Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar galima branginti kelias vietas?“

Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.

Vedė jas Paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Ten, kur palangėm stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Šaltinis: Maironis, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“, knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių. Lietuvių kalbos vadovėlis pagrindinės mokyklos VII klasei“, 2 dalis, pirmasis leidimas. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 53–55; ISBN 978-83-65342-42-3.

Vieta ir žodis. Keturių kantonų ežeras ir Liucerna yra Šveicarijoje. Smaragdas – ryškiai žalias brangakmenis. Išlaikyta 2017 m. liudijimo rašyba ir skyryba. Eilėraščio kalbėtojas nėra savaime tapatinamas su autoriumi.

Ar galima branginti kelias vietas?

Vieta gali tapti brangi dėl joje gyvenančių žmonių, patirtos ramybės, prisiminimų ar pirmą kartą pamatyto grožio. Šios priežastys nebūtinai susitelkia viename žemėlapio taške. Keliaujantis ar kitur gyvenantis žmogus gali pajusti naują ryšį ir kartu išsaugoti ankstesnį. Manau, kelias vietas branginti galima, kai leidžiame joms turėti skirtingą prasmę. Naujai patiriamas grožis tuomet papildo gyvenimą, o namų vertė išlieka asmeniška.

Atvirumas kitai vietai prasideda gebėjimu pastebėti joje esantį gyvenimą. Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžioje atbudimą sudaro daugybė skirtingų būtybių. Saulė sušildo laukus, gyvūnai palieka slėptuves, paukščiai užpildo erdvę balsais. Šis bendras pasaulis žmogų pasiekia per regą, klausą ir kasdienį veikimą. Jo artumui reikia dėmesio. Donelaičio pasakotojas net atskiria skirtingus paukščių balsus ir paaiškina gervino šauksmą kaip Dievo galybės šlovinimą. Jo žvilgsnyje pažįstamas pasaulis išlieka turtingas. Vieta nepasidaro savaime artima vien todėl, kad joje esame: tenka išmokti ją matyti ir girdėti. Maironio „Vakare ant ežero Keturių kantonų“ toks dėmesys nukreipiamas į Šveicarijos kraštovaizdį. Ežero bangos švyti smaragdu, rožių kvapas gaivina, varpai sujungia žmogaus ir gamtos darbus. Eilėraščio žmogus šį grožį priima, jam atsiveria nurimęs. Svetima vieta gali dovanoti patirtį, kurios nepanaikina kitur esantys namai. Palyginus tekstus, svarbus pats gebėjimas įsileisti aplinką: Donelaičio žmogus girdi bendrą pavasario gyvybę, Maironio kalbėtojas jautriai išgyvena kitos šalies vakarą. Šiuo požiūriu vietos branginimas gali augti iš įdėmaus buvimo, nesiekiant savintis jos ar paversti antra gimtine. Juk graži akimirka įgyja vertę ir tada, kai žinome joje neužsibūsiantys. Ji gali pakeisti savijautą bei praplėsti tai, ką gyvenime atpažįstame kaip artima.

Vis dėlto kelių vietų vertė nereiškia, kad jos turi būti viena kitai pakaitalas. Maironio eilėraštyje svajones į gimtinę lydi širdis. Atmintyje iškyla seserys, brolis, palangių gėlės ir jaunystė. Šių ryšių negalėtų atstoti net gražiausias kito krašto ežeras, nes jie priklauso kalbėtojo gyvenimo laikui. Ašara liudija prisirišimą, nors Šveicarijos grožis lieka išgyventas. Jono Aisčio „Peizaže“ savą vietą taip pat apibrėžia konkretūs ženklai: laukas, kelias, kaimas, šuns balsas ir daina. Joje kartu girdimi laimė bei liūdesys. Vieta tampa brangi per pažįstamą gyvenimo visumą, kurioje telpa ir vargas. Tai nesuteikia vargui vertės savaime. Ryšį išsaugo drauge patirti dalykai, garsai ir žmonių buvimo ženklai. Galime norėti pagerinti gyvenimo sąlygas ir vis tiek branginti vietą, kurioje išmokome atpažinti šią kasdienybę. Jos pažinimas nepanaikina smalsumo kitoms aplinkoms. Tai leidžia suprasti, kodėl naujos vietos vertinimas neprivalo virsti senosios menkinimu. Įsivaizduokime kitame mieste besimokantį žmogų: jis gali pamėgti naują biblioteką, upės krantinę ir sutiktus draugus, o į vaikystės namus grįžti dėl visai kitokio artumo. Šios patirtys rodo, kad jausmas neturi veikti kaip varžybos. Skirtingos vietos saugo nevienodas patirtis. Brangindami jas galime geriau atpažinti, kokie žmonės ir gyvenimo tarpsniai mus suformavo, kartu palikdami vietos tam, kas dar tik ateina.

Taigi galima branginti kelias vietas, jeigu jų artumo nesistengiame išmatuoti vienu mastu. Viena dovanoja naują grožį ir pažinimą, kita saugo artimųjų bei jaunystės laiką. Dėmesys leidžia patirti naują aplinką, o atmintis išsaugo ankstesnį ryšį. Šios patirtys gali gyventi kartu ir suteikti žmogaus dabartiniam gyvenimui daugiau gilumo.

Ar galima branginti kelias vietas?

Brangi vieta nebūtinai yra gražiausia ar patogiausia. Kartais ją vertiname dėl istorijos, kartais dėl galimybės joje dirbti, o kartais dėl laimingos trumpalaikės patirties. Todėl kelių vietų branginimas atrodo įmanomas. Svarbiau, ar žmogus supranta kiekvieno ryšio pagrindą ir geba jį palaikyti. Vien gražių vietų rinkimas dar nesukuria artumo. Jis auga tuomet, kai aplinka tampa susijusi su mūsų atmintimi, dėmesiu arba konkrečia veikla.

Skirtingos vietos gali priminti skirtingus žmogaus gyvenimo matmenis. Maironio „Trakų pilyje“ griūvančios sienos sukelia skausmą, nes primena buvusią didybę ir jos tolumą. Kalbėtojas mato apleistumą, bet pilis dėl to nenustoja jam rūpėti. Vietos vertė susijusi su istorine atmintimi. Net gamta ten veikia grėsmingai: vanduo paplauna bokšto akmenį, ir jis nuvirsta. Taigi vietos brangumui nereikia nuolatinio malonumo ar saugaus reginio. Skausmas kyla būtent todėl, kad ryšys jau yra stiprus, o nykstanti vieta žmogui reiškia daugiau už vien jos išorinę būklę. To paties autoriaus „Vakare ant ežero Keturių kantonų“ patiriamas visai kitas kraštovaizdis: ramus ir gražus Šveicarijos vakaras. Jis gali suteikti pasigėrėjimo, nors kalbėtojo širdis mintis veda į gimtinę. Šių patirčių nereikia sutapatinti. Vienur sienos leidžia pajusti ryšį su tautos praeitimi, kitur bangos, kvapas ir varpai dovanoja dabarties grožį, iš kurio kyla asmeninis prisiminimas. Abu eilėraščiai parodo, kad vietos artumą gali lydėti skirtingi jausmai. Ašara savaime neįrodo, jog visa dabartinė aplinka atmetama, kaip ir pasigėrėjimas kita šalimi neįrodo abejingumo savo krašto istorijai. Žmogaus patirtis nėra tokia vienalytė. Galime vertinti svetimo krašto akimirką ir drauge stipriai jausti kitur esančios vietos reikšmę. Ryšiai neprivalo panaikinti vienas kito, jeigu suprantame, ką kiekvienas jų saugo.

Kita vertus, branginti vietą reiškia skirti jai ir savo dėmesio. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ septintajame skyriuje malūnininkas nerimauja dėl nepastovaus vėjo, mėgina išjudinti sparnus, paskui aiškina sumanymą, kuris padėtų išsaugoti energijos perteklių. Įrenginys dar nepastatytas ir neišbandytas, tačiau brėžiniai rodo pastangas suprasti savo darbo aplinką. Ryšys su vieta čia reiškiasi veikla ir ieškojimu. Pasikeitimo sumanymas rodo, kad prisirišimas nesustingdo aplinkos. Kuprelis nori dirbti kitaip ir mažiau priklausyti nuo vėjo, tebebūdamas įsitraukęs į tą patį malūną. Panašiai ir žmogus gali plėsti savo gyvenimo erdvę, išsaugodamas ankstesnių vietų reikšmę, užuot vertinęs kiekvieną pokytį kaip išdavystę. Maironio eilėraštyje ryšys su vieta atsiskleidžia kitokia forma: įsižiūrėjimu į Šveicarijos vakarą ir nuosekliai iškylančiais gimtinės vaizdais. Kartojamas „Ten, kur“ išskiria būtent tai, kas kalbėtojui artima. Palyginimas leidžia suvokti, kad vietos branginimas turi įvairių raiškos būdų. Malūnininkas rūpinasi darbo galimybėmis, lyrinis subjektas išsaugo prisiminimų gyvumą. Įsivaizduokime žmogų, gyvenantį naujame mieste ir padedantį tvarkyti jo bendruomenės sodą. Jis gali kartu rūpintis gimtinės sodyba ir prisiminti ten gyvenusius artimuosius. Abu ryšius jis palaikytų konkrečiais veiksmais ir sava atmintimi. Šiam žmogui nereikėtų atsisakyti nė vieno ryšio. Svarbu, kad vieta neliktų vien pavadinimu ar patraukliu atvaizdu: ją pažintume, prisimintume arba jos gyvenime pagal galimybes dalyvautume.

Vadinasi, kelios vietos gali būti brangios dėl nevienodų priežasčių. Istorinė atmintis, naujai patirtas grožis ir kasdienė veikla sukuria savitus ryšius. Jie tampa tvirtesni, kai žmogus geba įvardyti, ką vertina, ir tam skiria dėmesio. Tuomet naujos aplinkos artumas plečia gyvenimą, o ankstesnė vieta išsaugo savo prasmę.

Problemos pagrindas. Skirtingas vietas galima vertinti dėl grožio, artimųjų, istorijos, kasdienės veiklos ar gyvenimo tarpsnio. Jas branginti nereiškia padaryti vienodomis.

Dvi eigos. Pirmas variantas nagrinėja atvirumą naujai aplinkai ir namų ryšio savitumą. Antras – skirtingas vietos prasmes bei dėmesį, atmintį ir veiklą, kuriais ryšys palaikomas. Kasdienės situacijos aiškiai įsivaizduotos.

Kultūrinis pagrindimas. Donelaičio pavasaris plečia dėmesį gyvenamai aplinkai, Aisčio peizažas sieja pažįstamą vietą su skirtingais jausmais. „Trakų pilies“ rūpestis kyla ir nykimo akivaizdoje; Kuprelio sumanymas parodo įsitraukimą į konkrečią darbo vietą. Jis dar neįgyvendintas ir neįrodo tikro veikėjo persikėlimo ar meilės keliems miestams.

Kilmė. Klausimas, abu rašiniai ir keturi papildomi B klausimai sukurti mokymuisi.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.