Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar išsilavinimas visada padeda geriau suprasti gyvenimą?“ Remkis pateikta novele ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Kad bjauru dirbti prie gelžkelio, nereikia nė sakyti. Žaliai ar geltonai nudažytam traukiniui tolstant, numetusio darbo įnagius ir pasitraukusio į pagelžkelę žmogelio sieloje kyla toks nenusakomas ilgesys, rodos, kas atitrūkę būtų nuo pačios širdies ir toltų toltų – lyg koks mažėjantis brūkšnys. Toltų į kokį kitą pasaulį; ir dar – tarytum iš tavęs, pasiliekančio prie dvokiančių pabėgių, nori pasišaipyti išsidraikę kokios gražuolės plaukai, vėjo ištraukti pro atdarą vagono langą. Po galais: žmonės traukiny kažkur važiuoja, nuo kažko bėga, o tu privalai likti čia, apmėtytas apelsinų žievėm ir konservų dėžutėmis. Piktas žiūri į tolstantį traukinio brūkšnį, galvodamas, kad negalima tavęs, apsivilkusio geltoną remontininko drabužį, labiau užgauti, kaip iškišti pro langą ranką ir pamojuoti.

Gal dėl mojuojančios rankos ir apelsino žievių Stasys ir Vinčiukė, gavę ilgesnę poilsio valandėlę, susėda vis kartu ir kartu – nebūtinai prie butelio. Vis kartu ir kartu, ir nieko tokio jie nešneka, tylėdami poliūdnėmis akimis lydi traukinius su žmonėmis į tą pusę, kur bėgiai toli, įlindę į svetimą kraštą, pasuka atgal, stačiai į kurortą...

– Jūs kokį velnią kartu galvojat, – nerimauja gelžkelio meistras, nuvirtęs šalia ant griovio kranto. – Esat nebejauni, nužilę, o velnią manot.

– Nieko blogo, meistre, – atsako Vinčiukė.

– Sukam galvas, kaip tavęs, durno, atsikratyti ir patiems užimti tavo postą, – neiškenčia Stasys.

– Aš jums kai nusikratysiu! – bando juokauti meistras, bet nelabai išeina.

Seniai Vinčiukė su Stasiu pajuto, kad labai juodu traukia kurortas. Kad taip pavažiavus kokią dienelę be jokių reikalų, be terbų ir krepšių, išsitiesus palei upę... Ir tegu pasiunta tas gelžkelis, bobos ir tie į tėvo pinigų kapšį nagus atkišę vaikai.

Abu netikėtai gavo nemažas premijas (gal tikrai grasinimų pabūgo meistras?) ir abu slapčia pas Vinčiukę dailiai išsilygino kelnes, niekaip negalėdami sugalvoti priežasties, kuria visi patikėtų.

– Sakysim, geležinkelininkų suvažiavimas, – pasiūlė Vinčiukė.

Paseiliojęs pirštą, Stasys tėkštelėjo į laidynę:

– O kodėl kurorte, ne Vilniuj ar Maskvoj?

– Kad Vilniuj visos salės jau užimtos. Tenai visokių kitokių suvažiavimai. Tegu pasiskaito laikraščius... – rado išeitį Vinčiukė.

– Ar taip gali būti?

– Gali... Turėtų galėti.

Stasys vis tiek nesiliovė galvojęs.

– O meistras?! – klausdamas sušuko jis.

– O meistras poryt išeina atostogų ir dumia į Liepoją žiedų vaikams pirkti.

– Velnias! Gerai viską numatei!

Ir šit jiedu dunda į geležinkelininkų suvažiavimą kurorte prie upių tėvo. Užuodžia – daugiau iš įpratimo – pabėgių ir bėgių kvapą, sėdėdami sūpuojančiame vagone, tačiau kokios laisvos abiejų rankos ir galvos, kokie lengvi drabužiai!.. Vinčiukė iškiša galvą pro langą, ir vėjas!.. Vėjas pasičiumpa nelabai juodų plaukų kuokštą. Gaila, kad ant žemės, palei gelžkelį, nėra kam žiūrėti ir kad Vinčiukė neturi nei apelsino, nei kam pamojuoti. Stasys, nusukęs žandą, sėdi priešais, rodos, kažką galvoja. Vinčiukė jau žiūri į pulkus špokų, nutūpusių pievas. Dauguma jų ką tik pradėjo gyvenimo pratybas.

Po ilgo laiko Vinčiukė prasitaria:

– Neramu...

– Tai! O ko?

– O ką mudu tenai veiksim?.. Stasy, jei ne tas Donbasas, galėjau būti mokytas...

– Pilna durnų mokytų, o tu gudrus ir be mokslo.

Vinčiukė bando papurtyti galvą.

Nesakysi, kad labai neramu, o nei šiaip, nei taip, kai ėmė žygiuoti palei ežerą. Vinčiukei atrodo, kad visi mato, kaip be reikalo jiedu atvažiavo į kurortą.

– Žiūrėk, plaukioja! Ir kiek mergų!.. – sukdamas ir taip jau nusuktą žandą, beveik piktai sušnenka Stasys, ir jis eina skersas, vis žiūrėdamas į ežerą plikais krantais, ir toks jo ėjimas, tarytum skubėtų ir jis įsibrauti į tų visų kurortininkų tarpą. Pamatęs parduotuvę, šmurkšteli vidun, Vinčiukei sakant:

– Nereikėjo...

– O kitaip gal nebus nuotaikos, – sako Stasys sugrįžęs. – Paties geriausio paėmiau. Paklausiau: kokį, sakau, kurorte labiausiai mėgsta? Sako, šitą. Ir paėmiau. O gal reikėjo tris?

– Eik sau.

Eina abu, ne vienas. Kai užmatė upę, pirmiausia pastebėjo nemažai žmonių anoje pusėje, ant rusvos pievos, o kai priėjo arčiau, tai ir čia pat, ant smėlio, išvydo gulint tokią daugybę, kad iš sykio Vinčiukė beveik norėjo grįžti atgal, tiktai Stasys sulaikė:

– Vinčiuke, taip geidei pabūti kurorte... Tu pažiūrėk, Vinčiuke, ar matei kada tokių grožybių?

Liepęs žiūrėti Vinčiukei, jis pats kelis kartus priėjo visai arti gulinčių pusnuogių moterų ir taip į jas spoksojo, pakreipęs savo nusuktą žandą, kad viena, pajutusi žvilgsnį, apsivertė ant nugaros ir piktai sumurmėjo, priversdama nuošaliau stovintį Vinčiukę nurausti:

– Čia dabar? Du durniai...

Susirado tuštesnę vietelę, nusirengė ir, įsispraudę galvas tarp rankų, žiūrėjo, kas darosi aplink.

– Kas mūsų per gyvenimas, – skersa akim žvelgdamas į dailias merginas, žaidžiančias su kamuoliu, burbtelėjo Stasys. – Juk viskas tas ne mūsų ir ne mums. Tikrai du durniai.

– Liaukis! – pyktelėjo Vinčiukė, pajutęs, kaip per kūną nuėjo koks keistas virpulys, atsiradęs nei iš pavydo, nei iš kokio aiškaus supratimo ar troškulio. Nedrąsiai nužvelgęs merginą, pro kurios geltoną drabužėlį taip aiškiai ryškėjo pilvo duobutė, Vinčiukė atvirto aukštielninkas, girdėdamas kaip Stasys vis dar vadina juodu durniais...

– Tau tiktai kokią bjaurastį... – sumurmėjo Vinčiukė. – Stasy, žinok, dar vaikas pajutau kokį keistumą. Ganiau karvę, gulėjau palei tvorą, o tolokai, priešais, buvo rugių laukas. Rugiai jau plaukiojo, dulkeno kvapniomis dulkėmis. Žiūrėjau į tuos rugius... Ar girdi?

– Girdžiu, girdžiu... Durniai, durniai!.. – atsiduso Stasys.

– Takiuku palei pat rugių lauką ėjo kaimynų mergaitė. Aš dar nedidelis, o ji jau suaugusi, apsivilkusi tokią mėlyną suknelę... Stasy, sakiau, kad man trūksta mokslo. Kaip aš tau dabar nupasakosiu? Kaip ji judėjo, kaip dėliojo kojas!.. Kaip koks apsireiškimas! Ji taip savotiškai bangavo sykiu su rugiais, kad man pasirodė... Man pasirodė, kad jos judėjime yra kokia baisi gyvastis, koks pasiutęs magnetas... O jos basos kojos stačiai lipa tau ant širdies... Kas to nepatyrė, tas nesupras! Keistenybė! Man pasidarė įdomu žiūrėti į kiekvieną moterį. Ir dabar, kai sekmadieniais seniukės išsitraukia savo parėdus ir eina viena paskui kitą pas kaimynę melstis... Čia ne juokai, Stasy, gali nesivaipyti... Rodos, kad ir tos senės turi kokią užšaldytą gyvastį, kuri kada nors atitirps ir atsigaus. Baisus tas magnetas, burbėk ką nori, o gali jis įtraukti į karščiausią ugnį...

Ir dar jis kalba, girdėdamas ant žydinčių rugių varpų šiugždančias basas merginų kojas ir matydamas kartu su rugiais linguojančius jų kūnus, o kai viską jau pasako ir atvirsta ant šono, pamato tolokai nuo savęs Stasį, kuris, vieną ranką įsisprendęs į šoną, stovi prie dviejų jaunų moteriškių, juokiasi, kreipdamas ir taip persikreipusį žandą, juokiasi ir jos, kvatoja pusnuogės, purtydamos galvas. Stasys kitoje rankoje laiko butelius su kurortiniu vynu, moja Vinčiukei, ir ar tiktai toji trijulė neima banguoti rugių viršūnėmis į Vinčiukės pusę?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“, kn. „Keleivio novelės“. Įterptas tikras titulinis: Vilnius: Vaga, 1985. Pateikto EPUB literatūriniai spaudos puslapiai ir ISBN nenustatyti.

Gelžkelis – geležinkelis. Vinčiukė šiame pasakojime yra vyras. Veikėjų kalbos grubumas ir moterų vertinimai aptariami kaip literatūrinė raiška, ne kaip siūlomas elgesys.

Ar išsilavinimas visada padeda geriau suprasti gyvenimą?

Išsilavinimas suteikia sąvokų, istorinių žinių ir galimybę patikrinti pirmą įspūdį. Tačiau įgytas diplomas dar nereiškia, kad žmogui aiški jo paties gyvenimo prasmė ar kito būsena. Apučio novelės Vinčiukė mokslo stoką jaučia skaudžiai, nors geba subtiliai nusakyti prisiminimą. Manau, kad geriau suprasti gyvenimą padeda žinios, kurios ne tik kaupiamos, bet ir susiejamos su savęs pažinimu bei atidumu konkrečiai patirčiai.

Pirmiausia išsilavinimas ne visada atsako į klausimą, kaip gyventi pačiam. Gėtės „Fausto“ pradžioje mokslininkas apmąsto ilgus studijų metus ir įgytą autoritetą, tačiau jaučiasi nepasiekęs trokštamo pažinimo. Jis siekia prieiti prie gyvosios pasaulio esmės, o ne vien perduoti išmoktus teiginius. Susitikimas su Žemės dvasia parodo ir šio troškimo ribą: Fausto įsitikinimas savo artumu jai nepriimamas. Žinių ir ambicijos gausa dar nesuteikia visagalio supratimo. Nusivylimas savaime nesunaikina įgytų žinių vertės. Jis atveria neatitikimą tarp turimų priemonių ir daug platesnio siekio, į kurį vien formalus autoritetas neatsako. Apučio novelėje Vinčiukės klausimas, ką reikės veikti kurorte, yra kuklesnis, bet taip pat susijęs su vietos gyvenime pajautimu. Jis pasigenda išsilavinimo, o Stasys atsako apibendrinimu apie kvailus mokytus žmones. Toks nuraminimas nepaaiškina nei kelionės nerimo, nei vėlesnės atskirties tarp poilsiautojų. Vinčiukė gali stebėti ir geisti, bet dar nežino, kaip suprasti savo sutrikimą. Palyginimas leidžia nepadaryti nei diplomo, nei jo neturėjimo išankstiniu atsakymu. Studijos vertingos, tačiau jos nepakeičia darbo, kuriuo žmogus tikrina savo lūkesčius ir mokosi gyventi su ne iš karto išsprendžiamu klausimu. Išsilavinimas labiau padeda tuomet, kai skatina tokį darbą, o ne žada, kad baigus mokslus visas pasaulis taps savaime aiškus.

Supratimą taip pat augina gebėjimas pastebėti detales, kurių iš anksto pasirinkta kategorija neaprėpia. Hermano Hesės romano „Stepių vilkas“ fikcinis leidėjas apie nuomininką iš pradžių susidaro prieštaringą įspūdį. Keistas pasisveikinimas ir eisena jam nepatinka, bet mandagumas, veido išraiška ir vėlesnis žinojimas apie vaikščiojimo sunkumą pirmą vertinimą papildo. Pasakotojas nepasisavina visos žmogaus biografijos: pripažįsta mažai žinąs jo kilmę bei praeitį. Svarbi pati išvados tikslinimo laikysena. Tai gali būti ir išsilavinimo nauda: išmokti atskirti stebėjimą nuo pernelyg greito visumos paaiškinimo. Apučio Stasio kartojami žodžiai apie jų kvailumą veikia priešinga kryptimi. Jie uždengia skirtumą tarp nepritapimo jausmo, smalsumo ir jautraus prisiminimo. Be to, moters pyktis dėl įkyraus žvilgsnio parodo, kad vien savo troškimo pajautimo neužtenka suprasti kitam. Atidus žvilgsnis turėtų apimti ir to žmogaus atsaką. Moters trumpa replika grąžina keliautojams jų pačių vaizdą iš šalies. Ji primena, kad pasaulio supratimas reikalauja ir abipusio santykio. Tad išsilavinimas tampa prasmingas, kai padeda išlaikyti sudėtingumą ir pakoreguoti savo elgesį, o ne tik leidžia rasti įmantrų jo pateisinimą.

Taigi išsilavinimas nėra nei viso gyvenimo supratimo garantija, nei tuščias priedas prie patirties. Jis naudingas tada, kai padeda atpažinti savo klausimus ir tikslinti požiūrį į konkretų žmogų. Turimos žinios gali suteikti kalbą tokiam darbui, tačiau pats žmogus turi išmokti ja naudotis. Gyvenimo supratimas išlieka tęstinis pažinimas, kuriame verta saugoti ir žinių vertę, ir savo sprendimo kuklumą.

Ar išsilavinimas visada padeda geriau suprasti gyvenimą?

Apie išsilavinimą dažnai sprendžiame pagal tai, kiek žmogus moka paaiškinti. Tačiau sklandi kalba gali likti atitrūkusi nuo gyvenimo, o sunkiai žodžius randantis žmogus gali daug pajusti. Ši priešprieša nereiškia, kad mokytis nereikia. Ji verčia klausti, kaip žinios susitinka su konkrečiais išgyvenimais. Geresnį supratimą siečiau su dviem dalykais: gebėjimu savas sąvokas tikslinti santykyje su kitu ir pasirengimu mokytis neapsimetant jau žinančiam visus atsakymus.

Žinios padeda geriau suprasti gyvenimą, kai leidžia patirtį pamatyti iš naujo. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Vasaris gali aiškinti savo poetines priemones, tačiau Auksė abejoja, ar jos tikrai pasiekia žmogų. Ji klausia apie jų paskirtį ir skatina pastebėti konkretesnį pasaulį. Tokia kritika jam girdėta ir anksčiau, bet dabar veikia ne vien teiginiai: svarbūs Auksės asmuo ir artumas. Vasaris ima kitaip žiūrėti į gamtą, atsisakydamas ją visada jungti su savo nuotaikomis. Nauja kūryba pasirodo kaip pažinimo pokyčio ženklas. Jo išmanymas neišmetamas, tačiau tampa kitokio santykio su patirtimi dalimi. Apučio novelėje Vinčiukė mano, kad mokslo stoka neleidžia jam išsakyti vaikystėje pajausto keistumo. Vis dėlto jis nesustoja prie šio vertinimo: prisimena javų kvapą, judesį ir mėlynos suknelės spalvą. Šios detalės suteikia turinį tam, ko vien žodis apie grožį dar nepaaiškintų. Išsilavinimas galėtų padėti tokią patirtį apmąstyti, o ne paneigti jos vertę vien dėl netobulos raiškos. Pačiam Vinčiukei Stasio komplimentas apie gudrumą nesuteikia tikrumo. Paguodžiantis vertinimas nesiūlo žodžių tam, ką norima išsakyti, todėl pasakojimas apie jutiminį patyrimą pasirodo turiningesnis už paprastą skirstymą į mokytus ir nemokytus. Putino epizodas rodo, kad sąvokos ir gyvas atsakas gali vienas kitą papildyti. Taip mokymasis tampa daugiau nei teise taisyti svetimus žodžius: jis moko pačiam kitaip pamatyti jau pažįstamą dalyką ir išgirsti, ką apie jį pasako kitas.

Kita vertus, gyvenimą geriau suprasti padeda ne tik atsakymų gausinimas, bet ir atsakingas santykis su nežinojimu. Mačernio tryliktajame rudens sonete kartojamos nežinojimo formulės. Jos gretinamos su gyvenimu, kūryba, darbu ir džiaugsmu. Kalbantysis nepaskelbia visų ieškojimų beprasmiškų: tiesos spinduliai siejami kaip tik su ieškančiuoju, perėjusiu abejonės naktis. Toks judesys leidžia mokymąsi suprasti kaip pastangą, kuri nesibaigia vienu galutiniu atsakymu. Apučio Vinčiukės klausimas, kaip papasakoti, irgi gali būti šios atviros laikysenos pradžia. Jis pajunta savo kalbos ribą, tačiau ieško palyginimų ir kreipiasi į Stasį, norėdamas būti išgirstas. Tuo metu trumpas atsakas apie kvailumą mažai padeda jo patirtį plėtoti. Gera mokymosi aplinka turėtų sustiprinti pirmąjį judesį: leisti tikslinti, ieškoti ir klausti. Tai nereikalauja kiekvienos nuojautos paskelbti tiesa. Svarbu suteikti priemonių patikrinti, kas už jos slypi, ir išsaugoti drąsą kalbėti tada, kai mintis dar nėra iki galo nugludinta.

Vadinasi, išsilavinimas labiausiai padeda tuomet, kai nepriskiria žmogui vertės pagal vieną išorinį ženklą. Žinios turi susitikti su patirtimi ir likti atviros patikslinimui. Tuomet jos gali suteikti žodžių sudėtingam jausmui bei padėti išklausyti kitą. Išsilavinęs žmogus netampa neklystantis, tačiau gali turėti daugiau galimybių savo ribą atpažinti ir su ja prasmingai dirbti.

Pirmas variantas tiria žinių ir savęs supratimo ribą, antras – sąvokų ryšį su jausmu bei ieškojimu. Abu atsakymai išlaiko mokymosi vertę.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.