Užduotis. Remdamiesi pateikta Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vaizduotė padeda susitaikyti su tikrove?“.

– Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino, – atkėlė Kuprelis galvą.

Žiūri pro langelį, pro kurį mėnulio sidabrinė juosta tiesias per stalą, per aslą, dengia lovos kraštą. Ieško tarytum ko.

Kuprelis lyg ką nubraukė nuo savo veido, atsilošė kėdėje, pažiūrėjo tamson ir jau kitu balsu pasakoja:

– Stebėtina, kaip laikas nudildo viską. Po keletos metų jau vargiai galėjau prisiminti Gundės veidą. Regis, taip viską dar įžiūriu, nors pro rūkus, o veido jau veik nematau.

Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nesapnavau. Bet sieloje, širdyje jaučiu dar ir dabar meilės antspaudą.

Ji tapo ugnimi įdeginta. Jos iš tenai niekas nebeįstengs išdildinti.

Tiesa, ir vėliau neretai galvojau, laukiau, kad štai, štai prasivers malūno durys, guviai sugirgždės laiptai ir Gundė į mane ateis pavargus, bet linksma, štai šitan kambarėlin. Laikiau jį visuomet švaroj, padabintą. Nieko, jokio žmogaus, jin neleidau.

Tai tik jai, brangiai viešniai.

Tu pirmas peržengei slenkstį.

– Kam tave įleidau, nežinau, – lyg kokia mintis Kupreliui skersai kur kelio atsistojo.

Pats čia visuomet skaitau, dirbu, galvoju. Čia viskas sklandžiau man sekasi. Lyg jausčiau Gundę prie savo peties ar girdėčiau ją mūsų vaikams rūbus dorojant.

Prieš trejetą metų įvyko kas, ką ir dabar su kiekviena smulkmena pamenu.

Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir čia, aukštai būdamas, jaučiau pavasario kvapą. Apėmė noras likti ir nakvoti malūne.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulkmena Gundės meilės pro mano akis palengva plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malūne, o Skardžiuose. Jaučiu ir matau, kad esu vargoninkas. Pamilęs nuostabią Gundę, nuostabaus gyvenimo kaitinamas.

Štai mėnesieną naktį laukiu jos su Irša atvažiuojant. Laukiu ilgai, nerimauju. Ji pagaliau atvažiuoja. Linksma, nudžiugus, kad niekas jos nepatriko.

Vedam. Gyvenam vienus metus Prūsijoj. Laimingi, vienas nuo kito negalėdami atsitraukti. Grįžtam Skardžiuosna, susitaikom su tėvais. Visi mums palankūs, visi draugingi. Aš pastebiu net, kad mano kupros mažėja, mano savijauta auga.

Matau kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną mūsų gyvenimo. Galiu viską paliesti rankomis, tiek tikra.

Turbūt užmigau...

Švenčiam Olesėlio septynerių metų gimimo dieną. Sveikas, gražus vaikas. Geltonplaukis. Panašus į mamą. Gal daugiau mane mėgsta. Bet nenori būt vargoninku, nenori skambinti, sako, bus malūninkas. Ar inžinierius. Aš džiaugiuos. Šiandien dovanoju jam vėjinį malūną. Pats padirbau, numaliavojau. Štai Olesėlis, darželyje ant šulo jį pastatęs, geresnio vėjo laukia, į visas puses kraipo. Aš ir Gundė žiūrim pro langą, džiaugiamės, didžiuojamės. Aš apskabinu ją, spaudžiu į save. Ji glaudžias.

– Žiūrėk, Olesėlio malūnas jau sukas, – sako Gundė. Ji taria tą vardą taip ypatingai. Jame jungias ir meilė sūnui, ir man.

– Tėveli, malūno sparnas užsikabino! – šaukia Olesėlis. – Ateik, padėk!

Skubinu padėti...

Nubudau. Pamažu, nenoromis.

Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti.

Pro langelį ryški vėlaus ryto šviesa veržias, bet aš nesikeliu.

Girdžiu Gundės, girdžiu Olesėlio balsą, viską matau. Matau net, kad jo kairės rankos nykštukas aprištas. Įpjovė vakar, statydamas tiltą per upelį sode...

Kas beldžias į duris.

Reikėjo keltis, reikėjo eit malti. Bet visą dieną visur mačiau tik tą sapną. Svaigau nuo jo.

Gyvenau juo ilgai. Mažai valgiau, mažai gėriau. Niekas man nerūpėjo.

Pamažu pajaučiau, kad vėl prasivėrė mano didelė žaizda. Visą vasarą vėl buvau nepanašus į žmogų.

Bet laukiau, nuolat laukiau vėl tokį sapną susapnuoti.

Jis negrįžo.

Aš norėčiau mirti, antrą kartą jį susapnavęs. Matyti Gundės žvilgsnį, girdėti Olesėlio balsą. Ir likti tame sapne...

Nutraukė Kuprelis.

Tyli. Niekur nežiūri. Akys nepaprastai, juodai spindi.

Vis tyli Kuprelis. Laukia ko.

Laukia.

Aš keliuos. Tyliai, palengva.

Einu į dureles, vos liesdamas aslą.

Kuprelis nemato manęs, negirdi.

Pravėriau, išėjau. Pravėriau dureles po truputį, po truputį.

Lipu laiptais žemyn. Tyliai vos liesdamas juos.

Malūnas pilnas šešėlių. Sienose, lubose. Jie sėdi ant girnų, glaudžias į piklių. Žiūri į mane. Aš sustoju, į juos žiūriu.

Čia viskas gyva. Bet viskas dabar tyli.

Aš stoviu, žiūriu, klausaus.

Man nuostabu, sunku daros. Tarytum aš įėjau į kokią paslapčių vietą, iš kur sugrįžti negalima.

Stoviu, nedrįstu eiti.

Šaltinis: Ignas Šeinius, „Kuprelis“, pagal „Raštai I“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; „Šaltinių“ PDF atranka, XXXIX skyrius, PDF p. 39–41.

Situacija. Malūne Kuprelis pasakoja jaunam klausytojui apie meilės atmintį ir sapną. Santuoka bei sūnus Olesėlis priklauso reginiui. Pabaigoje pirmuoju asmeniu vėl kalba klausytojas. Žodžiai. Asla – grindys; šulas – stulpas; Skardžiai – pasakojimo vietovė. Pateiktas visas šios PDF atrankos XXXIX skyrius. Originalūs žodžiai ir skyryba palikti, sujungtos tik fizinės eilutės.

Ar vaizduotė padeda susitaikyti su tikrove?

Vaizduotė leidžia priartinti tai, ko šalia nebėra arba ko gyvenime taip ir nepatyrėme. Ji gali suteikti paguodos, bet gali ir padidinti atstumą tarp trokštamo bei turimo pasaulio. Todėl jos pagalba susitaikant su tikrove priklauso nuo to, ką su jos vaizdais darome. Kai jie pakeičia visą kasdienybę, susitaikyti sunkiau. Kai patirtis gauna pasakojimo formą ir gali būti perduota kitam žmogui, atsiranda galimybė ją suprasti. Šios dvi kryptys literatūroje išlieka susijusios su tikru netekties skausmu.

Ryškus prarasto pasaulio vaizdas savaime dar nesuteikia ramybės. Maironio eilėraštyje „Trakų pilis“ griūvančios sienos sužadina didingos praeities atmintį. Kalbėtojas kreipiasi į pilį, prisimena jos valdovus, klausia apie galimą brangių laikų sugrįžimą. Tačiau prisiminimas nesustabdo griuvimo. Eilėraščio pabaigoje mėginimas nuraminti dvasią lieka bergždžias, o išgyvenamą pasaulį apgaubia tamsa. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ ištraukoje panaši grįžimo troškimo įtampa atskleidžiama per sapną. Skirtumas svarbus: Kuprelis regi ne tik kadaise patirtą artumą, bet ir neįvykusią santuoką bei sūnų. Šeimos vaizdas atrodo toks tikras, kad jį norima pratęsti ir pabudus. Tačiau „Nubudau. Pamažu, nenoromis.“ pažymi neišvengiamą ribą. Po sapno veikėjas menkai rūpinasi kasdienybe ir vis laukia to paties reginio. Taigi vaizduotės suteiktas išsipildymas šiuo atveju apsunkina priėmimą to, kas iš tikrųjų yra. Abu kūriniai parodo, kad ilgesio stiprumas nėra susitaikymo įrodymas. Galima labai ryškiai patirti norimą pasaulį ir tuo pat metu vis skaudžiau jausti jo nebuvimą. Paguodos galimybę čia riboja troškimas, kad vidinis vaizdas pats taptų tikrove.

Kitokia galimybė atsiveria, kai išgyvenimas perteikiamas pasakojimu. Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ prologe baltos rožės švelnumas bei kvapas primena motinos rankas. Pasakotoja kreipiasi klausimais, žiedą sudrėkina ašaros, tačiau iš šios jausmingos akimirkos kyla vaikystės dvaro pasaulis. Ilgesys ir skausmas gali išlikti net tuomet, kai patirtis tampa išsakoma. Pasakojimas suteikia jai formą ir leidžia kitam žmogui priartėti. Kuprelio ištraukoje taip pat svarbu, kad anksčiau uždarą kambarį veikėjas atveria klausytojui. Tas žmogus pirmas peržengia saugotą slenkstį ir išgirsta tai, kuo malūnininkas gyvena vienas. Jo išėjimą lydi atsargūs judesiai, susijaudinimas ir pasikeitęs malūno matymas. Išgirsta patirtis tapo jam reikšminga. Tokia klausančiojo laikysena negrąžina praeities, tačiau leidžia vienišam balsui bent tą vakarą pasiekti kitą žmogų. Vis dėlto šio poveikio negalima palaikyti jau įvykusiu Kuprelio išgijimu: jis pasilieka laukti. Šatrijos Raganos pradžia ir Šeiniaus klausytojo reakcija leidžia svarstyti kuklesnę vaizduotės pagalbą. Ji gali padaryti jausmą suprantamą bei perduodamą, net jeigu pats skausmas dar nesibaigia. Susitaikymo galimybė tada siejasi su santykiu, kuriame patirtis išsakoma ir priimama, o ne su pažadu sugrąžinti norimą gyvenimą.

Taigi vaizduotė gali padėti susitaikyti su tikrove, tačiau tokia pagalba nėra savaiminė. Maironio ilgesys ir Kuprelio laukiamas sapnas parodo, kaip ryškus vidinis pasaulis gali išlaikyti skausmą. Šatrijos Raganos pasakojimo pradžia bei Kuprelio klausytojo patirtis atveria kitą galimybę: jausmas įgyja formą ir tampa suprantamas kitam. Vaizduotė nepanaikina tikrovės ribų. Ji gali padėti jose gyventi tuomet, kai leidžia patirtį išsakyti, o ne reikalauja pakeisti gyvenimą negrįžtančiu reginiu.

Ar vaizduotė padeda susitaikyti su tikrove?

Susitaikyti su tikrove nereiškia liautis norėti daugiau, negu ji duoda. Žmogui gali reikėti vaizduotės, kad suprastų, ko ilgisi ir ką laiko vertinga. Tačiau šis pažinimas padeda tik tuomet, kai reginys skiriamas nuo tikro įvykio. Vaizduotė gali parodyti gyvenimo stoką, bet negali pati jos panaikinti. Todėl į klausimą apie jos pagalbą galima atsakyti sąlygiškai: ji praturtina tikrovės supratimą, jeigu išlieka ryšys su tuo, kas iš tiesų patirta ir kas dar tik geidžiama.

Vaizduotė leidžia pažinti tai, ko dabarties vaizdas vienas neatskleistų. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje matomi kelmai ir nuplikusios pakalnės, tačiau vėliau kalboje atsiveria gyvas miškas. Spalvų, kvapų, garsų ir ramybės gausa leidžia suvokti, kokia vertinga patirtis prarasta. Šis atkūrimas nepadaro dabartinio miško fiziškai tokio paties, bet suteikia nykimui suprantamą mastą. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ ištraukoje detalus šeimos reginys panašiai parodo, ko žmogui stinga. Malūnininkas mato save su Gunde ir sūnumi, patiria bendrą džiaugsmą, gali vaikui padėti ir padovanoti malūną. Tačiau čia atkuriamas ne anksčiau gyventas šeimos gyvenimas: santuoka ir vaikas priklauso vaizduotei bei sapnui. Būtent šis skirtumas leidžia reginį suprasti tiksliau. Mažas tėvo pagamintas malūnas sapne sujungia jam pažįstamą darbą ir trokštamą tėvystę, todėl reginys remiasi jo paties gyvenimo ženklais. Jis atskleidžia artumo, bendros kasdienybės ir rūpinimosi kitu troškimą. Žodžiai „Turbūt užmigau...“ bei aiškus nubudimas nurodo, kokiame patirties lygmenyje vyksta šie vaizdai. Baranausko prisimenamas miškas ir Kuprelio geidžiama šeima nėra vienodi pasauliai, tačiau abu leidžia suvokti jų svarbą žmogui. Vaizduotė suteikia vertybėms juntamą pavidalą, kurio vien bendras žodis apie ilgesį nesuteiktų.

Vis dėlto pažinti savo troškimą ir jį išpildyti yra skirtingi dalykai. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela maitinama mokslu ir menu, bet jos alkis nepraeina. Panteros kūno narve vaizdas išryškina troškimą būti nemirtingai ir laisvai. Geidžiama erdvė leidžia suprasti šio alkio mastą, tačiau ji pateikiama kaip siekis. Kūrinys išlaiko ir vertingą pažinimo pastangą, ir jos nepakankamumą. Kuprelio sapne riba trumpam pasislepia už kasdienybės tikrumo. Vaikas turi savą balsą, jam reikia pagalbos, net jo nykščio žaizdelė atrodo matoma. Tačiau „Nubudau. Pamažu, nenoromis.“ sugrąžina veikėją į gyvenimą, kuriame šios šeimos nėra. Toliau jis laukia pakartojimo, mažai domisi aplinka, ir senas skausmas vėl sustiprėja. Taip reginio įtaiga ima trukdyti ryšiui su tuo, kas pasiekiama. Mačernio sonetas padeda aiškinti šią ribą: vaizduotė gali įvardyti daugiau trokštančią žmogaus prigimtį, bet pats įvardijimas nepašalina kūniškų ir gyvenimo galimybių ribų. Todėl susitaikymui svarbus gebėjimas pripažinti abu dalykus kartu: tikrą troškimo vertę ir tai, kad norimas pasaulis dar nėra esamas.

Vadinasi, vaizduotė gali padėti susitaikyti su tikrove, jeigu parodo žmogui joje patiriamą stoką ir tikras jos ribas. Baranausko miškas leidžia pajusti praradimo mastą, o Kuprelio šeimos reginys atveria artumo ilgesį. Mačernio sielos troškimas primena, kad vertingas siekis gali ir likti neišpildytas. Susitaikyti padeda šių ribų suvokimas. Kai vaizduotės pasaulis jų nebepripažįsta, jis ima tolinti nuo gyvenimo; kai jas išlaiko, leidžia aiškiau suprasti savo santykį su juo.

Problemos skirtis. Vaizduotė gali leisti patirti artumą, įvardyti stoką ir išsakyti jausmą kitam. Tačiau juntamas reginio tikrumas nėra faktinis jo įvykimas. Atsakymą pagrindžia paaiškinimas, kada vaizduotė padeda suprasti gyvenimą, o kada nuo jo tolina.

Variantai. Pirmasis nagrinėja nepakankamą paguodą ir pasakojimo kitam galimybę. Antrasis aiškina, kaip reginys leidžia pažinti vertybes, kartu išlaikydamas skirtį tarp tikro troškimo ir jo išsipildymo. Atsakymas nėra automatinė teigiamos ir neigiamos pastraipos schema: kiekviename variante dvi mintys apibrėžia to paties sąlygiško atsakymo prasmę.

Tikslumas. Kuprelio šeima nėra gyventa praeitis. Maironio atmintis nesustabdo pilies nykimo, o Šatrijos Raganos prologo ašaros neišnyksta vien prasidėjus pasakojimui. Baranausko miškas grįžta kalboje, Mačernio laisvė lieka troškimu. Šie kontekstai padeda aptarti vaizduotės galimybes be pažado fiziškai atkurti norimą pasaulį. Kuprelio pabaigos replikos rodo jo skausmą; jo mirtis čia nepasakojama. Iš klausytojo sukrėtimo nedaroma išvada, kad pats veikėjas jau susitaikė ar pasveiko.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.