Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar rimtam tikslui reikia atsisakyti žaismingumo?“ Remkis pateikta ištrauka ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

ALEKSANDRAS (rodydamas į skrynelę su knygomis ir rankraščiais)
Darbo tai čia įdėta!

SIMONAS
Kad tai tik darbo – meilės, vilčių kiek! Prisipažinti gėda: verkiau ar porą sykių prie šito rankraščio sėdėdamas. Įmanytum, rodos, kitaip pakreiptum savo istoriją, pro karus ir nelaimes pravestum, laisvėmis, šviesa ir turtais jos piliečius apdalytum, muziejais ir mokslinyčiomis visą kraštą nusagstytum... Bet nieko tu čia nepakeisi, nieko nepataisysi. Tegu sau širdis vaitoja ar džiaugiasi, o ranka privalo darbą dirbti. Lygiai kaip tu, kai kokį sopulį žmogui gydai, šunvotę iš jo kūno rauni. Abu mes, brolau, daktarai: tu mokaisi gydyti žmogų, aš visos tautos siekiuosi. Tu visokiais vaistais, lašais, tepalais ir milteliais, aš – istorija, laisvę ir žygius primindamas, praeitį pašlovindamas, nuo bėdų ir nelaimių pasergėdamas... Turėjau, taigi, dar sykį išgyventi visa tai. Supranti, istorija yra tik tada, kai ji gyvena mumyse, kai mumyse savo namus suranda... Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi.
Klausyk, kaip tau visa tai pasirodė? Tas rankraštis, ta mano istorija. Tiesiai sakyk, kaip brolis broliui.

ALEKSANDRAS
Čia vienas nusirašyti nori.

SIMONAS
800 puslapių?

ALEKSANDRAS
Turtingas. Pasamdys pulką raštininkų – per savaitę atpils. Apie save pasakysiu: nušvito akys mano, atsivėrė. Net šiurpas per nugarą nuėjo. Supranti, aš gi nieko nežinojau. Na, vieną kitą faktelį: Gediminas, Vytautas, Žalgiris... Ir tie kaip pasaka atrodė. Tolimi, fantazijos dūmeliu aptraukti, numigloję kaip lanka šiltą vasaros vakarą, kai negali net suprasti, kas gumšo tolumoj: krūmokšnis, šieno kaugė ar besiganantis arklys. (Susijaudinęs) Pirmąsyk pajutau, kad visa tai mano, kad negaliu gyventi toliau be to, kas yra mano. Supranti, tartum apsivilkau marškinius – senus, išblukusius, sulopytus, kruvinus marškinius, kuriuos verpė, audė, siuvo ir nešiojo mūsų protėviai. Karta po kartos, karta po kartos... Gal jie man ir per platūs, gal rankovės per ilgos, gal po kaklu veržia. Bet jie apglėbia mane visą, sušildo, jie arčiausiai mano kūno... kaip kokie šarvai – jie ir saugo, ir gina... drąsą ir viltį kelia. Žadina, supranti? Stiprus tavo žodis. (Numojęs ranka) Nemoku aš pasakyti.

SIMONAS (apkabindamas brolį)
Žmogau, tu labai gerai pasakei. Geriau nepasakysi. Matau ir suprantu, kad tu jau vyras: atsakomybę pajutai. Be jos nėra vyro, Aleksandrai (šyptelėjęs priduria) Makedonieti!

ALEKSANDRAS (ištrūkęs iš brolio glėbio, plačiai atsistoja viduraslyje)
Pradėk!

SIMONAS (taip pat plačiai atsistodamas)
Tu pradėk!

ALEKSANDRAS
Simas – mėšlo vežimas.

SIMONAS
Aleksandras,
kaip koks gandras,
baloj varlinėja.

ALEKSANDRAS
Mūsų magistras prie mergų nebistras.

SIMONAS
Olesiuk, Olesiuk:
klynas kiauras – užsisiūk!

ALEKSANDRAS
Ne veltui žodžio meistras – geriau išeina. Visus kaimo piemenis nuveiktum.
Tai pulk!

SIMONAS
Tu pulk!

ALEKSANDRAS
Simanai, Simanai,
plikę nusisvilinai.

SIMONAS
Aleksandras
baisiai mandras:
tartum caro
liūlys karo.

ALEKSANDRAS
Ak tu! Aš tau parodysiu caro liūlį, ponas titulini patarėjau!

Broliai susikimba imčių. Kurį laiką grumiasi viduraslyje, kol Aleksandras parverčia Simoną ant lovos

Valio! Pirmą sykį pargrioviau.

SIMONAS
Pasiduodu. Stiprus tu.

ALEKSANDRAS
Vilniaus duona gera.

SIMONAS
O, kokia saldi Vilniaus duona! Jaunystės duona... Ar tebedainuojat šitą?

Simonas pradeda tyliai, Aleksandras tuoj pat prisijungia. Gieda abu iškilmingai – kaip himną

Mačiau Vilnių šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.

Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.

SIMONAS (po pauzės)
Man sako: Lietuva – užgesus žvaigždė. Nėra jos pasaulio skliaute. Bet aš regiu jos šviesą. Kodėl aš regiu jos šviesą, Aleksandrai? (Patylėjęs) Tiktai galvodama apie save, tiktai apmąstydama save, tauta gali gyventi. Išsaugoti save. Išlikti. (Kalba tartum pats sau, lyg save įtikinėdamas; įsikarščiavęs vis greičiau vaikšto po gryčią, skubėdamas paskui savo mintį) Istorija yra atmintis. Pasergėjimas. Perspėjimas. Be atminties nėra žmogaus. Gyvulys, ir tas atsimena. Sako, kad net augalai turi atmintį. Atmintis – tai gyvybė. Užmušti atmintį – tai kaip ir nužudyti. Kodėl niekas nebaudžia už tokį nusikaltimą? Tyli, pasaulis tyli. Užtat aš ir sakau: privalai visu savo gyvenimu pratęsti, bent viena diena prailginti atmintį. Tautos atmintį.

ALEKSANDRAS
Reikia turėti ką atsiminti.

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Daukantas“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 404–408. ISBN 9986-39-374-4. „Daukantas“ tomo antraštėje vadinamas dviejų dalių dramine apysaka; nemaišomas su to paties tomo kitais kūriniais.

Simonas ir Aleksandras – broliai. „Mokslinyčios“ – mokslo įstaigos, „čėsas“ – laikas. Kalba apie du „daktarus“ gretina gydymą ir istorijos darbą: Aleksandras mokosi medicinos, Simonas istorija siekia padėti tautai. Dialogas yra literatūrinė istorinių veikėjų interpretacija, ne dokumentinė pokalbio stenograma.

Ar rimtam tikslui reikia atsisakyti žaismingumo?

Rimtas tikslas kartais ima diktuoti visą žmogaus laikyseną: atrodo, kad net trumpas juokas reikštų menkesnį atsidavimą. Vis dėlto nuolatinė įtampa gali užgožti patį žmogų, dėl kurio tas tikslas pasirinktas. Žaismingumas leidžia atsikvėpti, priartėti prie kito ir kitaip išsakyti svarbią mintį. Atsisakyti jo visais atvejais nereikia. Daug reikšmingiau suprasti, ar juokas palaiko bendrą pastangą, ar nukreipia dėmesį nuo atsakomybės bei kito skausmo.

Lengvesnis tonas gali padėti žmogui išsaugoti laisvę sunkiomis aplinkybėmis. Balio Sruogos „Dievų miško“ pasakojime apie pirmąsias Velykas lageryje įprasta šventė susiduria su pažeminimu ir smurtu. Pasakotojas budelius vadina maloniniais vardais, iškilmingą kalbą sugretina su jų žiaurumu. Tokia ironija atskleidžia iškreiptą tvarką ir išsaugo vertinantį žmogaus balsą. Ji nesunaikina kančios: šventės pasakojimas baigiamas mušimu. Todėl lengvumo čia negalima suprasti kaip abejingumo padėčiai. Jis padeda nepaversti budelių nustatytos tvarkos vieninteliu tikrovės matu. Kitokioje, broliško artumo aplinkoje šią žmogaus vidinę laisvę rodo Marcinkevičiaus „Daukantas“. Simonas istorijos darbą vadina tautos gydymu, bet su Aleksandru ima laidyti pravardes, rungtis ir dainuoti. Po žaidimo jo rūpestis atmintimi neišnyksta. Priešingai, jis tampa susijęs su ką tik išgyventa bendryste. Šių kūrinių situacijos labai skirtingos, tačiau abiejuose svarbi žmogaus teisė kalbėti savu tonu. Sruogos ironija priešinasi pažeminimui, o Simono žaismingumas leidžia nenutolti nuo artimo žmogaus. Rimtas užmojis neprivalo užimti visos žmogaus asmenybės: gebėjimas keisti toną gali padėti išlaikyti jo prasmę. Ypač reikšminga, kad pasakotojas aiškiai skiria kiaušinį padovanojusio kalinio dosnumą ir prižiūrėtojų žiaurumą. Ironiškas tonas šio skirtumo neužtrina.

Be to, džiaugsmas bendraujant gali sustiprinti norą rimtai veikti. Senekos šeštame laiške Lucilijui mokymasis siejamas su troškimu pasidalyti tuo, kas suprasta. Filosofui svarbu, kad bičiulis dalyvautų jo pasikeitime; net vertingos žinios, paliktos vien sau, nesuteiktų tokio džiaugsmo. Knygas jis siūlo papildyti gyvu bendravimu, kuriame ir mokantysis gali mokytis. Ši mintis padeda suprasti, kodėl rimtai užduočiai reikia žmogiško santykio, kuriame galima jaustis laisviau. Marcinkevičiaus scenoje Simonas taip pat nori asmeninio atsako į savo rankraštį. Aleksandro žodžiai sujaudina, apkabinimas pereina į abipusį žaidimą, o galiausiai broliai randa bendrą dainą. Ją atlikę jie vėl kalba apie atmintį. Vadinasi, žaisminga pertrauka gali priklausyti pačiam bendro darbo išgyvenimui. Ji nepakeičia rankraščio rašymo ir neatlieka jo už žmogų, tačiau stiprina ryšį su tuo, kam norima kalbėti. Kaip Senekai prasmingas mokymasis prašosi bičiulio dalyvavimo, taip Simonui svarbu patirti brolio supratimą. Pasidalytas džiaugsmas gali saugoti tikslą nuo vienatvės ir padėti prisiminti, kodėl verta tęsti pastangą net tada, kai darbas ilgas ar rezultatas tolsta. Todėl trumpas atsitraukimas nuo iškilmingos laikysenos gali palaikyti ryžtą. Svarbu, kad po jo žmogus grįžtų prie pasirinktos veiklos, girdėdamas ir šalia esantį bičiulį.

Taigi rimto tikslo ir žaismingumo santykį lemia jų poveikis žmogui. Ironija gali padėti vertinti skaudžią tikrovę, o artimų žmonių juokas bei bendras džiaugsmas – išlaikyti ryšį, dėl kurio dirbama. Atsakomybė vis tiek reikalauja pastangos ir jautrumo aplinkybėms. Tačiau visada slopindami lengvesnį balsą galėtume nuslopinti ir gyvą susidomėjimą. Prasmingam tikslui palanku, kai žmogus geba susikaupti neprarasdamas galimybės džiaugtis kartu su kitu.

Ar rimtam tikslui reikia atsisakyti žaismingumo?

Žaismingumo vertę sunku nuspręsti vien iš juoko skambesio. Kartais jis suartina, kartais leidžia galingesniam žmogui nepaisyti kito pažeidžiamumo. Todėl rimtam tikslui nereikia visuotinio draudimo žaisti, bet reikia atsakomybės už tai, su kuo ir iš ko juokiamasi. Žmogus gali siekti brandos, žinių ar teisingumo ir išlikti žaismingas. Toks lengvumas prasmingas tada, kai kitam paliekama galimybė atsakyti, nesutikti arba sustabdyti nemalonų žaidimą.

Pirmiausia juokas praranda nekaltumą, kai remiasi kito bejėgiškumu. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas prieina prie surišto sužeisto žmogaus ir bado jam nosį šiaudu. Jo mintyse susipina įsivaizduojama plėšiko galybė ir žinojimas, kad šis negali jam nieko padaryti. Tokia persvara suteikia laisvę erzinti, bet atima iš erzinamojo galimybę lygiavertiškai dalyvauti. Net anksčiau kilusi su Kristumi siejama kenčiančio kūno asociacija iš karto nesustabdo vaiko. Vėliau pamatytas tėvo smurtas sukrečia, ir jis pasiryžta vagį atrišti. Rimtas žmogiškumo pažinimas reikalauja peržiūrėti savo elgesį, o ne pateisinti jį žaidimo vardu. Marcinkevičiaus „Daukanto“ brolių pasierzinimas grindžiamas kitokiu santykiu: Aleksandras ir Simonas keičiasi replikomis, abu ragina pradėti, abu atsako. Draugiškų imtynių pabaigoje Simonas pripažįsta pralaimėjęs. Ši scena parodo abipusį įsitraukimą, todėl jos negalima paversti leidimu bet ką žeminti pravardėmis. Lemiama, ar juokiantis girdimas ir kitas žmogus. Atsakingas tikslas leidžia atsisakyti konkretaus skaudinančio pokšto, išsaugant bendravimo lengvumą ten, kur jis priimtinas abiem. Gebėjimas pajusti šią ribą pats tampa rimta žmogaus brendimo dalimi. Vaiko galimybė erzinti surištąjį ir brolių galimybė apsikeisti atsakomosiomis replikomis leidžia patikrinti paties žaidimo sąlygas: vienur persvara primetama, kitur abu veikia ir reaguoja.

Kartu pernelyg griežtas rimtumo reikalavimas gali atimti iš žmogaus teisę klysti ir augti. Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ pokalbyje Elzė sako liūdinti dėl to, kad iš jos daug tikimasi. Kiti stebisi jos vaikišku poelgiu, nes įpratę matyti anksti subrendusią mergaitę. Jos išmintis tampa našta, kai suaugusiųjų lūkestis nepalieka vietos vaikystei. Elzė nori rimto pokalbio, mėgsta knygas ir kalba apie kantrumą, tad jos skundas nepadaro pažinimo ar atsakomybės nereikalingų. Jis parodo, kad šie dalykai gali augti kartu su teise nebūti nuolat pavyzdingai. Panašiai Marcinkevičiaus Simonas, nepaisydamas savo didelio darbo, įsitraukia į brolišką pasierzinimą ir pralaimi imtynes. Jis neprivalo kiekvienu judesiu įrodinėti išskirtinio autoriteto. Po tokio atsipalaidavimo dar pajėgia įkarščiu kalbėti apie tautos atmintį. Šitaip rimtumas įgyja žmogiško lankstumo. Jeigu visą žmogų sutapatintume su jo pareiga ar išmintingu vaidmeniu, net trumpą žaidimą galėtume palaikyti nesėkme. Pripažindami skirtingas jo būsenas padedame išlaikyti tikslą kaip laisvai tęsiamą veiklą. Tuomet žaismingumas gali lydėti atsakomybę, nes jam nebereikia slėptis ar virsti protestu prieš nuolatinį vertinimą.

Vadinasi, rimtam tikslui reikia gebėjimo atskirti abipusį žaidimą nuo naudojimosi kito silpnumu. Žeminantį pokštą verta sustabdyti, o žmogui palikti laisvę būti įvairiam, mokytis ir kartais pasielgti vaikiškai. Savickio vaiko pasikeitimas atskleidžia jautrumo svarbą, Elzės patirtis perspėja apie pernelyg ankštą išmintingo žmogaus vaidmenį. Marcinkevičiaus brolių artumas leidžia šias mintis sujungti: žaismingumas dera su rimtimi, kai dalyvauja pagarba ir išlieka galimybė atsakyti.

Redaguodamas patikrink, ar kiekvienas pavyzdys atsako į žaismingumo klausimą. Skirk laisvai priimtą žaidimą nuo žeidžiančio elgesio, išlaikydamas konkrečių situacijų skirtumus.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.