Užduotis. Remdamiesi pateikta Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ pradžios ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vaizduotė gali atstoti žmogaus artumą?“

Įbėgusi į kalnelį sodno gale ir pamačius, kad saulė jau tik puse veido težiūri pro savo auksinio rūmo angą, Irka skubiai surinko savo lėles ir nuėjo namo. Ji niekados neužsimiršta teleidžiama būti sodne lig saulutei nusileidus. Kartais dar būtų darbo prie namelio arba taip būtų gera dar valandėlę palaigyti su Džimu, bet ką padarysi? Mamytė taip liepia, o mamytės klauso visi mandagūs vaikai. Antra vertus, Irkai malonu daryti ką nors drauge su saulute. Saulutė, prisižaidusi ir prisijuokusi visą dieną padangėse, tuojau pasislėps savo namuose, ir Irka, prisibėgiojusi ištisą dieną sodne ir kieme, taip pat pasislėps savuosiuose. Ji sparčiai sparčiai kilnoja kojytes, nenorėdama pasiduoti saulei pralenkiama. Paskui ją trypsi savo baisiai kreivomis ir trumpomis kojomis Džim, jos širdingiausias prietelis ir vienintelis draugas – juodas kaip aksomas taksas ilgu, melancholingu veidu ir ausimis lig žemės. Irka pagautomis akimis žiūri į saulutės namą. Ak, jos gražumas! Visas auksinis auksitelaitis, o stogas rausvas kaip rožių žiedai, o langai violetiniai lyg žibutės. Prieš namą vartai įvairiaspalviai, spinduliuota karūna papuošti. Šviesu, linksma turi būti tame name. O Irkos namai štai tokie niūrūs ir tamsūs, ir tušti... mamytės nėra, tad pryšakinės durys užrakintos, ir Irka gauna eiti aplinkui. Pro virtuvę bruzda Liudvė, su kuria Irka turi didelio noro pasikalbėti, o Džim tuo tarpu pašmirinėti po slaptingus virtuvės kampus. Bet Liudvei reikia eiti į ledinę, į malkinę, į dešimtį kitų vietų, tad Irkai nieko daugiau nebelieka, tik eiti toliau. Ji eina per visą eilę didelių, tuščių, apmirusių kambarių, kuriuose brėkis, išlindęs jau iš kampų, slenka į vidurį. Mergelės žingsnelių aidas lekia iš vieno kambario į kitą, žadindamas miegančius baldus. Jie bunda, purtos ir tiesias, tikėdamies su džiaugsminga viltim tuojau ką nors ant jų atsisėsiant, į juos atsiremsiant, šiltą, gyvą ranką ant jų padėsiant, maloniai jais pasigrožėsiant, laukdamies tuojau išgirsią linksmą pašnekesį ir juoką. Bet aidas akimirksniu tilsta – ir jie vėl sukniubę nerias į savo miegą. Tik valgomajame budriai tikčioja laikrodis, o kažkur kitame užklydęs uodas dainuoja savo aukštu diskantu.

Įėjus į erdvų vaikų kambarį su viena tiktai našlaitiškai baltuojančia lovele, Irka tuojau imasi darbo. Reikia kuo greičiausiai guldyti lėles, nes vaikams nesveika gulti vėlai. Pataisius joms lovas, ji klupdo jas poteriauti. Nors jai mamytė niekados neliepia melstis, ji dėlto žino, kad taip reikia, ir jos lėlės meldžias kiekvieną vakarą. Pati atsiklaupus greta, ji balsu kalba maldos žodžius: „Tėve mūsų, kursai esi danguje... ir duok mums duonos... ir atleisk mūsų kaltes. Amen“.

Irka žino, kad ten yra dar daugiau žodžių, bet niekaip jų neatsimena. Liudvė dabar vis neturi laiko ją pamokyti, o mamytė, jos prašoma, sako, kad kaip ji užaugsianti ir norėsianti melstis, tai ir išmoksianti. Bet kad ji dabar nori, kaip kiti vaikai kad daro.

Tuo tarpu visai subrėško, ir kelios žvaigždutės žvilgterėjo pro langą. Irka skubiai klosto lėles ir, paėmusi Džimą, kurs jau buvo nesnaudžiąs savo pintinėje, kelia jį ant lango, o paskui pati įsilipusi sėdas greta jo.

Į padanges jau išbėgo gerokas žvaigždžių būrelis, ir priešais langą, virš seno maumedžio, jau uoliai mirkčioja Irkai jos mylimiausioji žvaigždutė. Mylimiausia dėl to, kad visados žiūri į pat Irkos langą ir kad taip linksmai linksmai kinknoja jai auksinę galvelę. Bet Irka myli ir kitas – visas visas – nuo tol laiko, kaip išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės – tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai. Jiems ten labai labai gera. Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio motina – jų mamytė. Ir jie visados yra drauge – ne taip, kaip Irkos tėveliai. Ji čia su mamyte, o tėvelis toli toli Kaune. Kai jie visi buvo drauge, buvo taip linksma. Paskui ji ir mamytė atvažiavo čia. Buvo žiema, šalta. Paskui Kalėdos. Irkai mamytė parėdė eglelę, bet buvo nelabai linksma, nes tėvelio nebuvo. Paskui tėvelis parašė pasiilgęs Irkos, ir ji važiavo į Kauną su tetule Brone. Su tėveliu matė kinematografe liūtą ir dramblį, gėrė tokio saldaus šokolado cukrainėje. Paskui tėvelis vėl atvažiavo ir atvežė Džimą... Dabar nebeatvažiuoja ir nebeatvažiuoja... Ir nei Dievulis, nei Dievulio mamytė niekados nesivažinėja su visokiais reikalais – Dievulis turi daug angelų ir siuntinėja juos, kur reikia. O Irkos mamytė vis tai šen, tai ten ir bevažiuojanti. Dabar mat tokie sunkūs laikai, reikia visiems patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti. Ir tie žmonės taip baisiai vagia, reikia pačiai mamytei vis saugoti ir prižiūrėti. O danguje tikriausiai niekas nevagia. Į dangų tas teeina, kas neturi nuodėmės, sako Liudvė. O vogti – nuodėmė. Irka žino: ko mamytė neleidžia daryti, tai yra nuodėmė. Danguje yra tie vaikai, kurie klausė mamytės; jie visi ten labai mandagūs ir geri. Ir kaip toms žvaigždutėms linksma danguje – jų tiek daug, tiek daug! Kad kartais išbėgs viso pažaisti į dangaus pievą, tiek jų yra, kiek gėlių toje pievoje pas malūną. Net mamytė sakosi negalinti jų suskaityti. Nebent tėvelis... Kai tėvelis atvažiuos, ji paklaus... Ak, kuomet atvažiuos tėvelis! Jau taip seniai seniai yra buvęs – kai atvežė Džimą – tuomet dar buvo pavasaris, ir juodu ėjo žibučių į mišką, o dabar jau ir obuoliai prinokę, jau ruduo. Koks tėvelis geras, kad jai atvežė Džimą! Ji taip labai myli savo tėvelį. Ji prašė, kad jis nebevažiuotų į tą Kauną, kad čia drauge gyventų. Bet tėvelis sako: „Negalima, Irka, reikalai taip liepia, nieko nepadarysi“. Fe! bjaurūs, bjaurūs tie reikalai! Irka jų nekenčia.

– Juk pas jus, danguje, nėra reikalų? – klausia ji žvaigždelių.

Žvaigždelės šypso, krato galveles ir, aukso akelėmis mirkčiodamos, kugžda:

– Nėra, Irka, nėra!

Irka, sunkiai atsiduksėjusi, lenkias prie Džimo.

– Ar matai, Džim, danguje nėra reikalų. Laimingos žvaigždutės!

Bet Džim nieko nebegirdi. Negalėdamas lydėti savo ponios į svajonių karalystę, jis nuvyko kitur – į sapnų šalį ir saldžiai miega, padėjęs ant Irkos kelių savo smailų snukutį. Tad Irka, nenorėdama vyti savo favorito iš to laimingojo krašto, švelnitelaičiai glosto jį savo mažute rankele ir vėl, atsikreipus į žvaigždes, tęsia toliau savo pasakojimus.

Dabar, mamytei su reikalais išvažiavus, jai nebėra taip ilgu, nes ji kiaurą dieną žaidžia su Džimu, o vakare kalbasi su jomis. Tik kai lytus lyja ir Dievulio mamytė neišleidžia žvaigždučių pabėgioti, – tai jai taip ilgu ilgu.

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Raštai“, t. 2: „Apsakymai, dramos kūriniai, straipsniai“, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2008; „Šaltinių“ skaitmeninė atranka „Apsakymai ir vaizdeliai“, PDF p. 20–21.

Veikėjai ir situacija. Irka gyvena su motina, o jos tėvas – Kaune. Pateikta apsakymo pradžia. Mergaitė grįžta iš sodo, prižiūri lėles ir, laukdama motinos, kalbasi su žvaigždėmis. Džim yra jos šuo taksas, Liudvė dirba namuose. Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu ir perteikia Irkos mintis. Žvaigždžių šeima ir atsakymai priklauso jos vaizduotei; pašnekesys atskleidžia ilgesį būti kartu.

Žodžiai. Brėkis – prieblanda; prietelis – bičiulis; pryšakinės – priekinės; ledinė – patalpa maistui šaltai laikyti; diskantas – aukštas balso skambesys; kinknoti – linkčioti galva; kugždėti – šnabždėti. Išlaikytos šio leidimo formos. Išnašos numeris po žodžio brėkis pašalintas iš pateikimo, jo paaiškinimas yra čia.

Ar vaizduotė gali atstoti žmogaus artumą?

          Vaizduotėje galima surasti palankų klausytoją net tada, kai aplinkui nieko nėra. Ji padeda ištarti norą, kurio nesupranta ar nespėja išgirsti kiti žmonės. Tačiau žmogaus artumui reikia ir kito asmens laisvo atsako. Paties sukurtas pašnekovas paprastai pasako tai, ko laukiame, todėl nesuteikia tokio paties susitikimo patyrimo. Vaizduotės vertę matyčiau gebėjime padaryti poreikį suprantamą, o jos ribą – negalėjime vienai sukurti abipusio santykio.
          Vaizduotė ypač reikalinga tada, kai kasdienėje aplinkoje stinga dėmesio. Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ pradžioje mergaitė grįžta į didelius, tuščius kambarius. Noras pakalbėti su Liudve lieka nepatenkintas, nes ši turi daug darbų. Todėl Irkos akimis net baldai laukia rankos prisilietimo ir juoko, o žvaigždės tampa pašnekovėmis. Danguje ji įsivaizduoja darnią šeimą, kurios nariai visada kartu. Šis vaizdinys tiksliai atsako į jos žemišką patirtį: tėvas gyvena Kaune, motina dažnai išvažiuoja su reikalais. Paklaususi žvaigždžių, ar ir pas jas yra reikalų, ji išgirsta trokštamą neigimą. Mergaitės nerimas įgauna žodžius, tačiau tikrosios aplinkybės nuo jų nepasikeičia. Kad įsivaizduojamas bendravimas gali skirtis nuo tikro susitikimo, parodo ir Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. Seminaristas Liudas nori, kad tėvai jį vadintų senuoju artimu kreipiniu, tačiau neišdrįsta paprašyti. Tėvai myli sūnų ir didžiuojasi, bet jų pagarba jam skaudi. Vidinis lūkestis nepasiekia pašnekovų, todėl jie negali į jį tiesiogiai atsiliepti. Irka savo troškimą perkelia į dangaus pokalbį, o Vasaris jį nutyli gyvame susitikime. Abu atvejai rodo, kiek gali likti neišgirsta, kol kitas žmogus nežino, kokio bendravimo laukiama.
          Tikras pašnekovas gali padėti atrasti ir tai, ko pats iš pradžių nemokėjai nusakyti. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ kalbinama Elzė pradžioje sako norėjusi rimtų klausimų. Kalbėdama ji atskleidžia mėgstanti knygas, tačiau vėliau prisipažįsta liūdinti dėl ankstyvo brandumo: iš jos per daug reikalaujama. Jeigu būtų apsistota ties pirmuoju atsakymu, liktų matoma tik savimi pasitikinti mergaitė. Rašytojos klausimai leidžia išsakyti ir pažeidžiamumą. Tai svarbi artumo savybė: dėmesingas žmogus gali paklausti, ką iš tikrųjų reiškia kito pasakymas, ir išgirsti sudėtingesnį atsakymą. Irkos žvaigždės šypsosi bei pritaria, tačiau jos negali savarankiškai pastebėti, ko mergaitė dar nepasakė. Elzės pokalbis taip pat neleidžia tapatinti rimtumo su visų vaiko poreikių išnykimu. Ji nori būti vertinama kaip mąstanti, tačiau kartu jai reikia supratimo suklydus. Artumas čia reiškiasi erdve, kurioje galima suderinti skirtingas savo patirties puses. Klausimas apie tai, ar ji pati džiaugiasi brandumu, nukreipia dėmesį nuo suaugusiųjų vertinimo į mergaitės savijautą. Tokia iniciatyva svarbi: vaikui ne visada lengva iš karto pasakyti, kas jį slegia. Elzė apie savo liūdesį prabyla todėl, kad pokalbis leidžia suabejoti iš pirmo žvilgsnio palankiu jos brandumo įvertinimu. Tokios erdvės nepakanka vien įsivaizduoti: jai būtinas kitas, pasirengęs išklausyti ir pakeisti pirminį įspūdį apie pašnekovą.
          Vaizduotė gali laikinai palengvinti vienatvę ir suteikti ilgesiui aiškų pavidalą. Irkos dangaus pokalbis tai atskleidžia labai jautriai. Vis dėlto artumas atsiranda tada, kai norą išgirsta savarankiškai atsakantis žmogus. Vasario neištartas prašymas ir Elzės atsivėrimas parodo skirtingas šio susitikimo galimybes. Todėl vaizduotė padeda suprasti, kokio ryšio trūksta, o tikras dialogas suteikia progą tą ryšį kurti abiem.

Ar vaizduotė gali atstoti žmogaus artumą?

          Būna valandų, kai mylimas žmogus negali būti šalia, nors jo labai reikia. Tuomet prisiminimai, menami pokalbiai ar artumo vaizdiniai padeda ištverti laukimą. Šia laikina prasme vaizduotė gali atlikti dalį artumo paskirties: palaikyti ryšio jausmą ir neleisti kasdienybei visiškai ištuštėti. Tačiau toks vidinis buvimas kartu priklauso nuo paties žmogaus patirties. Susitikus tenka priimti ir tai, ko nebuvo galima iš anksto numatyti, todėl vaizduotės paguoda išlieka dalinė.
          Įsivaizduojamas artumas gali padėti išsaugoti jau patirto ryšio vertę. Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ pradžioje mergaitė prisimena susitikimus su tėvu: kino vaizdus, saldų šokoladą ir kartu ieškotas žibutes. Tėvo dovanotas šuo Džim tebėra šalia jos, nors nuo tėvo apsilankymo prabėgo laikas. Mergaitės mintyse jo gerumas išlieka gyvas, todėl ji laukia kito atvykimo ir ruošiasi klausti apie nesuskaičiuojamas žvaigždes. Laukimas susieja dabartį su ankstesne bendryste. Dangaus šeima, kuri niekada neišsiskiria dėl reikalų, suteikia šiam norui vaizdinį. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ ryšį su tolimu pasauliu taip pat palaiko vidinė kelionė. Ramus Šveicarijos vakaras pažadina svajones apie tėvelių šalis. Gėlės, sesutės, brolis ir Dubysa iškyla taip aiškiai, kad ilgesys pasirodo ašara. Kalbėtojas pasilieka toli nuo prisimenamo pasaulio, bet atmintis leidžia vėl patirti jo brangumą. Ši sąsaja padeda suprasti ir Irkos paguodą: artimųjų nebuvimas nepanaikina jų vietos žmogaus viduje. Vis dėlto eilėraščio klausimas apie sapnus ir Irkos sustiprėjęs ilgesys lietingais vakarais parodo tokio artumo nepastovumą. Vaizduotė sukuria galimybę pabūti su tuo, kas brangu, tačiau jos teikiamas ramumas nėra nuolatinis.
          Kita artumo dalis priklauso nuo tikro susitikimo, kuriame žmogus gali nustebinti, sugluminti ar kitaip atsiliepti, negu tikėtasi. Broniaus Radzevičiaus novelėje „Motinos apsilankymas“ sūnui netikėtas motinos atvykimas suardo sėkmingo miestiečio pasirodymą. Jis norėtų, kad apranga ir pasitikintis žingsnis patvirtintų gerą gyvenimą, nors pats prisipažįsta skurstąs. Atnešti produktai ir užtiesta staltiesė suteikia rūpesčiui apčiuopiamą pavidalą. Motinos veiksmai atskleidžia jos rūpestį, kurio sūnaus spėjimai iki galo nepaaiškina. Jo svarstymai, kur ji ėjo ir ką supranta, išlaiko nežinojimą. Pasakojime kartojamas „tarsi“ leidžia pajusti, kad savi spėjimai neaprėpia motinos patirties. Susitikti reiškia ir pasilikti šalia, kol kito žmogaus mintys nėra iki galo prieinamos. Tačiau buvimas greta jo iš karto nenuramina. Kartojamas „Valgyk“ ir gerklėje sustojęs kąsnis išlaiko sunkumą, kurio jis nepajėgia įveikti. Novelė leidžia artumą suprasti kaip santykį su kito žmogaus savarankiškumu, kurio negalima iki galo susikurti savo mintyse. Irkos žvaigždės atsako būtent taip, kaip ji tikisi, o tikras žmogus galėtų ir nesuprasti, ir paklausti kitaip. Todėl grįžimas iš vaizduotės į bendravimą reikalauja atvirumo. Gyvas ryšys gali būti sudėtingas ir skausmingas, bet tik jame susitinka dvi skirtingos patirtys, galinčios viena kitą paliesti.
          Taigi vaizduotė gali laikinai palaikyti artumo jausmą, ypač kai jį maitina brangūs prisiminimai. Ji padeda Irkai laukti, o Maironio kalbėtojui iš naujo patirti ryšį su toluma. Vis dėlto tikras susitikimas turi kito žmogaus balsą ir jo veiksmų netikėtumą. Radzevičiaus novelė parodo ir tokio susitikimo sunkumą. Vaizduotės teikiama paguoda vertinga, tačiau žmogaus artumą kuria abipusis, iš anksto nesurežisuojamas santykis.

Klausimas leidžia atskirti kelias artumo paskirtis: paguosti laukiant, išsaugoti ryšio prisiminimą ir išgirsti savarankišką kito žmogaus atsaką. Irkos patirtis suteikia pagrindą svarstyti ir vaizduotės vertę, ir jos dalinumą.

Pirmas variantas tiria, kuo noro išsakymas skiriasi nuo abipusio dialogo: Vasario neištartas prašymas ir Elzės pokalbis atveria dvi bendravimo galimybes. Antras variantas vaizduotę vertina kaip dalinį ryšio palaikymą: Maironio prisiminimai ir Radzevičiaus tikro susitikimo įtampa padeda nusakyti jo ribas. Tiesioginis buvimas kartu savaime negarantuoja visiško supratimo. Abu atsakymai pagrindžiami tiksliais tekstų epizodais.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Vienos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi ir kitos su pasirenkamu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.