Užduotis. Remdamasis pateikta Granausko apysakos „Rudens žmogus“ pradžia ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimu „Ar graži aplinka gali atstoti artimą žmogų?“ Pagrįsk pasirinktą atsakymą ir paaiškink, ką žmogui gali suteikti vietos grožis. Mokomąjį variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Mano amžinatilsį žmonos tėviškė buvo nepaprastai gražioj vietoj. Tokios ir ieškodamas nerasi. Tik šešiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, prie nelabai didelio ežero, ant išsikišusios įlankos kranto. Gal dešimties metrų platumo žemės tarpas skyrė vandenį ir lango stiklą. Namelis nedidukas, medinis, bet dar pakankamai geras ir šiltas. Tolėliau, už šulinio, už kiemo, dar vienas medinis pastatas, kartu tvartelis ir daržinėlė, dar pamiškės keliukas ir – kaip siena – pušų miškas. Kairėj namo – buvęs sodas, dabar jame jau tik dvi obelys ir pora senų vyšnių. Vaisių jau kelinti metai beveik nebemezga, būtų galima ir išpjauti, bet kad pavasarį tas žydėjimas!.. Už to sodo – dvi nedidelės dirvelės, jose pamečiui žaliuoja bulvės ir miežiai. Iš dešinės nuo namo – daržas, už daržo galo tiesiai iš miško atiteka į ežero įlanką upelis, neturintis net pavadinimo, kas duos pavadinimą tokiam mažulyčiui, kurį pavasarį gali peršokti, o vasarą – peržergti, – kalbos gaila. Tačiau per jį vis tiek permestas medinis tiltukas be turėklų – tokio platumo, kad galėtum su šieno vežimu pervažiuoti, nes tuojau už to upelio – gražiausia, puikiausia pieva, joje uošvė raišiodavo karvę ir pjaudavosi šieną. Tada miškas užriečia puslankį, prieidamas prie pat vandens. Kitame ežero gale jis irgi užriečia puslankį, bet vieta jau žemesnė, ten – beržai, drebulės, juodalksniai. Du stori juodalksniai auga ir prie upelio – ten, kur jis įteka: vienas – vienam krante, kitas – kitam. Prie to kito, po pat namo langais, aš prirakinu parplaukęs savo medinę valtį.

Pats gimiau kaime, toli Žemaitijoj, todėl niekada nemėgau miesto, bet mokiausi jame, dirbau jame, abu su žmona sulaukėm jame pensijos, tačiau niekada net nesvajojau, kad paskutinius savo metus praleisiu tokioj ramybėj, tylybėj, gražybėj, ežero vandeniui ribuliuojant tiesiai į langus. Ne, pakalbėdavom apie tai su žmona, kas be ko, ir gana dažnai, bet nė iš tolo neprisileisdavau minties, jog kada nors gyvensiu čia visų užmirštas ir vienas.

Ežeras nebuvo didelis, gal šeši šimtai metrų ilgumo ir kokie keturi šimtai platumo. Anoj pusėj neaugo miškas, tik pamažu kilo atšlaitė su padrikai išsimėčiusiais joje trobesiais, gal kokiais dvidešimt. O atšlaitės viršuje ėjo vieškelis, pravažiuodavo autobusai į Vilnių ir atgal, tuoj už vieškelio – tarytum koks neaukštas medžiais apaugęs piliakalnis, bet buvo tai ne piliakalnis, o to kaimo kapinaitės. Jose ilsėjosi mano žmonos motina ir ji pati šalia. Ilsėsiuos ir aš, kai ateis laikas.

Kaime buvo ir krautuvėlė, perplaukęs ežerą valtimi, galėjai nusipirkti duonos, kruopų, aliejaus, dešros, bet aš jos retai pirkdavau, man užtekdavo žuvies, kurios visuomet prisigaudydavau ežere. Grybų, kurių prisisūdydavau nemažą kubilaitį, arba prisidžiovindavau baravykų, o bulvių, kopūstų, svogūnų prisiaugindavau pats.

Tiktai pašto kaime nebuvo, pensiją man pervesdavo Vilniuje į banko sąskaitą, todėl kartą per mėnesį važiuodavau jos pasiimti. Traukiniu, nes tas miškas, kuris taip jaukiai rietė šią ežero pusę, tebuvo gal dviejų kilometrų platumo, ir nuo mano daržo jį skersai kirto keliukas, o ten, anoj pusėj, atsiremdavo į mažą medinę stotelę ir kelis šalia jos stovinčius namelius. Visi traukiniai pradundėdavo pro šalį, tik vienas, gal koks priemiestinis, aptriušęs, apšiuręs, stabteldavo ties ja vos vienai minutei. Ryte – į Vilnių, pavakare – atgal. Man kaip tik. Spėdavau susitvarkyti visus reikalus. O tų mano reikalų – kiek? Nebent nusipirkdavau savo meškerėms kabliukų ar naujo valo. Kartais turguje – rūkytų lašinių gabalą, juk taip skanu su numirkytais ir pakeptais grybais.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Rudens žmogus“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–12. ISBN 9986-39-392-2.

Pasakoja bevardis pensininkas, gyvenantis mirusios žmonos tėviškėje prie ežero. Pirmuoju asmeniu perteikiamas jo aplinkos ir dabartinio gyvenimo vertinimas; tai savaime nėra rašytojo biografijos liudijimas. Pateikta apysakos pradžia, ne visas kūrinys.

Ar graži aplinka gali atstoti artimą žmogų?

Gražus vaizdas gali padėti pailsėti, suteikti džiaugsmo ar paskatinti pasilikti vietoje. Tačiau artimą žmogų pažįstame kaip konkretų pašnekovą, bendros praeities dalyvį. Jo buvimo nepakeičia vien aplinkos savybės. Todėl grožis gali lydėti vienišą žmogų ir palaikyti jo kasdienybę, bet norint suprasti artumo stoką svarbu matyti, kokio santykio jis neteko arba kokio ryšio jam trūksta.

Artumas priklauso nuo galimybės būti atpažintam konkretaus žmogaus. Granausko „Rudens žmogaus“ pasakotojas gyvena vietoje, kurios grožį smulkiai pažįsta ir vertina. Vis dėlto teiginį apie ramybę, tylą bei grožį patikslina prisiminimas apie su žmona aptartą ateitį. Abu kalbėdavo apie gyvenimą čia, o vienatvės jis tuomet net neįsileisdavo į mintis. Dabar tas pats ežeras ir namas išlaiko vietos savybes, bet pasikeitęs bendro buvimo pagrindas. Šis atvejis parodo, kodėl pageidaujama aplinka pati nesukuria tokios ateities, kokią žmogus joje įsivaizdavo. Asmeninio ryšio svarbą kitu požiūriu atskleidžia Putino „Altorių šešėly“ pirmasis tėvų apsilankymas pas Liudą seminarijoje. Tėvai džiaugiasi sūnumi, tačiau pagarbus kreipinys „jūs, kunigėli“ jam sukelia atstumą. Jis ilgisi ankstesnio „tu, Liudai“, bet šio noro neištaria. Visi trys yra kartu, vis dėlto jų susitikimo reikšmė nesutampa: tėvams svarbus išsipildantis vaidmuo, sūnui – paprastas šeiminis atpažinimas. Fizinis buvimas vienoje patalpoje nepanaikina nesusikalbėjimo, kaip gražus ežeras nepakeičia Granausko pasakotojui žmonos. Abiem atvejais stokojamas artumas turi asmeninį turinį. Vienam jo trūksta dėl netekties, kitam – dėl santykyje atsiradusių lūkesčių. Šios skirtingos priežastys padeda suprasti, kodėl ryšio negalima sukurti vien tinkamai parinkus žmogų supančią erdvę.

Vis dėlto aplinkos grožis išsaugo vertę ir tada, kai negali grąžinti artimojo. Granausko pasakotojas galėtų išpjauti beveik nebederančius vaismedžius, bet jų žydėjimas jam tebėra svarbus. Menkas vaisių derlius jam dar nenusveria to, ką galima pamatyti. Taip aplinka išlieka vertinama asmeniškai ir dabar. Jo darbai darže, žvejyba ir kasmėnesinė kelionė į Vilnių rodo, kad vienatvėje tęsiamas konkretus gyvenimas. Būsima savo kapo vieta nepadaro dabartinių užsiėmimų beprasmių. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ laiko negrįžtamumas išsakomas ypač ryškiai: net maloni muzika negrąžina tolstančios akimirkos. Pabaigos klausimai apie gražų daiktų atspindį išlaiko abejonę, kiek patikima tai, ką matome. Tačiau muzikos nepajėgumas sustabdyti laiko savaime nepaneigia jos patyrimo vertės. Panašiai būtų klaidinga spręsti, kad vienišam Granausko žmogui ežero grožis nieko nereiškia vien todėl, kad žmonos jis nesugrąžina. Tekste pasakotojas vertina konkrečius dalykus: sodą, galimybę sugauti žuvies, paruošti grybų, laiku sugrįžti traukiniu. Šie užsiėmimai nėra naujas žmogus šalia, bet jie sudaro jo likusio laiko turinį. Grožis ir veikla gali palaikyti ryšį su pasauliu, nors paties praradimo tikrumas išlieka. Taip atsakymas į klausimą išlaiko skirtumą tarp padedančios gyventi aplinkos ir nepakeičiamos bendros istorijos su artimuoju.

Graži aplinka artimo žmogaus neatstoja, nes jai nepriklauso abipusis pažinimas ir bendra dviejų žmonių patirtis. Tačiau jos reikšmė dėl to neišnyksta. Pasikartojantys darbai bei vertinamas grožis gali suteikti likusiam laikui pavidalą ir palaikyti ryšį su gyvenama vieta. Pripažindami tokią atramą kartu galime matyti vienatvę, kurios vien regimas kraštovaizdis nepašalina.

Ar graži aplinka gali atstoti artimą žmogų?

Jaukų būstą lengva apibūdinti: jis šiltas, šviesus, pro langą matyti gražus vaizdas. Sunkiau nusakyti, kodėl vienoje tokioje vietoje jaučiamės laukiami, kitoje – vieni. Artumo patirtį kuria žmonių veiksmai ir bendra kasdienybė. Todėl gražios aplinkos bei gero būsto nereikėtų laikyti pakankamu bendrystės pagrindu: bendrystė priklauso ir nuo to, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais.

Fizinis namų jaukumas gali išlikti, kai santykio su kitu žmogumi juose trūksta. Granausko apysakos pradžioje namelis vadinamas pakankamai geru ir šiltu, o už lango atsiveria ežeras. Tai svarbios gyvenimo sąlygos, kurias pasakotojas vertina, tačiau jos nepanaikina jo prisipažinimo gyvenant vienam. Žmonos tėviškė kupina pažįstamų detalių; žmogaus, su kuriuo sietas šis gyvenimas, nebėra. Skirtumą tarp namo savybių ir santykio kokybės kitokiomis aplinkybėmis iškelia Jurgio Savickio „Vagis“. Novelės pradžioje namų šiluma įsivaizduojama kaip iš pasaulio išguito žmogaus svajonė. Vėliau toje pačioje šiltoje troboje laikomas surištas, sužeistas vagis, o šeimininkas jį muša. Mandagus kreipimasis į vagį tuo metu slepia grasinimą; tariamas vaišinimas apverčiamas mušimu. Tokia kalba pabrėžia jaukumo ir saugumo skirtį. Taigi būsto turėjimas dar nenusako, kokio elgesio jame sulauks pažeidžiamas žmogus. Berniuko sprendimas atrišti vagį kyla iš dėmesio jo kančiai; santykio galimybę sukuria konkretus veiksmas. Granausko našlio vienatvę lemia kitos aplinkybės, tačiau abu kūriniai padeda atskirti regimas namų savybes nuo žmogaus patiriamo artumo. Galima turėti tinkamą vietą gyventi ir vis tiek stokoti svarbiausio ryšio. Šio skirtumo nematant gražus kambarys arba patrauklus vaizdas būtų klaidingai laikomas pakankamu atsakymu į bet kokią vienatvę. Tuomet nepastebėtume, ko žmogui iš tikrųjų stinga.

Bendrystę kuria ir pasikartojantys maži darbai su kitu. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame „žiemos vakarais, kai močiutė“, prisimenama, kaip kalbantysis nešdavo liktarną močiutei pašviesti. Veiksmas paprastas, tačiau turi aiškią kryptį į kitą žmogų: einama priekyje, kad jai būtų šviesiau. Vėliau minimi bendri langai išlaiko namų bendrumą. Į juos žiūrintis šaltas ir liūdnas mėnulio žmogus yra vaizduotės figūra, leidžianti pajusti skirtumą tarp šviečiančių namų vidaus ir vienišo žvilgsnio iš šalies. Namų vaizdo savumas siejasi su prisimenama močiute ir jai atliktu veiksmu; žvakučių šviesa apgaubia šį konkretų ryšį. Granausko pasakotojas taip pat turi įprastų darbų, tačiau ištraukoje juos daugiausia nusako kaip savo atskirą buitį: pats užsiaugina daržovių, prigaudo žuvies, nuvažiuoja pensijos. Ši veikla padeda gyventi, bet joje nebeparodytas ankstesnis bendras laikas su žmona. Grožio poveikis dėl to išlieka ribotas. Pakeisti vietą ar pasigėrėti jos vaizdu būtų galima ir vienam. Pašviesti kelią kartu einančiam žmogui reiškia būti reikalingam konkrečiu bendro laiko momentu. Tokios kasdienio santykio detalės paaiškina, kodėl žmogui gali trūkti bendrystės net ten, kur visa aplinka atrodo patogi ir miela.

Vadinasi, gražus būstas ar kraštovaizdis savaime nepasako, kaip žmogus jame jaučiasi. Artumo pagrindą sudaro elgesys su kitu, bendra patirtis ir kasdieniai jam skirti veiksmai. Šiltas namas gali juos priimti, tačiau pats jų nesukuria. Todėl aplinkos vertę prasminga matyti kartu su santykiais: graži vieta gali džiuginti, tačiau artumą joje tenka kurti ir patirti su kitu žmogumi.

Svarstymas gali išlaikyti dvi mintis: konkretaus žmogaus ryšys nepakeičiamas aplinka, o grožis ir kasdieniai darbai tebeturi vertę. Jas plėtojant svarbu parodyti, ką pasirinkta detalė paaiškina apie santykį.

Pirmame variante Putino šeimos susitikimas aiškina asmeninio atpažinimo reikšmę: tėvų meilė egzistuoja kartu su Liudui skausmingu vaidmeniu. Sarbievijaus laiko negrįžtamumas padeda apibrėžti grožio ribą. Antrame Savickio šiltos trobos ir smurto skirtis atskiria būsto savybes nuo elgesio su žmogumi, o Miliauskaitės liktarna močiutei rodo santykį kasdieniame veiksme. Našlio netektis neprilyginama Savickio šeimininko žiaurumui. Palyginimui pasirenkamas konkrečių požymių santykis.

Taikomos 2026 m. VBE II kriterijų ir vertinimo gairių sritys.

Turinio keturių sričių suma – 16 pirminių taškų; padauginus iš 2,625 gaunama iki 42. Kalbos vertinimas apima stilių, taisyklingumą, rašybą ir skyrybą – kiekvienai sričiai iki 7, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pavyzdžiams konkretūs balai čia neskiriami.

Šių pratybų keturios pastraipos, A kurso privalomas autorius pirmame dėstyme ir kitas autorius antrame yra bibliotekos mokymo principas. Tai nėra oficiali kontekstų eilės ar skaičiaus kvota; B kursui A9 sąrašas netaikomas. Originalūs pasirenkami B klausimai pateikiami pradžioje suskleisti.

Prie kiekvieno palyginimo užrašyk, kurią santykio savybę gretini. Perskaityk tą sakinį be autorių pavardžių: turi likti aišku, kaip konkreti detalė pagrindžia atsakymą.