Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar gausi patirtis visada padeda teisingai spręsti apie kitus?“ Remkis pateikta novele ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; išplėtok du skirtingus argumentus.

– Nežinau, kaip tu manai, o man atrodo, kad valdžia irgi negerai padarė: jei tvarkytis, tai tvarkytis. O dabar – vyrui uždrausta koją iškelti, tai viską tvarko žmona. Toji tai laksto tarp visų šitų... Pala, kaip čia juos... Gal žinai?

– Trauk perkūnai, – atsakė kitas keleivis, nelabai noriai leisdamasis į kalbas ir nelabai noriai žiūrėdamas pro langą, už kurio plytėjo tušti, murzini laukai, nors ir daug buvo sniego.

– Tu tik paklausyk, aš ir sakau pačiai: jau kam kam, o šitam nieko netrūko. Va – visko pertekęs buvo! – žmogus pirštais brūkštelėjo sau po kaklu. – Reikėjo durnam prasidėti!

– Kai kam niekad negana, – abejingai atsakė kitas keleivis, žvilgteldamas į savo pašnekovą, kurio veidas buvo keistai įjuodęs. Atsirėmęs į sieną, pašnekovas tiesiog blykčiojo akimis – taip jam įdomu buvo šnekėti.

– Gerai sakot: yra žmonių, kurie niekad nepriryja. Dabar šit šaukia, mėsos, mėsos, o kai yra tos mėsos, tai ar gana? Visokio velnio reikia!..

– Kokios dešros... ar pamatyti kokio pasaulio, – vėl įsiterpė antrasis, dirbtinai įsispoksodamas į laukus už lango, – kad tik tasai šnekėtojas liautųsi!

– Užsimanys kokio kumpio arba kokių linksmybės namų!.. – garsiai ėmė kvatotis pirmasis. – Niekad negana...

Taip jie važiavo sau toliau, traukinys šaltą žiemos dieną vežė juos tolyn į šiaurę per Latvijos žemę. Tas, kuris nelabai buvo linkęs šnekėti, ketino užsimerkti ir suvaidinti snūduriuojantį, tačiau pirmasis neleido jam ir šito:

– Tai ką veikėt naktį? – nusijuokė jis. – O kur gyvenat?

– Vilniuje.

– Gražus miestas... O kaip su produktais?

– Nieko.

– Pas mus buvo gerai, o dabar pablogėjo.

– Ateis laikas, ir pagerės, – atsakė antrasis. Toli, už sniego laukų, jis pamatė vienišą latvio sodybą. Iš šiaurės ji buvo apsodinta eglėmis, kurios lyg aukšta siena saugojo namus. Iš trobos išėjo žmogelis ir neskubėdamas patraukė per kiemą; rankoje jis turėjo kibirą, matyt, ėjo pasisemti vandens.

– Sakai? – po kurio laiko suklusęs nenorėjo patikėti pirmasis, lyg antrasis būtų pasakęs ką negera. – Sakai, pagerės. Perkūnai žino, gal tu ir teisybę šneki. Juk kaip yra buvę, aš gerai atsimenu – prieš karą vaikščiojom su vyžom, iš liepų plėšų pasidarydavom. Dabar tai jau nė nepalyginsi – dešimtį kartų geriau.

– Na matot, – atsakė antrasis, apsidžiaugdamas, kad kalba bus baigta. Tačiau jo šnekintojas varė toliau:

– Bet jau vagia, tai vagia. Kad šešiasdešimt aštuntaisiais šitaip dar nevogė.

– Kodėl šešiasdešimt aštuntaisiais? – kiek susidomėjęs paklausė antrasis.

– Todėl, kad nuo tų metų aš gyvenu Estijoj. Todėl taip ir pasakiau. Žinau, kaip tais metais buvo.

– A...

– Prieš karą mokiaus vidurinėj, po karo – į kursus, išėjau karininkas. Taip iki pernai. Pasakysiu: nieko doro nemačiau – mėtė ir mėtė iš vietos į vietą kaip kokį šapą... Taigi... Šitaip... O jūs kas būsit? – vėl pagavo jis kitą gaidą.

– Mokytojas.

– A... Irgi ne kas. Ir algelė nekokia. Ir su tais vaikais...

– Visko užtenka, – dviprasmiškai atsakė antrasis.

– Tas ir yra... O kur važiuojat?

– Į pajūrį. Į poilsio namus.

– A... Su sveikata negerai?

– Taip, pailsėti.

– O mokykla?

– Pavaduos.

– A... Aš tai pas sūnų į Rygą. Jelgavoj gyvena jo mergaitė, būtų gal nesakęs, tik aną kartą užtikau juos sūnaus bendrabuty.. Galėčiau ir čia išlipti, kad žinočiau jos adresą. Prie marčios reikia iš anksto gerintis... O tu ar pirmąsyk į poilsio namus?

– Ne pirmą. Buvau kelis kartus.

– Ir kaip maitina?

– Pusėtinai. Neblogai.

– Tai gerai. Yra poilsio namų, net sanatorijų, kur beveik visai ėsti neduoda.

– Negali būti.

– Kad sakau, žinau... O kad vagia, irgi žinau. Pasiliuosavęs iš armijos, ėmiau dirbti transporto įmonėj. Gerai išeina – gaunu ir pensiją, tą tai visą „ant knygutės“, o algą... Žmonai, sūnui, pačiam irgi lieka. Ir šitam! – jisai sprigtelėjo sau į pagerklį. – Tai šit – yra toje įmonėje tokia kombinuotų pašarų kolona. Ir ką tu manai – kiekvienas tos kolonos šoferis per dieną uždirba apie penkiasdešimt rublių. Be algos, be algos. Už maišiuką – penki rubliai, o dešimt maišiukų per dieną nuvagia.

– Dar ir nebrangiai, – palaikė kalbą antrasis.

– Aš irgi sakau, kad ne.

– Ir viskas tas darosi jūsų įmonėje?

– Na. Aš ir sakau, kad man gerai žinoma. Esu tos kolonos viršininkas, kur nežinosiu. Nuo mano akies niekas nepabėgs...

– Geria ir kombinuotų pašarų vežiotojai?

– O kaipgi! Senas ir jaunas. Visi. Jau išmoko.

– Toks čia mokslas!

– Nesakyk! Mokslas ne mokslas, o... Dar šešiasdešimt aštuntais taip nemokėjo! Net juokas ima!.. Mano draugas tada pasikvietė mane į svečius. Jis jau seniau Estijoj laikėsi. Atvažiavau. Sėdom ant motociklo ir lekiam. „Kur?“– klausiu. „Pamatysi!“ Pasirodo, nudūmėm į žvejų miestelį. „Čia, – sako mano draugas, – gyvena geras pažįstamas, dėdė Juhanas.“ Tikrai, radom tą Juhaną namie. Ir boba buvo. Abu jau seni. Seniukė tokia sudžiūvusi, prijuostę pasirišusi, vaikšto aplink mus ant pirštų galų.

– Mandagūs žmonės... – įsiterpė antrasis keleivis.

– Aš irgi sakau... Senis Juhanas taip pat liesutis, nužilęs. Susėdome, jis rankas pasidėjo ant balta staltiese uždengto stalo, paskui atkimšo butelį, pripylė stikliukus, o tie stikliukai – chi chi – tokie mažyčiai mažyčiai. Pažiūrėjau į draugą, draugas suprato mane ir nuraudo. Aš tada ir paklausiau: „Tai iš tokių ir gersim?“ Draugas dar labiau nuraudo. O ką – nieko blogo nepadariau, tik paklausiau! O senis Juhanas, matyt, suprato, ką šneku, jis ramiai atsikėlė, atnešė didelius stiklus, beveik, stiklines, pripylė, užsveikino. Aš – makt ir išgėriau, draugas nugėrė iki pusės, o Juhanas tik prikišo prie lūpų, palaižė ir vėl pastatė. Kai pripylė antrą ir užsveikino, aš vėl žmoniškai maktelėjau; neatkreipiau dėmesio, ar visą išgėrė draugas. Neiškentęs paklausiau Juhaną: „O dėdė kodėl negeria?!“ – „Aš geriu, – atsakė, – tiktai po trupučiuką. Mes visada taip gėrėm.“ – „Kam tada gerti, – sakau. – Taip niekada nepasigersi.“ – „Kad ir nereikia pasigerti.“ Aš kad ėmiau kvatoti, juokėsi ir mano draugas, ėmė juoktis paskiau ir Juhanas, tiktai jo seniukė stovėjo kito kambario tarpdury ir nesijuokė... Tai ir sakau, kad tas buvo šešiasdešimt aštuntais, o dabar ir toks Juhanas geria iš stiklinės. Kaip didelis geria!

– Negali žinoti, – suabejojo bendrakeleivis.

– Geria, kur negers!..

Mažindamas greitį, į stotį įlėkė traukinys, ir netrukus abu keleiviai patraukė peronu.

– Toli nuo stoties mus nubogino, – nusispjovė pirmasis. – į kurią pačiam pusę?

– I aną.

– Tai lik sveikas. Gražiai pasišnekėjom!..

Kiek paėjęs, mokytojas atsigręžė: jo bendrakeleivis krypuodamas žingsniavo peronu, pasuko į kairę, perlipo vielinę tvorelę ir tiesiai patraukė, žergdamas per bėgius, į geležinkelio stotį, nereikėjo jam leistis į tuos visus tunelius. Mokytojas šyptelėjo, pagalvojęs, kad labai tinka jo bendrakeleiviui visi tie traukiniai, vagonai, gelžkelių stotys ir Rygos tramvajai.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Pažinimas“, kn. „Keleivio novelės“. Pateikto EPUB įterptas titulinis vaizdas: Vilnius: Vaga, 1985. Konkrečių spaudos puslapių ir ISBN šiame konteineryje nenustatyta.

Vyžos – iš medžių karnų pintas apavas. Transporto kolona – čia įmonės padalinys su vairuotojais ir automobiliais. „Pasiliuosavęs“ – šiame kontekste baigęs karinę tarnybą. Posakis „ant knygutės“ reiškia pinigų kaupimą taupomojoje sąskaitoje. Rubliai priklauso vaizduojamam istoriniam laikui. Kopijos forma „I aną.“ palikta taip, kaip pateikta EPUB.

Ar gausi patirtis visada padeda teisingai spręsti apie kitus?

Patirtis suteikia medžiagos suprasti kitus: susitikimai leidžia pastebėti skirtingus įpročius, nuostatas ir pasirinkimus. Vis dėlto sukauptų įspūdžių kiekis dar negarantuoja tikslaus sprendimo. Iš kelių prisiminimų galima susikurti patogią bendrą taisyklę ir ja uždengti konkretų žmogų. Manau, kad patirtis padeda tada, kai ją lydi gebėjimas matyti bendrą žmogaus ribotumą ir pasirengimas savo pirmąjį vertinimą keisti.

Pirmiausia svarbu, ką žmogus savo patirtyje išmoksta laikyti bendru, o ko neskuba priskirti visiems. Donelaičio „Metuose“ Lauras, stebėdamas vasaros kaitą, kalba apie žmogaus amžiaus trumpumą. Augalų žydėjimas, brendimas ir vytimas tampa palyginimo pagrindu. Šį apmąstymą jis sieja ir su Dovydo žodžiais, todėl jo išvada remiasi religine pasaulėžiūra, ne vien atskirais matytais atvejais. Ponas ir būras pradeda gyvenimą bejėgiai, abu yra mirtingi. Tokia bendra perspektyva leidžia pamatyti ribą, kurios nepanaikina socialinė padėtis. Ji taip pat nesako, kad abiejų kasdienybė vienoda ar jų poelgiai visuomet vienodai geri. Ši skirtis padeda svarstyti Apučio „Pažinimo“ keleivio užtikrintumą. Jis yra gyvenęs skirtingose vietose, pasakoja apie karinę tarnybą ir darbą, tačiau iš patirties kuria itin plačius sprendimus. Istorija apie Juhano nenorą pasigerti galėtų parodyti kitokį įprotį. Kalbėtojas ją užbaigia patikinimu, kad dabar jau ir šis geria kitaip. Taip kito žmogaus savitumas priderinamas prie šnekėtojui patogios taisyklės. Patirtis tampa vertingesnė, kai moko atpažinti bendrą pažeidžiamumą, tačiau nenubraukia skirtingų gyvenimo būdų. Laurui gyvenimo ciklas primena saiką savo galiose, o traukinio keleiviui prisiminimas pasitarnauja kaip dar vienas jo teisumo įrodymas. Vien turėti ką papasakoti dėl to nepakanka: svarbu, kiek pasakojimas leidžia kitą išvysti atskirai nuo savęs.

Antra, žmones suprasti padeda patirtis, kurioje išsaugoma galimybė taisyti pirminį įspūdį. Hermano Hesės romano „Stepių vilkas“ leidėjo pratarmės pasakotojas prisimena pirmą susitikimą su nuomininku. Keistas pasisveikinimas jam sukėlė antipatiją, eisena taip pat nepatiko. Vėliau jis sužinojo, kad žmogui sunku vaikščioti dėl ligos. Smulkūs veido, mandagumo ir bendravimo bruožai pirmą vertinimą papildė šiokia tokia simpatija. Tai nėra visapusiško pažinimo pažadas: pats pasakotojas pripažįsta mažai žinąs apie svečią ir nepažįstąs jo praeities. Vertinga pasirodo pati išvados taisymo eiga. Tokios galimybės trūksta Apučio veikėjui, kai jis mokytojo profesiją tuoj pat susieja su savo numanomais sunkumais. Trumpas mokytojo atsakymas lieka be atidesnio aptarimo. Patirtį tuomet naudingiau suprasti kaip nuolatinį susitikimą, o ne sukauptą galutinių apibūdinimų rinkinį. Kitas žmogus gali paneigti mūsų lūkesčius, ir būtent tokia nesutaptis kartais labiausiai išplečia akiratį. Reikia ją išgirsti, užuot skubėjus papasakoti kitą prisiminimą. Svarbu ir tai, kad pasakotojas atskiria ankstesnį nepasitenkinimą nuo vėlesnio žinojimo. Toks skirtumas leidžia jam neapsimesti nuo pirmos akimirkos viską teisingai supratusiam ir pripažinti, kad pažintis su žmogumi turi savo eigą.

Taigi gausi patirtis pati savaime neapsaugo nuo išankstinio sprendimo. Ji padeda suprasti kitus, kai primena bendras žmogaus galimybių ribas ir leidžia peržiūrėti tai, kas atrodė savaime aišku. Skirtingus susitikimus verta ne tik prisiminti, bet ir palyginti su savo dabartinėmis išvadomis. Tuomet patirtis išlieka gyva: naujas žmogus gali mus ne vien patvirtinti, bet ir ko nors išmokyti.

Ar gausi patirtis visada padeda teisingai spręsti apie kitus?

Žmogus gali būti daug matęs ir vis tiek nepastebėti, ką jam sako konkretus pašnekovas. Tokią riziką atskleidžia Apučio „Pažinimas“: kelionių bei darbo prisiminimų nestokojantis vyras skuba kitus priskirti pažįstamai tvarkai. Vis dėlto patirties nereikia atmesti. Ji tampa pažinimo atrama tada, kai žmogus leidžia kitam išsakyti savą požiūrį ir skiria matomą požymį nuo nepakankamai pagrįstos išvados.

Supratimą gali pagilinti ne vien išsakomos minties turinys, bet ir tikras santykis su ją pasakančiu žmogumi. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Vasaris yra girdėjęs jo poezijai reiškiamą kritiką, tačiau Auksės žodžiai paveikia kitaip. Pasakotojas paaiškina, kad svarbūs jos asmuo, artumas ir stiprėjantys jausmai. Ji nesitenkina bendru pritarimu: ginčijasi dėl miglotų vaizdų, klausia, kam reikalingos priemonės, išsako savo poezijos sampratą. Vasaris pamažu kitaip stebi gamtą, ieško paprastų žodžių, o naujas eilėraštis sulaukia jos džiaugsmo. Ši patirtis parodo, kad seniau girdėtas vertinimas gali tapti reikšmingas tada, kai pasikeičia bendravimo kokybė. Tai nereiškia, kad Auksės nuomonė yra vienintelė teisinga poezijos taisyklė. Svarbu, jog kitas balsas iš tikrųjų paveikia savąjį. Apučio novelėje matome kitokį santykį. Vos išgirdęs mokytojo profesiją vyras jau siūlo numanomą jo gyvenimo vaizdą: menką atlygį ir sunkumus su vaikais. Pašnekovui atsakius, kad užtenka visko, pasakojimas nepavirsta atidesniu klausimu. Gausesnė vieno žmogaus patirtis šitaip gali užgožti mažiau kalbančiojo dabartį. Palyginimas leidžia suprasti, kad patirtis nėra tik tai, ką jau turime savyje. Ji gali atsirasti ir tada, kai suteikiame reikšmės kitam balsui. Vasario pokytis rodo tokio atsivėrimo galimybę, o traukinio pokalbis leidžia pajusti, kaip ji prarandama.

Taip pat reikia mokėti atskirti pastebėtą reakciją nuo moralinio žmogaus įvertinimo. Senekos XI laiške nepasiruošęs kalbėti jaunuolis rausta, nors pirmieji žodžiai parodo jo gabumus. Autorius aiškina, kad tokių reakcijų gali nepašalinti net ilgas tobulėjimas. Antikinio prigimties aiškinimo negalime laikyti šiuolaikine diagnoze, tačiau laiškas padeda nesutapatinti matomo drovumo su silpna dvasia. Panašaus atsargumo reikia skaitant Apučio pasakojimą apie Juhaną. Jo pasirinkimas gurkšnoti ir nepasigerti svečiui atrodo juokingas, nors pats šeimininkas pateikia aiškų paaiškinimą. Svetimas įprotis vertinamas pagal svečio pomėgį, o vėliau jam dar priskiriamas neparodytas pasikeitimas. Senekos svarstymas primena, kad mokymasis nepaverčia žmogaus visų kito požymių žinovu. Galima nuolat lavinti savo sprendimą ir vis tiek turėti pripažinti nežinojimą. Tai nėra abejingumas: tiksliau suprasti padeda klausimas, kuri išvada remiasi stebėjimu, o kuri kyla iš mūsų įprasto mato. Tokia skirtis patirtį daro atidesnę ir neleidžia jai sustingti viename patogiame paaiškinime. Laiško pabaigoje vis dėlto siūloma pačiam pasirinkti dorą žmogų kaip elgesio pavyzdį. Taigi ribų pripažinimas čia neužkerta kelio saviugdai. Jis veikiau leidžia tiksliau skirti, ką turime tobulinti savo sprendimuose ir ko negalime paprastai nuspręsti už kitą.

Vadinasi, patirties vertė priklauso nuo to, ar ji palieka vietos kitam žmogui. Gyvas atsakas gali pakeisti jau girdėtų minčių reikšmę, o santūrus sprendimas padeda svetimo įpročio nepaversti tariamu trūkumu. Daug išmanyti naudinga, tačiau ne mažiau svarbu pastebėti savo išmanymo ribą. Tuomet patirtis padeda kalbėtis, užuot leidusi vien garsiau pakartoti tai, kuo seniai tikime.

Pirmas variantas nagrinėja patirties apibendrinimo ir tikslinimo būdą, antras – santykį su pašnekovo balsu ir matomų ženklų vertinimą. Šios kryptys leidžia atsakyti sąlygiškai: patirtis vertinga, kai išlieka atvira patikslinimui.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.