Užduotis. Remdamiesi pateiktu Henriko Radausko eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vaizduotė gali pakeisti žmogaus santykį su laiku?“ Paaiškinkite vaizduotės galimybes ir jų ribas, argumentus plėtokite tiksliais literatūros pavyzdžiais.

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.
Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.
Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Po rudens medžiu“, pateikta „Antologijos“ rinkinio „Žaibai ir vėjai“ tekstinė kopija; konkretaus spaudos leidimo duomenys ir puslapis nuoraše nenurodyti.

Žodžiai. Lyra – senovinis styginis muzikos instrumentas; sirena – mitinė giesmininkė; rubinas ir topazas – brangakmeniai. Pateikto nuorašo 17 eilučių, didžiosios raidės bei skyryba išlaikytos. Jame nėra tuščių posmų tarpų; papildomų tarpų nekuriame.

Ar vaizduotė gali pakeisti žmogaus santykį su laiku?

Laiko tėkmę pažįstame per pasikeitusius daiktus, išblėsusius įspūdžius ir tai, ko dar laukiame. Vaizduotė leidžia šiuos dalykus išgyventi kita tvarka: prisiminimą priartina, leidžia dabartyje įsivaizduoti būsimą akimirką. Vis dėlto tokia galimybė nevienodai veikia žmogų. Kartais sukurtas pasaulis suteikia pilnatvės, kartais dar labiau išryškina tai, kas nepasiekiama. Todėl vaizduotės poveikį laikui verta suprasti kaip patirties pakeitimą. Jis priklauso nuo to, kokį pavidalą žmogus suteikia savo ilgesiui ir kokią vietą tame pavidale randa sau.

Poetinis pasaulis gali suteikti žmogui ramybės akimirką nuolatinės kaitos viduryje. Pateiktame Henriko Radausko eilėraštyje „Po rudens medžiu“ visata juda, liepsna tampa žuvimi, o žmogus miega. Šių virsmų apsupta figūra pabaigoje pasirodo nugalėjusi Laiką. Jo pergalę išsako lyros giesmė, rudenį paverčianti rubinų ir topazų sūkuriais. Baigtį primenantis metų laikas įgauna brangų, globiantį pavidalą. Taip kalba leidžia išgyventi kitokį santykį su tuo, ko tėkmės žmogus nevaldo. Tačiau įsivaizduota gamtos kaita savaime dar nesuteikia paguodos. Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ budinti širdis nesutampa su miegančia aplinka, ją tebeveikia troškimai ir atminimai. Būsima aušra, nors apšvies pasaulį, širdies nenuramins. Šis kūrinys rodo, kad ateities regėjimas gali išlaikyti skausmingą dabarties klausimą. Abiejuose eilėraščiuose vaizduotė peržengia tiesiogiai matomą akimirką, bet jos rezultatas skirtingas. Radausko giesmė sukuria laimingo gulėjimo vaizdą, Maironio būsimoji šviesa išryškina paguodos stoką. Vadinasi, laiko patirties permainą lemia ne vien sugebėjimas įsivaizduoti, o tai, kaip vaizdinys susijungia su žmogaus būsena.

Santykį su praėjusia patirtimi keičia ir galimybė suteikti jai meno formą. Jono Aisčio „Prologe“ gamtos pasaulis pasirodo ir patrauklus, ir susietas su grauduliu: jaunystę užnuodija šilas bei laukai, o kalbantysis prisimena regėjęs daugybę žiedų. Dalis to, ką patyrė, tikimasi būsiant matoma knygoje. Taigi praėjusi akimirka gali tapti prieinama kitam skaitytojui. Tačiau eilėraštis perspėja neieškoti knygoje tiesiogiai atpažįstamo žmogaus ir scenos gesto nesupainioti su paprastu gyvenimo įrodymu. Šis atsargumas svarbus svarstant laiką: meno kūrinys negrąžina praeities visais jos duomenimis, jis suteikia jai pasirinktą pavidalą. Radausko tekste panašią savarankišką erdvę kuria sapno virsmai. Skaitytojui nepasakoma miegančiojo biografija, tačiau lyros giesmė leidžia patirti jo laimę. Galime grįžti prie užrašytų vaizdų ir iš naujo sekti jų eigą. Toks kartojimas praplečia vienos akimirkos gyvenimą kultūroje, išlaikydamas skirtumą tarp kūrinio ir konkretaus žmogaus praeities. Vaizduotė padeda patirtimi dalytis net tada, kai jos tikros aplinkybės lieka neįvardytos. Aisčio kreipinys į skaitytoją šį dalijimąsi padaro matomą pačiame eilėraštyje: kalbantysis tikisi, kad jo regėto pasaulio dalį kas nors įžiūrės. Kūrinys turi adresatą, kuriam patirtis tampa nauja. Taip praeitas įspūdis įgyja galimybę veikti dabartyje per svetimą skaitymą. Radausko giesmę taip pat išgirstame skaitydami, tad jos ramybė gali tapti dabartine mūsų patirtimi, nepriklausydama nuo tikro miegančiojo tapatybės.

Vaizduotė keičia santykį su laiku suteikdama jam patiriamą formą: laimingą sapną, neišsipildžiusios paguodos laukimą arba skaitytojui skirtą knygą. Šie pavidalai leidžia pastebėti, kaip skirtingai žmogus gali išgyventi kaitą. Jų vertė atsiskleidžia tada, kai kartu pripažįstame meno galimybę ir jo ribą. Užrašytas pasaulis gali būti iš naujo patiriamas, o žmogaus praeitis vis tiek lieka daugiau negu vienas sukurtas vaizdas.

Ar vaizduotė gali pakeisti žmogaus santykį su laiku?

Praėjusios akimirkos ne visada išnyksta kartu su jas supusiais daiktais. Atmintis ir meninė vaizduotė gali suteikti joms naują gyvenimą kalboje. Vis dėlto toks išsaugojimas dažnai reiškia ne buvusios tikrovės atkūrimą, o kitokį jos supratimą. Žmogus ima aiškiau matyti netekties dydį arba įsivaizduoja tęstinumą už savo gyvenimo ribos. Manau, vaizduotė pakeičia santykį su laiku būtent tada, kai leidžia praeinantį dalyką patirti prasmingai. Ši galimybė ypač ryški gamtos vaizdais grindžiamoje poezijoje, kur trumpa akimirka gali apimti praeitį, dabartį ir ateities nuojautą.

Prisimenamas vaizdas leidžia pajusti praradimo mastą ir suteikia buvusiam pasauliui girdimą balsą. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje iškirstos vietos reginys iškyla greta klausimų apie buvusį mišką. Vėliau jo gyvybę atgaivina atminties saugomi garsai, kvapai ir augalų gausa. Skaitydamas žmogus gali pajusti tai, ko dabartiniame peizaže nebėra. Ši vaizduotės galimybė svarbi todėl, kad netektis tampa konkreti, susijusi su kadaise patirtu aplinkos turtingumu. Pateiktame Henriko Radausko eilėraštyje „Po rudens medžiu“ jutiminė kalba taip pat perkuria gamtos kaitą, tačiau jos kryptis kita. Ruduo čia ateina kaip rubinų ir topazų sūkuriai, tyliai užklojantys miegantįjį. Spalvos pavadinamos brangakmeniais, tad praeinantis metas įgauna puošnumo ir vertės. Baranausko prisiminimas išryškina buvimo bei stokos skirtumą, Radausko giesmė sukuria pilnatvę pačiame kaitos vaizde. Abu atvejai parodo, kad laikas žmogui reiškia daugiau negu nuosekliai besikeičiančias datas. Jis patiriamas per tai, ką kalba leidžia pastebėti, branginti ar apgailėti. Meninis išsaugojimas gali stiprinti ir netekties suvokimą, ir dabarties vertės pojūtį. Baranausko miško garsų gausa svarbi ir todėl, kad praradimą padaro jusliškai įsivaizduojamą. Skaitytojas lygina skurdžią dabartį su kalboje išplėtotu gyvenimu. Toks skirtumas išlieka net tuomet, kai pats skaitytojas to ankstesnio miško niekada nematė. Vaizduotė šiuo atveju padeda perimti kito žmogaus atminties reikšmę. Radausko spalvų brangumas savo ruožtu kviečia pastebėti kaitos grožį be papasakotos asmeninės praeities.

Vaizduotė taip pat pasiūlo būdą mąstyti apie laiką, kuriame paties žmogaus jau nebus. Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ kalbančioji būsimo nebuvimo akivaizdoje įsivaizduoja žydėjimą augalu. Šis pavidalas susieja žmogaus ribotumą su gamtos atsinaujinimu. Kreipimasis į sugrįšiantį pavasarį leidžia kalbančiajai sugretinti savo nebuvimą su gamtos tąsa. Šis ateities vaizdas išlaiko skirtumą tarp dabartinio kalbėjimo ir būsimos nebūties. Panašiai Radausko eilėraščio pabaigoje Laiko nugalėjimas suvokiamas per lyros dainą. Jos sukurtame reginyje žmogus tebėra ramus, nors aplink viskas juda ir virsta. Ankstesnė liepsnos, žuvies bei jūros seka jau buvo parodžiusi, kad vieno pavidalo pabaiga gali atverti kitą. Taigi pergalė išauga iš visos eilėraščio vaizdų tvarkos. Šiuos kūrinius sieja galimybė laikinumą aprėpti platesniu reginiu, bet jų atsakymai nevienodi. Nėries balsas numato savo nebuvimą ir kitą žydėjimą, o Radausko giesmė sustabdo žvilgsnį ties laimingu miegančiuoju. Skaitytojas gali patirti abiejų vaizdų įtaigą nereikalaudamas iš jų tikro gyvenimo trukmės pažado.

Taigi vaizduotė praplečia laiko patirtį: prarastą mišką leidžia išgirsti, rudens spalvas paverčia brangumu, o būsimą nebuvimą susieja su žydėjimu. Ji padeda žmogui nustatyti, kas praeinančiame pasaulyje verta dėmesio. Kartu kiekvienas kūrinys išlaiko savą ribą tarp tikrovės ir reginio. Ją suprasdami galime meną vertinti kaip galimybę kitaip išgyventi kaitą ir išsaugoti jos prasmę kalboje.

Klausimas leidžia atskirti fizinę laiko tėkmę nuo to, kaip ją patiriame ir įprasminame. Pirmas variantas nagrinėja skirtingą būseną ir patirties virtimą knyga, antras – atmintį bei būsimo tęstinumo vaizdus.

Kontekstai neturi pateikti vienodo atsakymo. Būsima Maironio aušra paguodos nesuteikia; Aisčio knyga neatskleidžia žmogaus gyvenimo kaip dokumentas; Baranausko atmintis primena netektį; Nėries žydėjimas išlaiko būsimo nebuvimo ribą. Jų skirtumai leidžia tiksliau nusakyti, ką keičia vaizduotė.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Vienos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi ir kitos su pasirenkamu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.