Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar kasdienė aplinka gali ugdyti žmogaus jautrumą?“ Remkis pateiktu eilėraščiu ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų mokomąjį modelį, išplėtodamas dvi skirtingas mintis.

kelias namo, iš mokyklos, buvo toks ilgas

takeliu per sodą, kur neparemtos šakos lūžta
nuo obuolių (nedidelė mokykla įsikūrus
klebonijoj), praeidavom tolimiausiam kampe
apleistą koplyčią – pro išdaužtą rūsio langelį
dvelkė drėgmė ir tamsa, kas ten galėtų būti – šnekėjomės
                                      pašnibždom, bijojau
pažvelgti į vidų

paskui palei apgriuvusią
akmeninę tvorą (bažnyčia
sudegus per karą), tuščia šventoriuj: bėgimo takai
krepšinio aikštelė ir ištemptas
apiplyšęs tinklas tarp dviejų stulpų, varpinė
nugriauta, o kur yra varpas, taip toli
skambėdavęs tylų vakarą

pasukdavom
pro niekieno sodą, kur tik kelios
sunykę obelys, krūva akmenų, vietoj trobų, klėtis, čia
                                      įrengė lentpjūvę
kvepia lentos, pjuvenų balti minkšti kalnai, vežimukas
ant bėgių
kuriuo galėjom pasivažinėti
pro kapines, kur prisigrūsdavom
pilnus portfelius ir kišenes
kaštonų, prisirinkdavom
klevo lapų, įsidėt į knygą

toliau traukdavom parausviu, kur dar rasdavom gervuogių

turėjom po dvylika, gal po vienuolika metų
mano draugė ilgom geltonom kasom, Genutė
kita – garbiniuota galva, vardu Birutėlė
kalbėjomės apie skaitytas knygas, apie Troją
ir Hamletą

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 147–148 (PDF p. 149–150); ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Jis atpažįstamas pagal pirmą eilutę. Leidinyje po tekstu nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Klebonija – kunigo gyvenamasis namas; šventorius – teritorija aplink bažnyčią; klėtis – pastatas grūdams ir kitiems ūkio daiktams laikyti. Paliktos leidimo žodžių formos ir skyryba.

Ar kasdienė aplinka gali ugdyti žmogaus jautrumą?

Pažįstamas kelias gali atrodyti toks įprastas, kad aplinką nustojame matyti. Vis dėlto joje išlieka ankstesnių žmonių gyvenimo žymių, o maži jutiminiai atradimai kartais pažadina klausimą, kurio skubėdami nekeltume. Todėl kasdienė aplinka gali ugdyti jautrumą, jeigu skiriame jai dėmesio. Vien buvimas toje pačioje vietoje tokio santykio dar nesukuria: svarbu, ar leidžiamės jos sustabdomi ir nustebinami.

Pirmiausia aplinkos ženklai padeda pajusti, kad dabartis aprėpia ne visą vietos istoriją. Nijolės Miliauskaitės eilėraščio vaikai eina pro apgriuvusią tvorą, o skliaustais primenama per karą sudegusi bažnyčia. Šventoriuje dabar yra sporto įrenginių, bet klausimas, kur dingo varpas, grąžina kitokią šios vietos patirtį. Varpas siejamas su ankstesniu skambesiu, todėl dabartinė tyla įgyja netekties prasmę. Maironio „Trakų pilyje“ griūvančios sienos irgi sužadina mintis apie tai, ko keliautojas dabar nebemato. Praeities galybė iškyla šalia nykstančių akmenų, o eilėraštis baigiasi nerimstančiu skausmu. Taigi istorinis ženklas nebūtinai suteikia paguodą ar paprastą atsakymą. Jis gali išmokyti pastebėti, kad daiktų dabartinė išvaizda nepasako visos jų reikšmės. Miliauskaitės vaikai nepasakoja išsamios vietos istorijos, tačiau jų klausimas jau išlaiko dėmesį praradimui. Jautrumas čia prasideda nuo nenoro laikyti dabartinio vaizdo vieninteliu galimu. Pažįstama vieta tampa klausimo pradžia, kurį vėliau galima tikslinti klausantis kitų, skaitant ar ieškant patikimų istorinių žinių. Šitaip jautrumas išsaugo ir atsakomybę kalbėti tiksliai. Išvydęs griuvėsius žmogus gali pajusti praradimą, bet vien jausmas neleidžia priskirti jam nežinomos priežasties ar išgalvoti, kaip atrodė visas ankstesnis gyvenimas. Atviras klausimas saugo nuo skubotos, tariamai užbaigtos istorijos.

Kita svarbi sąlyga – turėti galimybę pastebėti tai, kas neduoda greitos praktinės naudos. Miliauskaitės prisiminime vaikai parsineša kaštonų, į knygą įsideda klevo lapų, randa gervuogių. Šios smulkmenos nėra būtinos tiesiog pasiekti namus, bet jos suteikia keliui savitą jutiminį turinį. Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ išryškėja priešinga būsena: dirbdamas laukus ir taisydamas stogus žmogus neturi laiko pamatyti tėvynės. Jis trokšta laisvo sekmadienio, kad galėtų atsigulti žolėje ir galvoti. Šis sekmadienis dar nepasiektas; noras atveria spragą tarp nuolatinės veiklos ir išgyvenamo ryšio su vieta. Tekstas neskelbia, kad darbas bevertis, tačiau parodo, ko neapima vien atliekamų užduočių gausa. Lyginant abu eilėraščius svarbus ne gyvenimo tempo pasmerkimas, o galimybė patirti aplinką savaip. Vienam reikia dar užsidirbti mąstymo laiką, kiti kelio pailgėjimą pripildo radiniais ir pokalbiais. Taip kasdienybė gali ugdyti dėmesį, kai joje atsiranda vietos sustojimui, žaidimui ir asmeniškai svarbiam klausimui. Kukučio būsimo laiko formos leidžia išgirsti, kad trokštama patirtis vis atidedama. Miliauskaitės vaikai, priešingai, jau turi ką prisiminti iš kasdienio kelio. Tad jautrumo ženklas gali būti pats gebėjimas pastebėti tokius susitikimus su aplinka, kurių vėliau neįmanoma atkurti vien iš atliktų darbų sąrašo.

Taigi aplinkos ugdomoji galia priklauso nuo mūsų santykio su ja. Nykstančių vietų žymės gali atverti istorinės netekties pojūtį, o nedideli radiniai – išmokyti vertinti daugiau nei tiesioginę naudą. Tačiau nei pažįstamas maršrutas, nei nuolatinis darbas savaime nesukuria jautrumo. Jam reikia laiko ir pasirengimo priimti tai, kas sutrikdo įprastą žvilgsnį bei skatina toliau klausti.

Ar kasdienė aplinka gali ugdyti žmogaus jautrumą?

Jautrumas aplinkai neretai siejamas su gražių daiktų pastebėjimu. Tačiau jis apima ir gebėjimą suprasti, kad ta pati vieta kitam žmogui gali reikšti ką nors visai kita. Kasdienė aplinka ugdo, kai joje sutinkame kitą patirtį ir leidžiame jai patikslinti savo nuomonę. Tam reikia ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, neprisiimant teisės iš karto viską apie kitą nuspręsti.

Atmintis gali pakeisti santykį su tuo, ką šiandien matome priešais save. Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojui Sabaliūnas primena vaikystėje dalytą medų ir švelnumą vaikams. Prisiminimas atveria daugiau negu dabartinė elgetaujančio žmogaus padėtis. Išklausęs pasakojimą apie išvarymą, pasakotojas pajunta ir savo klausimų netinkamumą, atneša duonos. Jo pagalba negrąžina Sabaliūnui namų, tačiau ankstesnio santykio atmintis padeda matyti konkretų žmogų. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje kasdienį kelią taip pat sudaro skirtingos laiko perspektyvos: prie dabartinės sporto aikštelės iškyla sudegusios bažnyčios ir dingusio varpo klausimas. Abiem atvejais dabartinis vaizdas pasirodo esąs nepilnas. Norint jautriai jį suprasti, reikia vietos pasakojimui ir tam, kas nebeišliko matoma. Vis dėlto skirtumas svarbus: Biliūno veikėjas gali išklausyti paties nukentėjusio žmogaus žodžius, o Miliauskaitės tekste kai kurie klausimai lieka be atsakymo. Jautrumas todėl nereiškia leidimo užpildyti trūkstamas žinias patogia istorija. Jis skatina ir atsižvelgti į kitą, ir sąžiningai pripažinti, ko dar nežinome, kad mūsų užuojauta netaptų svetimos patirties pasisavinimu. Biliūno pasakotojas, išgirdęs bendrą senelio mintį, kad senas žmogus visur nemalonus, pats tuo suabejoja. Klausimas stabdo išvados pavertimą dėsniu. Šis nedidelis pokalbio posūkis svarbus: atjauta konkrečiam skausmui nereikalauja pritarti visiems iš jo kylantiems apibendrinimams apie žmones.

Bendras kasdienybės išgyvenimas taip pat gali išmokyti rimtai priimti kitokį balsą. Miliauskaitės eilėraščio pabaigoje prisimenamos dvi draugės ir pokalbiai apie skaitytas knygas. Jos eina per tas pačias vietas, tačiau kalbančioji atskirai įvardija savo baimę žiūrėti į koplyčios vidų. Buvimas kartu nėra visų jausmų vienodumas. Vanda Juknaitė pokalbių knygoje „Tariamas iš tamsos“ kalbina Elzę apie paprastus dalykus, skaitymą ir brandumą. Mergaitė pati patikslina, kad ankstyvas rimtumas ją ir slegia, nes aplinkiniai daug tikisi. Šis atsakymas neleidžia gebėjimų sutapatinti su nuolatiniu pasirengimu elgtis kaip suaugusiai. Juknaitė išsako ir savo lūkestį išgirsti apie meilę gyvenimui, todėl pokalbis nėra tuščia erdvė be jokių išankstinių nuostatų. Vis dėlto Elzės atsakymai išlieka saviti. Panašiai kasdienė pažįstamų žmonių aplinka gali ugdyti tuomet, kai joje suteikiama vietos pačiam žmogui paaiškinti savo būseną. Vien mūsų geranoriškas įspūdis dar neatstoja jo balso. Paprastų temų pokalbis gali tapti sudėtingas būtent dėl šio skirtumo. Vienam brandumas atrodo pagyrimas, kitam reiškia sunkiai pakeliamą reikalavimą. Išklausyti atsakymą reiškia leisti, kad pažįstamas žodis įgytų tą reikšmę, kurią jam suteikia kalbantis žmogus, o ne vien mes.

Vadinasi, aplinka gali plėsti jautrumą, jeigu jos dabartinio vaizdo nelaikome galutine tiesa apie žmones ir vietas. Prisiminimas bei gyvas pokalbis suteikia skirtingų galimybių tokį vaizdą patikslinti. Svarbu ne surinkti kuo daugiau svetimų istorijų, o išmokti atidžiau elgtis su tuo, kuris yra šalia, ir palikti jo patirčiai savą balsą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti kriterijų maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.