Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar pažanga visada praturtina žmogaus pasaulį?“ Remkis pateiktu Milošo tekstu ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių ir išplėtok dvi skirtingas mintis.

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur. Galbūt sutrūniję gluosniai, malūnai, pakrančių brūzgynai labai tinka būtybėms, kurios pasirodo žmonėms tik tada, kai pačios to nori. Mačiusieji sako, jog velnias yra nedidelis, devynmečio vaikiščio ūgio, dėvi žalią frakelį, krakmolytą nėrinių krūtinę; plaukai supinti į kaselę, mūvi baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – jais stengiasi paslėpti kanopas, kurių gėdinasi. Bet šiuos pasakojimus derėtų vertinti atsargiai. Labai galimas daiktas, kad velniai, žinodami apie prietaringą žmonių stebėjimąsi vokiečiais – prekybos, išradimų ir mokslo vyrais, stengiasi išrodyti kuo rimtesni, rengiasi kaip Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus. Ne veltui kitas piktosios dvasios pavadinimas, paplitęs prie Isos – „vokietukas“ – rodo, kad velnias yra progreso šalininkas. Vis dėlto sunku patikėti, kad jie taip rengtųsi kasdien. Antai mėgstamiausia kipšų pramoga – šokiai jaujose, tuščiose pašiūrėse, kur mina linus, daržinėse, stovinčiose atokiau nuo trobesių: kaipgi jie su frakais galėtų dūkti, kelti dulkių ir spalių tumulus, pamiršę savo padorią išvaizdą? Ir jei jiems jau suteiktas tam tikras nemirtingumas, kodėl jie būtinai turėtų vilkėti tik aštuonioliktojo amžiaus apdarus?

Iš tikrųjų nežinia, kiek jie gali kaitalioti savo pavidalą. Kai mergina švento Andriaus išvakarėse uždega dvi žvakeles ir žiūri į veidrodį, ji gali išvysti ateitį: veidą vyriškio, su kuriuo bus sujungtas jos gyvenimas; o kartais – mirties veidą. Ar čia velnias taip persirenginėja, ar veikia kitos magiškos jėgos? O kaip atskirti būtybes, kurios šičia atsirado su krikščionybe, nuo anų, senųjų čiabuvių – nuo girių laumės, kuri sukeičia lopšiuose vaikus, arba nuo mažyčių žmogiukų, nakčia išlendančių iš savo rūmų, paslėptų po šeivamedžio šaknimis? Ar velniai ir tie kiti visokie padarai tarp savęs kaip nors susišneka? O gal tiesiog gyvena vieni greta kitų – panašiai kaip kėkštai, žvirbliai ir varnos? Ir kurgi ta šalis, kurion slepiasi ir pirmieji, ir antrieji, kada arimus trempia tankų vikšrai, kada paupy rausia sau negilias kapo duobes tie, kurie bus sušaudyti, o per kraują ir ašaras, su Istorijos aureole, atžygiuoja pramonė? Ar galima įsivaizduoti kokį Seimą urvuose, Žemės gelmėse, kur taip karšta nuo degančio skysto planetos branduolio? Seimą, kuriame šimtai tūkstančių mažų velniūkščių, apsivilkusių frakais, rimtai ir liūdnai klausosi oratorių, atstovaujančių pragaro centro komitetui? Štai kalbėtojai skelbia: kad būtų įvykdytos užduotys, reikia liautis lakstyti ir išdykauti po miškus bei pievas, nes šiuo laikotarpiu reikalingos kitokios priemonės, o aukštos kvalifikacijos specialistai jau darbuosis taip, kad mirtingųjų protas net neįtartų, kieno čia būta. Pasigirsta plojimai, tiesa, nenuoširdūs, kadangi visi jau supranta, kad buvo čia reikalingi tiktai paruošiamuoju laikotarpiu, kad progresas juos uždaro niūriose pragarmėse ir kad jie jau nebematys saulėleidžių, praskrendančių paukščių, žaižaruojančių žvaigždžių ir kitokių neaprėpiamo pasaulio stebuklų.

Prie Isos gyvenantys valstiečiai statydavo ant gryčios slenksčio pieno dubenėlį romiems vandens žalčiams, nebijojusiems žmonių. Vėliau jie tapo uolūs katalikai, ir velniai jiems primindavo apie žūtbūtinę kovą, vykstančią dėl žmogaus sielos. Kas jie bus rytoj? Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų praėję amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – ar tiktai vienas metraštininkas.

Gal velniai pamėgo Isą dėl jos vandens? Sakoma, kad šis galįs paveikti gimusių prie Isos žmonių būdą. Jie linkę į kraštutinumus, nenuoramos, o jų mėlynos akys, šviesūs plaukai ir kiek dramblotos figūros tėra apgaulingi požymiai, tariamai liudijantys šiauriečių sveikatą.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. II skyrius eina po Isos slėnio kraštovaizdžio pristatymo. Pasakotojas jungia vietos tikėjimus su ironiškai vaizduojama istorija ir pats svarsto, kiek apie šį pasaulį galima žinoti.

Žodžiai. Frakas – iškilmingas vyriškas drabužis; čia jis priklauso pasakojamam velnio pavidalui. Jauja – ūkio pastatas, kuriame apdorodavo javus arba linus. Girių laumė ir mažieji žmogiukai – tekste perteikiami mitiniai vaizdiniai, ne patvirtintos būtybės. „Centro komiteto“, užduočių ir specialistų kalba mitinę sceną susieja su šiuolaikinio politinio valdymo pasauliu.

Ar pažanga visada praturtina žmogaus pasaulį?

          Pažangą dažnai atpažįstame iš greitesnio susisiekimo, tikslesnio darbo ar didesnių galimybių tvarkyti aplinką. Tokie pokyčiai gali palengvinti gyvenimą, tačiau vien techninis veiksmingumas dar nepasako, ar žmogaus pasaulis tapo turtingesnis. Svarbu ir tai, kas nutinka jo saviraiškai bei gebėjimui suprasti kitą. Todėl pažangos vertę reikėtų matuoti ne vien tuo, kiek ji leidžia padaryti, bet ir tuo, kiek žmogui palieka vietos būti savimi.
          Materialiai išplėtota aplinka gali susiaurinti žmogaus vaidmenį, jei svarbiausia joje tampa sklandžiai atliekama funkcija. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ epizode Garšva prieš darbo pradžią regi save veidrodžiuose, o greta vardo nuskamba ir jo numeris. Automatiniai viešbučio keltuvai juda pagal išplėtotą sistemą, tačiau darbuotojo mintys neapsiriboja jai reikalingu veiksmu. Jis prisimena šeimą, stebi aplinką, kuria ironiškas asociacijas. Ši patirtis leidžia atskirti technikos pajėgumą ir žmogaus vidinio gyvenimo galimybes. Milošo „Isos slėnio“ II skyriuje panašų klausimą kelia įsivaizduojamas pragaro posėdis. Būtybėms liepiama atsisakyti pievų ir miškų, nes dabar reikalingi kitokie specialistai bei kitokios priemonės. Hipotetinė scena parodo, kokį praradimą slepia naujų užduočių pažadas: didesnis veiksmingumas pats savaime dar neatsvertų atitraukimo nuo pievų, paukščių, žvaigždžių ir saulėlydžių. Tokia pažanga plečia valdymo galią, tačiau tuo pat metu skurdina patiriamą pasaulį. Tai nėra reikalavimas atsisakyti technikos. Veikiau atsiveria būtinybė klausti, ar jos tvarka nepradeda laikyti pertekliniu to, kas žmogui suteikia prasmę. Greitis ar tikslumas nėra pakankamas atsakymas į šį klausimą.
          Žmogaus pasaulį skurdina ir pernelyg paprasti jo pažinimo būdai. Romano „Stepių vilkas“ fikcinės leidėjo įžangos pasakotojas iš pradžių vertina nuomininką iš ribotų susitikimų bei išorinių ženklų. Vėlesnis pažinimas šį įspūdį patikslina, bet nepadaro stebėtojo visažinio. Tai primena, kad tvarkingas žmogaus apibūdinimas dar neprilygsta jo supratimui. Milošo skyriuje nuo aiškaus velnių portreto taip pat pereinama prie abejonių. Iš kur jų rūbai, ar jie taip rengiasi kasdien, kaip sugyvena skirtingos būtybės? Klausimai rodo, kad vienas gatavas paveikslas neapima viso pasakojamo pasaulio. Panašiai ir pažanga gali būti menkesnė, negu atrodo, jei išmokstama tik greičiau skirstyti žmones pagal patogias ypatybes. Paskutinis skyriaus teiginys apie tariamus išvaizdos ženklus dar labiau silpnina pasitikėjimą tokiu išoriniu žinojimu. Prasmingas pokytis turėtų padėti pastebėti skirtumus, o ne juos uždengti. Šiuo požiūriu abejonė ir lėtesnis įsiklausymas nėra pažangos priešai. Jie gali apsaugoti žmogų nuo sistemos ar vertinimo, kuriam jis reikalingas tik kaip aiškiai apibrėžtas vienetas. Tai svarbu ir vertinant žinias, kuriomis grindžiamas pokytis. Milošas vandens poveikį būdui pateikia kaip perduodamą kalbą; įvardytas jos šaltinis parodo, kad žmogus perima kitų pasiūlytą aiškinimą. Daugiau žinių reiškia ir geresnį jų ribų supratimą. Toks atidumas padeda atsisakyti stereotipo kartu neprarandant galimybės domėtis seno pasakojimo prasme.
          Taigi pažanga praturtina žmogaus pasaulį tada, kai jos galimybės nepraryja paties gyvenimo įvairovės. Techninis pajėgumas vertingas, tačiau jo nepakanka saviraiškai ar kitam suprasti. Literatūra padeda pastebėti, kas netelpa į patogią funkciją ar aiškinimą. Todėl naujovės vertę prasminga sieti ir su tuo, ar po jos žmogus gali daugiau patirti, svarstyti ir pasakyti.

Ar pažanga visada praturtina žmogaus pasaulį?

          Nauji gyvenimo būdai gali suteikti daug galimybių, tačiau iš jų ne visada atsiranda daugiau žmogiškumo. Pažanga tampa vertinga ne vien pakeisdama seną tvarką. Ji turėtų padėti mažinti žmogaus pažeidžiamumą ir plėsti jo galimybę prasmingai dalyvauti gyvenime. Todėl svarbu neprarasti moralinio vertinimo ir laiko suvokti patį pokytį. Kitaip naujos priemonės gali tęsti seną abejingumą, tik veikti didesniu mastu.
          Pirmiausia organizuotos sistemos veiksmingumas negarantuoja geresnio santykio su žmogumi. Balio Sruogos „Dievų miške“ lagerio prievartai priešpriešinama pirmųjų Velykų scena: keli kaliniai pasidalija vienu kiaušiniu ir išsaugo bendros šventės ženklą. Šis trapus veiksmas negrąžina laisvės, tačiau parodo, kokia reikšminga tampa paprasta galimybė būti kartu. Pasakotojas šeimos prisiminimų nenusako kaip tiksliai žinomos kiekvieno žmogaus minties; jie lieka galima šio bendrumo dalis. Milošo „Isos slėnio“ skyriuje istorinio smurto vaizdai taip pat pasirodo greta iškilmingai įvardytos pažangos. Tankai, duobės ir pramonės atžygiavimas suardo ramų pasakos toną. Šie tekstai skiriasi istorinėmis aplinkybėmis ir vaizdavimo būdu, tačiau abu išryškina prieštaravimą: didesnė galia dar nėra didesnė pagarba gyvybei. Požemio oratorių rimtis ir plojimai primena, kad tvarkinga procedūra gali pridengti praradimą. Vertinant naujas priemones svarbu klausti ir apie jų tikslą, ir apie žmones, kurie patirs jų pasekmes. Be tokio klausimo pažangos vardas gali tapti patogiu pasiteisinimu užmiršti jos kainą. Milošo būtybių nenuoširdus plojimas leidžia pastebėti dar vieną skirtį: pritarimo ženklas nebūtinai reiškia tikrą pasitenkinimą. Naujoji tvarka gali garsiai kalbėti visų vardu, nors jos dalyviai jau supranta, ką praras. Tai iškelia svarbų vertinimo klausimą: ar pokytį patiriantys žmonės turi galimybę patys apie jį spręsti? Vien sėkmingai atliktas nurodymas dar neįrodo, kad jų gyvenimas pagerėjo. Tuomet svarbu ne vien viešai išgirsti pritarimą, bet ir suprasti nutylėjimo priežastis.
          Kita vertus, praturtėti negalime vien nuolat didindami veiklos apimtį. Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ žmogus dirba jos laukus ir taiso stogus, tačiau vis neranda laiko pačiai tėvynei pamatyti. Laisvas sekmadienis lieka troškimas, o ne jau pasiekta išeitis. Šis paradoksas nepasmerkia bet kokio darbo, bet klausia, ar veikla padeda suprasti, dėl ko ji atliekama. Milošo įsivaizduojami velniai, gavę naujus nurodymus, taip pat prarastų galimybę regėti aplinkinį pasaulį. Jie tampa naudingos tvarkos dalimi, nors jų patirtis susiaurėja. Sugretinimas leidžia galvoti apie kitokį pažangos matą: kiek ji žmogui suteikia laiko ir dėmesio, kad jis galėtų suvokti savo ryšį su aplinka. Tai nėra pareiga atsisakyti naujovių ir grįžti į idealizuotą praeitį. Svarbiau išsaugoti galimybę persvarstyti jų kryptį. Milošo pasakotojo klausimai neleidžia tiesiog patikėti, kad viskas nauja savaime geriau. Jie ragina vertinti kartu ir įgytą pajėgumą, ir tai, kas dėl jo tampa mažiau matoma. Toks svarstymas saugo pokytį nuo aklo didinimo.
          Vadinasi, pažanga ne visada praturtina, nes gali didinti galią neplėsdama atjautos ir sąmoningo dalyvavimo. Žmogiška jos vertė išryškėja ten, kur saugoma gyvybė, bendrumas ir laikas suprasti savo gyvenimą. Kritinis klausimas dėl praradimo nėra vien baimė keistis. Jis gali padėti naujovę susieti su tikslu, kuriam ji turėtų tarnauti.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.