Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar gamta gali mokyti žmogų gyventi?“

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo.
Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.

Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko
Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:
Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;
O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą.
Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą
Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado.
O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,
Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,
Rado ant visų kampų permier pagadintus.
Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.
Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint
Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

Krūmus ir girias visokios ošino dainos;
O laukus visur bei pievas skambino garsai.
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė
Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.
Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė
Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,
O paskui valgius prastus be priprovų valgė
Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.
Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams
Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;
Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,
Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė
Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.
Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:
„Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą.“

Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,
Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai
Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,
Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,
Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Šaltinis: Kristijonas Donelaitis, „Metai“, dalis „Pavasario linksmybės“; vartotojo pateikta Antologija.lt skaitmeninė kopija, spaudos pagrindas ir leidimo metai nenurodyti; PDF p. 1–2.

Šaltinis. Vientisa „Pavasario linksmybių“ pradžios ištrauka, ne visa poemos dalis. Išlaikytos senojo teksto žodžių formos ir eilutės. Viena kabučių pora suvienodinta į „…“. Skaitmeninės kopijos spaudos pagrindas ir leidimo metai nenurodyti.

Ar gamta gali mokyti žmogų gyventi?

Į gamtą žmogus dažnai atsigręžia pavargęs nuo skubėjimo ar savo paties sukurtų rūpesčių. Joje galima pastebėti pasikartojimą, priklausomybę nuo aplinkos ir gyvybės įvairovę. Vis dėlto gyvenimo pamoka atsiranda tik tada, kai stebėtojas mėgina suprasti, ką mato, ir atsakingai pasirenka, kaip tuo remtis. Manau, gamta gali ugdyti atidumą bei padėti suvokti bendradarbiavimo vertę. Toks mokymasis reikalauja ir žmogaus apmąstymo.

Pirmiausia gamtos stebėjimas gali išmokyti pastebėti tai, kas kasdien lengvai praslysta pro akis. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje miškas atgyja per kvapus, garsus ir daugybę vardijamų augalų. Kalbėtojas prisimena konkrečias jų vietas, spalvas, kaimynystę. Šis dėmesys atskleidžia, kiek daug prarasta, kai dabartyje matomos plikos pakalnės. Iš atidesnio pažinimo kyla ir jautrumas vietai. Net nerenkami, supūstantys grybai poemos fragmente turi vietą: iš jų pasklinda trąšos aplinkiniams želmenims. Tekstas parodo ryšį, kurio vertės žmogus nepastebėtų, jeigu ieškotų vien savo krepšeliui tinkamo laimikio. Atpažinti tokį ryšį reiškia mokytis platesnio žvilgsnio į aplinką. Kristijono Donelaičio „Metų“ pradžioje panašų mokymąsi skatina pavasario gyvybės gausa. Pakartotas „Vislab“ sujungia skirtingai žiemojusias būtybes, tačiau kiekvienai paliekamas jos elgesys: voras mezga tinklą, kurmis džiaugiasi šiluma, paukščiai užpildo erdvę balsais. Žmogus regi didesnį pasaulį už savo vieno rūpestį. Kartu pastebi, kad šis pasaulis nėra visada jam patogus: vabzdžiai ruošiasi gelti ir ponus, ir būrus. Tokia patirtis gali ugdyti saiką vertinant savo išskirtinumą. Gamta turi savą gyvenimą, todėl jos vertė neišsemiama klausimu, kiek ji man naudinga. Baranausko praradimo vaizdas ir Donelaičio atbudimas skirtingai parodo, kodėl pirmas mokymosi žingsnis yra matyti ryšius, kurių įprastai nepaisome.

Gamtoje galima atpažinti ir bendros pastangos reikšmę. Donelaičio gandrų pora randa suardytą būstą. Vien džiaugsmo sugrįžimu neužtenka, todėl abu imasi darbų: vienas neša žagarus, kita taiso plyšius. Žmogiškais namų vardais aprašytas lizdas leidžia šį bendradarbiavimą suprasti ypač artimai. Tačiau perkeldamas tokį vaizdą į savo gyvenimą žmogus turi pasirinkti jo prasmę. Tame pačiame pavasario pasaulyje plėšrūnai ieško grobio; jų elgesys netampa leidimu skriausti silpnesnį. Atsakingo pasirinkimo pavyzdį pateikia Kazio Binkio „Atžalyno“ ketvirtojo veiksmo scena. Tijūnas, sužinojęs apie Petro pastangas mokytis, pasiūlo jam pagalbą dar prieš atsitiktinai randant dingusią piniginę. Mokytojas remiasi konkrečiu kito žmogaus poreikiu. Jis išklauso, kaip Petras ir Jasius vienas kitam padeda, ir pasiūlo bendrą darbą nustatytais vakarais. Pagalba įgauna laiko bei pastangos pavidalą. Numatytos pamokos atvertų mokiniui daugiau galimybių tęsti tai, ko jis siekia dirbdamas ir drauge su Jasiumi mokydamasis. Kaip ir gandrų namų taisyme, svarbu padaryti tą dalį, kurią gali padaryti pats. Vis dėlto Tijūno sprendimui reikia ir žmogiško vertinimo: mokinio galimybės neturi baigtis dėl sunkios jo padėties. Gamta čia padeda pamatyti pastangos bei tarpusavio pagalbos vaizdą, o žmogaus atsakomybė suteikia jam pasirinktą kryptį. Mokomės iš stebimo ryšio, paskui patys atsakome už jo pritaikymą.

Taigi gamta gali mokyti gyventi, kai žmogus prie jos prieina smalsiai ir apgalvoja savo išvadas. Gyvybės įvairovė lavina atidumą, o bendro darbo vaizdai leidžia geriau suprasti pagalbos vertę. Kokią pamoką pritaikyti žmonių santykiams, sprendžiame patys. Dėl to stebėjimas ir atsakingas pasirinkimas turi eiti kartu.

Ar gamta gali mokyti žmogų gyventi?

Gamtos vaizdas žmogų gali nuraminti, pažadinti prisiminimą ar paskatinti iš naujo įvertinti savo poreikius. Tokias patirtis dažnai vadiname pamokomis. Tačiau gamtoje esama ir medžioklės, kančios, gyvybės silpnėjimo. Todėl ieškant gyvenimo gairių svarbu atskirti tai, kas pasaulyje vyksta, nuo to, už ką žmogus pats atsakingas. Gamta gali padėti pažinti save ir kitą gyvą būtybę, jeigu jos stebėjimą lydi sąmoningas vertinimas.

Viena vertingiausių gamtos pamokų gali būti gebėjimas išgirsti savo vidinę būseną. Maironio „Vakare ant ežero Keturių kantonų“ svetimo krašto peizažas atsiveria spalvomis, kvapu ir varpais. Šis grožis lyriniam subjektui netrukdo ilgėtis gimtinės. Priešingai, ramus vakaras suteikia erdvės svajonėms bei prisiminimams, o ašara parodo ryšį su praeitimi. Gamtos patirtis leidžia sutalpinti kelis jausmus. Prisiminimas kyla iš esamos akimirkos, todėl dabartis dėl ilgesio netampa prarastu laiku. Žmogus gali ramiai žiūrėti į gražų ežerą ir kartu suprasti, kaip jam svarbūs toli likę artimieji. Toks savęs pažinimas atsiranda įsiklausant, o jo turinio negalima iš anksto visiems vienodai nustatyti. Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžioje žmogų kitaip veikia lakštingalos balsas. Naktį ji budi, ryte gali pažadinti žmones, jos daina linksmina širdį ir lengvina darbus. Pasakotojas šią pagalbą suvokia Dievo sukurtos tvarkos dalimi. Giesmė neišdirba lauko, tačiau pakeičia žmogaus savijautą, su kuria jis prie darbo eina. Sugretinus tekstus matyti, kad gamta moko atverti dėmesį ir jausmą: vienur atsiranda vietos ilgesiui, kitur dėkingumui bei džiaugsmui. Tam reikia sustoti ir išgirsti. Jeigu vertinsime aplinką vien kaip turimą išteklių, tokio ryšio nepastebėsime. Jos poveikis ne visiems bus vienodas, bet pats atidumas gali padėti aiškiau suprasti, kas mus palaiko.

Kita vertus, žmogaus elgesio taisyklėms vien gamtos pavyzdžio neužtenka. Donelaičio atbudusiame pasaulyje vilkai ir meškos džiaugiasi, paskui traukia ieškoti ką suplėšyti. Tai priklauso jų gyvybės tąsai, tačiau žmogus negali tokia seka pateisinti kiekvieno savo veiksmo. Jono Biliūno „Brisiaus galas“ parodo, kokia reikšminga tampa atsakomybė už nuo mūsų priklausantį gyvūną. Senas šuo stengiasi būti naudingas, o prisiminimai primena ilgą jo tarnavimą ir artumą žmonėms. Šeimininko kvietimu jis galiausiai nueina į vietą, kur yra nušaunamas. Šuns pasitikėjimas ir žmogaus veiksmas skaudžiai prasilenkia. Ankstesnių bendrų žaidimų ir medžioklės prisiminimai parodo, kad ryšį kūrė abi pusės. Senatvė pakeitė Brisiaus galimybes, tačiau jo prisirišimas neišnyko. Žvelgdamas į šį skirtumą skaitytojas gali klausti, kokią pareigą žmogui palieka ilgai priimta kitos būtybės ištikimybė. Pasakojimas ragina vertinti ryšį, kurio nepanaikina sumažėjęs gyvūno pajėgumas. Donelaičio gandrų poros darbas gali įkvėpti bendradarbiauti, bet plėšrūnų elgesys tokios moralinės krypties nesuteiks. Rinkdamasis gamtos pamoką žmogus parodo, kokius santykius nori kurti. Biliūno kūrinys šį pasirinkimą padaro apčiuopiamą: silpstantis gyvūnas vis dar jaučia ir pasitiki. Tad stebėjimo dovanojamas artumas turi virsti rūpesčiu, kuriam žmogus geba įsipareigoti savo valia. Be šios atsakomybės žavėjimasis gamta gali likti vien malonus įspūdis.

Vadinasi, gamta moko tiek, kiek žmogus geba jos patirtį apmąstyti. Ji padeda atpažinti savo jausmus, patirti dėkingumą ir pastebėti kitą gyvybę. Tačiau už pasirinktą elgesį atsakome mes. Gyvenimo gairės tampa vertingos, kai gamtos artumas plečia jautrumą ir paskatina saugoti ryšį su tuo, kas nuo mūsų priklauso.

Klausimo riba. Gamta gali lavinti atidumą, atverti jausmą ir suteikti bendradarbiavimo vaizdų. Žmogus pats atsako už tai, ką iš matomo pasaulio paverčia savo elgesio gaire.

Dvi eigos. Pirmas variantas svarsto atidumą ir bendradarbiavimą, antras – vidinę patirtį bei žmogaus atsakomybę už priklausomą gyvūną. Abu remiasi konkrečia pateikto fragmento situacija ir išlaiko skirtumą tarp stebėjimo bei pasirinktos išvados.

Kultūrinis pagrindimas. Baranausko gyvybės pažinimas padeda matyti praradimo mastą; Tijūno pasiūlymas padėti remiasi Petro pastanga ir ištariamas prieš piniginės radimą. Maironio peizažas atveria prisiminimą, o Biliūno Brisiaus pasitikėjimas leidžia tikrinti žmogaus atsakomybę. Šeimininko atgaila ar jau įvykusios Petro pamokos nepridedamos.

Kilmė. Klausimas, abu modeliai ir keturi pagalbiniai B klausimai sukurti mokymuisi.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.