aš būsiu Šimekas... Tu nori pasiklausyti?

Šaltinis: Icchokas Meras, „Lygiosios trunka akimirką“, kn. „Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis; Ties gatvės žibintu: trys romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 10–13. ISBN 9986-39-059-1.

Pasakotojas Izaokas Lipmanas (Izia) gete bendrauja su Estera, kurią vadina Buzia – Šolom Aleichemo „Giesmių giesmės“ veikėjos vardu. Ankstesnėje dalyje jis įsivaizduoja save Šimeku; šiame fragmente pats patikslina iš knygos perimtą amžių. Literatūrinė svajonė, dabartinis pokalbis ir prisimenama patirta prievarta nėra tas pats pasakojimo sluoksnis. Pateiktos visos pasirinkto ruožo pastraipos; kūrinio baigtis čia neatskleista.

Ar vaizduotė visada padeda suprasti kitą?

Bendrai suprantamas vaizdas kartais padeda prabilti tada, kai tiesioginis pasakojimas pernelyg sunkus. Knygos veikėjas, prisiminta šventė ar įsivaizduota vieta gali pasiūlyti pradžią susitikimui. Vis dėlto suprasti žmogų reiškia išgirsti ir tai, kas netelpa pasirinktame pasakojime. Vaizduotė padeda tiek, kiek palieka vietos kito atsakymui; visą pokalbį užpildžiusi savo scenarijumi ji gali artumą tik imituoti.

Bendras simbolis leidžia dalytis patirtimi nepasakant visko tiesiogiai. Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje Izaokas norėtų su mergina sėdėti pievoje, bet gete tokios vietos neturi. Vaikinas pasiūlo kiemą, kuriame rąstas ir dėžė galėtų tapti įsivaizduojamos pievos dalimi. Turima vieta pritaikoma norimam buvimui dviese. Tai ypač svarbu aplinkoje, kur vartus saugo sargybiniai: abu gali kurti bent savą susitikimo reikšmę. Knygos vardai suteikia jų pokalbiui žaismingumo, ir Estera pati paklausia, ar vaikinas bus Šimekas. Šis atsakas rodo jos dalyvavimą žaidime, nors jo baigtis dar neaiški. Kultūrinio ženklo bendrinanti galia iškyla ir Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode. Kaliniai dalijasi vienu dovanotu kiaušiniu; mažytis kąsnis įgyja daug didesnę reikšmę už jo teikiamą sotumą. Neįvardyto vyriausiojo palaiminimas ir prisiminimų galimybė sugrąžina bendros šventės patirtį. Pasakotojas ašarų priežastis svarsto atsargiai, o vėliau rodomas smurtas šios akimirkos nepaverčia išsilaisvinimu. Šiedu tekstai leidžia suprasti, kodėl vaizduotės kuriamas ryšys vertingas net būdamas laikinas. Jo vertė išmatuojama galėjimu būti drauge, trumpam patirti savą reikšmę prievartos ribojamoje kasdienybėje. Mero veikėjų kiemas dėl to netampa tikra pieva, kaip vienas kiaušinis nepamaitina visų. Tačiau bendras ženklas suteikia susitikimui kitą matmenį.

Supratimas sustoja, kai bendru vaizdiniu mėginama pakeisti tikro žmogaus žodžius. Estera pasakoja apie savo šeimą ir geto ligoninę, tačiau Izaokas prisipažįsta nieko negirdįs. Jam rūpi atkurti Buzią iš vaikystės knygos. Šitaip vaizduotė, ką tik atvėrusi galimybę susitikti, ima užimti visą dėmesį. Mergina kalba apie savo gyvenimą, o vaikinas ieško pageidaujamo vardo. Tokio pokalbio spragą padeda apmąstyti Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ pabaiga. Pasakotoja iš dukters žaidimų su kaimynų vaikais numano įvairias būsimas šeimas. Raudonplaukis berniukas, japonas ar šeimos draugė patenka į skirtingus galimus gyvenimo pasakojimus. Tačiau žodžiai apie ateitį lieka spėjimai. Dukters pačios ištarta mintis, kad galbūt imsis rašyti, suteikia kitokį pagrindą svarstyti jos siekius negu motinos kuriami variantai. Ir ši mintis dar yra sumanymas, kuriam įgyvendinti reikėtų būsimų veiksmų. Skirtumas tarp numatyto kelio ir asmeninio pasisakymo svarbus ir Mero scenoje: norint pažinti Esterą reikėtų girdėti jos pasakojimą, net jeigu jis pertrauktų mielą knygos žaidimą. Kito atsakymas gali pakeisti vaizduotės pradėtą istoriją. Išgirdęs tokį atsakymą, žmogus galėtų tikslinti bendrą fantaziją, kad pokalbyje rastųsi vietos abiejų patirčiai ir norams.

Vadinasi, vaizduotė savaime neužtikrina supratimo. Bendras pasakojimo ar šventės ženklas gali suteikti artumo net ribojančiomis aplinkybėmis. Pažinti kitą padeda ir tai, kaip žmogus pats save įvardija bei kokią istoriją pasirenka pasakyti. Vaizduotė padeda tol, kol išlieka atvira patikslinimui; pašnekovo žodžiams likus už jos ribų, ji ima palaikyti vien savąjį vaizdą.

Ar vaizduotė visada padeda suprasti kitą?

Kito skausmą sunku suprasti vien iš to, ką tuo metu matome. Literatūra leidžia įsivaizduoti jo patirties aplinkybes, suteikti balsą tam, kuris kitaip liktų nepastebėtas. Tačiau įsivaizduojamas vaizdas gali pasakoti ir apie mūsų pačių ilgesį. Todėl vaizduotės vertę tenka tikrinti klausimu, kieno patirtį ji atveria ir ar leidžia atskirti kito žmogaus gyvenimą nuo savųjų norų.

Vaizduotė gali padaryti svetimą kančią suvokiamą, kai išplečia matomą žmogaus istoriją. Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje Izaokas juokiasi su Estera skaičiuodamas abiejų amžių. Merginos pastaba apie pusės metų skaičiavimą jam primena Šogerio smurtą prie geto vartų. Skaitytojas sužino, kodėl vaikinas turi pusę piršto ir kodėl jo nenori parodyti. Toks pasakojimo posūkis suteikia juokui kitą prasmę: už lengvos susitikimo akimirkos išlieka slepiamas sužalojimas. Pirmojo asmens balsas leidžia prieiti prie to, ko Estera nepastebėjo ir ko pats Izaokas jai nepasako. Literatūrinė vaizduotė kitokiu būdu prakalbina nukentėjusius Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antrojoje dalyje. Žiauraus pono vėlės scenoje varnas pasakoja buvęs už vaisius nubaustas alkanasis, o pelėda atskleidžia į šaltį išvarytos motinos su kūdikiu istoriją. Fantastiniai paukščių balsai grąžina praeities skriaudas į dabartinį veiksmą. Pono alkis čia susiduria su žmonių, kurių kančios jis nepaisė, liudijimu. Izaoko pasakojimas atveria jo paties patirtą persekiojimą, o Mickevičiaus scena leidžia nukentėjusiesiems paliudyti pono žiaurumą. Šiuos skirtingus atvejus sieja galimybė literatūroje išgirsti anksčiau nematytą kančios istoriją. Todėl vaizduotė gali ugdyti supratimą, kai padeda pastebėti žmoguje daugiau, negu išduoda išorinis jo elgesys. Matomas juokas arba dabartinis prašymas neapima visos praeities, kurios prasmę atveria tik pasakojimas.

Vis dėlto vaizduotė ne visuomet nukreipta į kito patirtį: kartais ji pirmiausia parodo, ko ilgisi pats įsivaizduojantysis. Izaokas trokšta būti su Buzia iš skaitytos knygos, todėl greta esančią Esterą mėgina pavadinti jos vardu. Merginos pasakojimą apie šeimą užstoja susikurto artumo ilgesys. Vaikinas nori pasakoti pats, nors ir ji turi ką pasakyti. Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ pradžioje mažos mergaitės vaizduotė taip pat kuria artumo pilną pasaulį. Pagal Liudvės pasakojimą ji įsivaizduoja žvaigždžių šeimą, o savo mintis ir jausmus patiki Džimui. Tik šuo tuo metu miega. Vaiko kuriama draugija atskleidžia jos poreikį dalytis išgyvenimais, bet negali patvirtinti tikro pašnekovų atsako. Įsivaizduojama žvaigždžių šeima taip pat nesuteikia žinių, kaip pasielgs pačios Irkos tėvai. Ši riba svarbi skaitant Mero fragmentą: jo knyginė Buzia padeda pažinti Izaoko troškimą, o apie Esterą daugiau pasako jos ištarti žodžiai. Vis dėlto ji pati atpažįsta siūlomą žaidimą ir paklausia apie Šimeko vaidmenį. Tokia replika galėtų tapti pradžia abiem aptarti, kaip jie nori žaisti. Ateities pokalbis dar neparodytas, todėl šią galimybę tenka palikti atvirą. Supratimas prasidėtų ten, kur norimas kito paveikslas būtų tikrinamas jo atsaku.

Taigi vaizduotė gali ir priartinti svetimą patirtį, ir atspindėti vien mūsų poreikius. Pasakojimas apie paslėptą kančią praplečia žvilgsnį, tačiau trokštamas artumo vaizdas dar neatskleidžia tikro pašnekovo. Šią skirtį išlaikyti padeda dėmesys balsui: svarbu, kas kalba ir kieno žodžiai iš tikrųjų girdimi. Vaizduotės pradėtą ryšį pagilina galimybė kitam patvirtinti, paneigti arba pakeisti tai, ką apie jį manome.

Klausimas apie vaizduotės vertę prašo įvardyti jos veikimo sąlygas. Pateikta ištrauka leidžia svarstyti ir bendro ženklo teikiamą artumą, ir pavojų užgožti tikrą pašnekovės balsą.

Pirmo varianto kultūriniai argumentai sieja Sruogos vieno kiaušinio bendrą šventės ženklą ir Radvilavičiūtės skirtumą tarp numanomų dukters ateičių bei jos pačios pasisakymo. Antras sieja Mickevičiaus fantastikoje girdimą nuskriaustųjų liudijimą ir Irkos vaizduotėje atskleistą jos pačios artumo poreikį. Mickevičiaus lenkiškas originalas perteikiamas lietuviškai savais žodžiais. Jo pono kaltė nepriskiriama persekiojamam Mero pasakotojui; lyginama literatūros galimybė suteikti balsą patirčiai.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

16 turinio pirminių taškų dauginami iš 2,625, todėl turiniui tenka iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama atskirai po 7, iš viso kalbai – iki 28 taškų. Bendras maksimumas – 70; A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė nurodo kriterijų ribas, o ne suteiktus pavyzdžio balus.

Šios bibliotekos keturios pastraipos ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmame dėstyme bei kito autoriaus antrame yra mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai nenustato tokios palyginimų kvotos ar eilės. Pasirenkami B klausimai pradžioje suskleisti ir A kursui neprivalomi.

Prie kiekvieno argumento rask vieną sakinį, kuris po literatūrinio pavyzdžio paaiškina jo ryšį su supratimu. Įsivaizduotą artumą, tikrą ištartą atsakymą ir būsimą galimybę pažymėk atskirai.