Užduotis. Remdamiesi romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar kaltę galima įveikti ją slepiant?“

Ramiai įėjo į vidų, užsirakino duris, kaip buvo pratęs, ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis, o prie lūpų - kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas tebebuvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. Tada jis sudrebėjo. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas, kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį, noras, kuris mus kartais verčia dėtis geresniais, negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Kraujo buvo ir ant kojų, tarsi jos būtų aplašėjusios, net ranka, kuri nebuvo laikiusi peilio,- kruvina. Prisipažinti? Ar tai reiškė, kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti, ir tegul nubaudžia mirties bausme. Jis nusijuokė. Jautė, kad toji mintis absurdiška. Beje, jeigu jis ir prisipažintų, kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. Visa, kas jam priklausė, sunaikinta. Jis pats sudegino tai, kas buvo likę apačioje. Žmonės tiesiog pasakytų, kad jis pamišęs. Uždarytų jį, jeigu imtų atkakliai įrodinėti... Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti, iškęsti viešą gėdą, viešai atgailauti. Yra Dievas, kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui, ir žemei. Kad ir ką jis darytų, niekas jo neapvalys tol, kol pats neišpažins savo nuodėmės. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis galvojo apie Hetę Merton. Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas. Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. Bent jam taip atrodė. Bet kas pasakytų?.. Ne. Nebuvo nieko. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo, veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. Dabar jis tą suprato.

Bet toji žmogžudystė - negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. Tas įrodymas - portretas. Reikia jį sunaikinti. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti, kaip portretas keičiasi ir sensta. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Portretas trukdė užmigti nakčia. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė, kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. Portretas buvo nelyginant sąžinė. Taip, jis ir buvo sąžinė. Reikia jį sunaikinti.

Jis apsižvalgė ir pamatė peilį, kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Daug sykių valė jį, kol nebeliko nė dėmelės. Peilis buvo švarus ir blizgėjo. Taip, kaip nužudė dailininką, nužudys ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas. Nužudys tą siaubingą sielos gyvenimą ir be jo klaikių įspėjimų galės ja jaustis ramus. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą.

Pasigirdo riksmas ir bildesys. Riksmas buvo toks baisus ir agoniškas, kad išsigandę nubudo tarnai ir išslinko iš savo kambarių. Du džentelmenai, ėję per aikštę, sustojo ir pažvelgė aukštyn į didelį namą. Paskui jie vėl ėjo, kol susitiko policininką ir atsivedė jį atgal. Policininkas kelis sykius paskambino prie durų, bet niekas neatsiliepė. Namas skendėjo tamsoje, tik viename iš viršutinių langų degė žiburys. Kiek pabuvęs, jis nuėjo į gretimo namo portiką ir ėmė laukti.

- Kieno čia namas? - paklausė senesnysis džentelmenas.

- Pono Doriano Grėjaus,- atsakė policininkas.

Nueidami vyrai persimetė žvilgsniais ir nusišaipė. Vienas jų buvo sero Henrio Eštono dėdė.

Viduje, tarnų kambaryje, pusiau apsirengę šeimynykščiai tyliai kuždėjosi. Senoji ponia Lyf verkė ir laužė rankas. Frensis buvo išblyškęs kaip drobė.

Gal už ketvirčio valandos jis pasikvietė vežėją ir dar vieną iš tarnų ir nutykino į viršų. Jie pabeldė, bet niekas neatsakė. Pašaukė. Visur buvo tylu. Pagaliau, veltui mėginę išlaužti duris, jie užlipo ant stogo ir nušoko į balkoną. Langai atsidarė lengvai - sklendės buvo senos.

Įėję jie išvydo ant sienos kabantį puikų šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks, kokį jie visą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus vakariniu apdaru ir su peiliu širdyje. Jis buvo suvytęs, raukšlėtas, šlykštaus veido. Ir tik apžiūrėję žiedus, jie pažino, kas jis.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, XX skyrius, pateikta 97 puslapių skaitmeninė kopija, PDF p. 97; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas slepia pasikeitusį portretą, nors pats išoriškai nesensta. Anksčiau jis nužudė dailininką Bezilį Holvordą. Prieš šią sceną Dorianas sakėsi pradėjęs naują gyvenimą: atsisakė sumanymo išsivežti Hetę Merton, merginą, su kuria susitikinėjo. Dabar jis nori pamatyti, ar portretas dėl to pagražėjo. Pateikta vientisa XX skyriaus dalis nuo portreto atidengimo iki romano pabaigos. Portikas – pastato prieangis su kolonomis.

Ar kaltę galima įveikti ją slepiant?

Nuslėptas poelgis kurį laiką gali nekelti išorinių pasekmių. Tačiau išvengti kitų klausimų ir susitaikyti su tuo, ką padarei, yra skirtingi dalykai. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ pabaigoje veikėjas tiki, kad sunaikinęs paveikslą atsikratys paskutinio įrodymo ir savo praeities. Jis siekia ramybės nekeisdamas santykio su kalte. Manau, taip jos įveikti neįmanoma: slėpimas nepanaikina kitam padarytos žalos, o sąžinės nerimo nebūtinai nuslopina net aplinkinių tylėjimas. Tikrasis sunkumas prasideda ten, kur žmogus turi pripažinti daugiau negu tai, kad jo paslaptis gali išaiškėti.

Slėpimas nepakeičia paties poelgio ir nenubraukia nukentėjusio žmogaus patirties. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antrojoje dalyje pasirodantis žiaurus ponas trokšta maisto bei gėrimo, tačiau jam neleidžia pasisotinti paukščiais virtę nuskriaustieji. Vienas prisimena badą ir bausmę už vaisius, kita – kaip buvo su kūdikiu išvaryta į šaltį. Pono poreikiai nebegali užgožti jų išgyvento smurto. Ši antgamtinė scena nevaizduoja įprasto teismo, bet suteikia balsą tiems, kurių gyvas ponas nepaisė. Ji primena, kad kaltė nėra vien pasakojimas, kurį kaltininkas patogiai pakeičia. Vaildo Dorianas mėgina būtent tai: Holvordo mirtį sumenkina, o visą dėmesį sutelkia į paveikslą. Jo mintis „Prieš jį tėra tik vienas įrodymas“ praeitį susiaurina iki daikto, kurį galima pašalinti. Tačiau portrete liekančios dėmės sieja regimą pavidalą su tuo, kas jau įvyko. Abiejų kūrinių sąsaja atskleidžia, kad žalos moralinė reikšmė nepriklauso vien nuo išlikusių daiktų. Mėginant įveikti kaltę tik paslėpimu nepaisoma pagrindinio jos dalyko – kito žmogaus, kurio gyvenimą pakeitė padarytas veiksmas. Paveikslą pavadindamas vieninteliu įrodymu Dorianas sprendžia pagal tai, kas galėtų jį išduoti. Nukentėjusiojo patirtis tokioje schemoje tampa beveik nematoma, nors būtent nuo jos prasideda atsakomybės klausimas.

Be to, net tada, kai aplinkiniai nekaltina, sąžinė gali neleisti nusiraminti. Jono Biliūno „Vagio“ Jokūbas užmuša arklį besivedantį žmogų ir išveža jo kūną tolyn nuo namų. Policija kaltininko toliau neieško, o daugelis žmonių tokį susidorojimą pateisina. Vis dėlto Jokūbas prisimena nužudytąjį, prastai miega, ilgai nešiojasi nerimą. Jis atlieka išpažintį, atsiveria žmonai, vėliau kalbasi su kaimynais; tai kartais palengvina, bet galutinės ramybės nesuteikia. Pasakojimas nesutapatina visų kaltės patirčių: Jokūbas aiškina gynęs save ir nuosavybę, baiminasi dėl šeimos, abejoja teismo ir kalėjimo galimybe jį pataisyti. Tačiau būtent ši įtampa rodo, kad išorinio saugumo nepakanka. Dorianui paveikslas taip pat trukdo miegoti ir gąsdina net būnant toli. Žodžiai „Portretas buvo nelyginant sąžinė“ paaiškina, kodėl jo sunaikinimo planas negali būti paprastas buities sprendimas. Norima pašalinti ne vien įrodymą, bet ir galimybę sau priminti atsakomybę. Biliūno veikėjas bent ieško atviro pokalbio, o Dorianas renkasi smūgį. Skirtingi keliai parodo, kad kaltės įveikimas nesutampa su sėkmingu jos nuslėpimu ar trumpu palengvėjimu. Jokūbo abejonės taip pat neleidžia apsimesti, kad moralinį išbandymą išspręstų vien griežtesnė bausmė. Pasakojimo centre išlieka jo paties santykis su tuo, ką padarė.

Taigi kaltę slepiant galima atitolinti kitų vertinimą, bet nepaversti poelgio nebuvusiu. Nukentėjusiųjų patirtis išlieka reikšminga, o vidinis nerimas gali tęstis net tada, kai išorinė aplinka nebespaudžia. Aptarti kūriniai taip pat neleidžia prisipažinimo laikyti paprasta, viską akimirksniu panaikinančia formule. Vis dėlto atvirumas bent leidžia kalbėti apie tikrąjį įvykį, o slėpimas palieka žmogų kovoti su jo priminimais. Doriano pasirinkimas parodo, kokia klaidinanti yra laisvės viltis, paremta vien paskutinio liudytojo sunaikinimu.

Ar kaltę galima įveikti ją slepiant?

Kaltę galima slėpti ne tik tylėjimu. Kartais žmogus pakeičia jos aiškinimą: kaltas pasirodo primenantis daiktas, nepatogus pašnekovas ar pati situacija. Toks pakeitimas leidžia trumpam pasijusti teisiam, bet nesukuria tikro atsakomybės santykio. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ pabaigoje veikėjas skundžiasi neteisingu sielos veidrodžiu, o galiausiai pasiryžta jį sunaikinti. Manau, kaltės įveikti ją slepiant nepavyksta, nes atsakomybės perkėlimas pratęsia žalą. Kitokią galimybę atveria savo veiksmų įvardijimas ir konkretus atsigręžimas į kitą žmogų, net kai praeities pakeisti jau neįmanoma.

Atsakomybės perkėlimas ypač aiškiai matomas tada, kai dėl problemos kaltinamas tas, kuris jos nesukūrė. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode kaliniai mušami dėl trūkstamų sagų ir skylėtų drabužių. Jie aiškina negavę adatų, siūlų ar lopinių, tačiau ši aplinkybė netampa pagrindu sustabdyti bausmę. Pasakotojo ironija atskleidžia tvarkos regimybę, kuria dangstomas savavališkas žiaurumas. Smurto atsakomybė taip mėginama perkelti kaliniui: esą jis pats kaltas, kad nepasirūpino neįmanomu dalyku. Doriano situacija kitokia, bet ir jo aiškinime galima atpažinti atsitraukimą nuo savo pasirinkimo. Žvelgdamas į paveikslą jis mąsto: „Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas.“ Tai, kas turėtų priminti jo poelgius, pateikiama kaip neteisingas vertintojas. Vėliau dėmesys galutinai perkeliamas nuo nužudyto žmogaus į trukdantį daiktą. Abiejų tekstų gretinimas padeda atskirti priežastį nuo patogiai paskirto kaltininko. Nukreipus pyktį į pažeidžiamą asmenį ar simbolinį liudytoją neatsiranda nei teisingumo, nei tikro išsilaisvinimo. Priešingai, toks pasirinkimas suteikia galimybę tęsti tą pačią naikinimo logiką. Todėl svarbu klausti ne vien to, ką patogu apkaltinti, bet ir kas iš tikrųjų veikė. Šis klausimas sugrąžina pasirinkimą tam, kuris norėtų nuo jo atsitraukti.

Kitaip santykis su kalte keičiasi, kai žmogus priima nepatogią tiesą ir leidžia ją išgirsti kitiems. Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigoje Tijūnas viešai kreipiasi į Petrą, pripažįsta, kad šis dėl jo kentėjo, ir prašo atleisti. Kartu jis grąžina jaunuoliui priklausantį banknotą. Žodis susiejamas su veiksmu, todėl atsakomybė tampa santykio dalimi. Petro atsakas ir draugų palaikymas leidžia tęsti bendravimą, nors ankstesnis skausmas dėl to netampa nebuvęs. Vaildo Dorianas tokio kelio atsisako. Jis svarsto viešą prisipažinimą, tačiau atmeta jį ir pakartoja apie portretą: „Reikia jį sunaikinti.“ Šitaip palengvėjimo siekiama ne per teisingesnį santykį su žmonėmis, o per priminimo panaikinimą. Smūgis į drobę parodo, kad noras atrodyti pasikeitusiam dar nėra gebėjimas keisti savo elgesį. Galutinis reginys taip pat neatitinka veikėjo lūkesčio: paveikslas išlieka jaunas ir gražus, o pats šeimininkas randamas miręs. Šis kontrastas išryškina atsakomybės prisiėmimo ir įrodymo šalinimo skirtumą. Tijūno atvirumas atveria galimybę santykiui, o Dorianas kaltės nerimą mėgina įveikti dar vienu naikinimo veiksmu. Tijūnas net ir pinigų laikymą nusako kaip deginantį priminimą. Jis grąžina tai, kas jam nepriklauso, užuot naikinęs nerimą keliantį daiktą. Toks simbolinis skirtumas parodo dvi skirtingas palengvėjimo paieškų kryptis.

Vadinasi, kaltės slėpimas jos neįveikia, jeigu įveikimą suprantame kaip atsakingesnį gyvenimo tęsimą. Kaltinant patogų objektą ar kitą žmogų tik paslepiamas savo veiksmo vaidmuo ir atsiranda naujos žalos pavojus. Pripažinimas bei konkretus atsilyginimas negarantuoja, kad visi padariniai išnyks, tačiau leidžia kurti atviresnį santykį su žmonėmis. Doriano mėginimas sunaikinti portretą parodo priešingą pasirinkimą: siekdamas panaikinti kaltės ženklą, jis išsaugo jos logiką iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Problemos atrama. Dorianas nori palengvėjimo, tačiau atsisako viešo prisipažinimo. Portretą jis vertina ir kaip sąžinę, ir kaip įrodymą. Ši dviguba paskirtis leidžia atskirti kaltės įveikimą nuo jos matomumo pašalinimo.

Dvi argumentų eigos. Pirmas variantas aiškina žalos nepanaikinamumą bei nerimą, išliekantį net be išorinio kaltinimo. Biliūno Jokūbo atvirumas kunigui, žmonai ir kaimynams aptariamas kartu su jo tebesitęsiančia kova. Antras nagrinėja atsakomybės perkėlimą ir priešingą pasirinkimą – pripažinti, atsiprašyti, grąžinti. Sruogos ir Binkio epizodų skirtingas mastas išlaikomas.

Užduoties kilmė. Klausimas, keturi B kurso pagalbiniai klausimai ir variantai sukurti Edukamentas mokymuisi, ne kaip oficialios VBE užduoties atkūrimas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.