Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar dovana gali atstoti artumą?“

Bet tėvas vis negrįžo. Tik kas antrą sekmadienį atvažiuodavo Nikos. Šie susitikimai truko metus, o gal dvejus, vėliau ėmė retėti. Tėvas atvažiuodavo kartą per mėnesį, ledų nebepirkdavo, užuot vežiojęs po miestą, nusiveždavo į kiną. Juodu pusantros valandos sėdėdavo vienas šalia kito nesikalbėdami, net ir namo grįždavo tylomis. Filmai retai kada būdavo vaikiški, tad mergaitė jų nesuprasdavo. Kai ekrane stambiu planu rodydavo bučinį, ji užsimerkdavo susigėdusi nežinia dėl ko. Mama jai nebūtų leidusi žiūrėti tokių filmų.

Tada tėvas dingo. Praėjo vienas, du mėnesiai, o jis vis nesirodė. Nebeveikianti magnetola seniai voliojosi numesta po brolio lova. Nika neįsivaizdavo, kaip galima sugadinti magnetolą, šitokį technikos stebuklą. Gal brolis įtūžęs tėškė ją į sieną, trankė tol, kol magnetola kranktelėjusi nutilo amžiams. Tėvo tyla vertė gūžtis, riestis į kamuoliuką, lįsti po lova, ranka susirasti magnetolą ir delnu prisiliesti prie vėsaus įlenkto jos paviršiaus.

Kartą motina neapsikentusi paskambino tėčiui. Nika klausėsi už durų – negalėjo nesiklausyti. „Tu elgiesi kaip tikras chamas, koks ir esi, – kalbėjo motina pavargusiu, kone abejingu balsu. – Jeigu jau nusprendei nebesirodyti, nepamiršk pinigų, kitaip paduosiu tave į teismą, galėsi sau kukuoti kalėjime. Tau niekas nebesvarbu, net tavo dukra.“ Nika pamanė, kad štai tuoj tuoj mama išvadins tėtį negražiais vardais, kurių mergaitė nugirsdavo kieme, – tokiais prie butelių supirktuvės apsižodžiuodavo girtuokliai. Bet motina patylėjusi padėjo ragelį.

Artėjo Naujieji metai. Nika tėčiui nupiešė piešinį. Namą, pakankamai didelį, kad jame užtektų vietos visiems penkiems. Prie namo būdoje šuo, o toliau pievoje ganosi karvės. Namą supa žydintis gėlynas, sode keroja obelys. Žmonių lauke nebuvo, visi juk viduje, pietauja prie apskrito medinio stalo.

Bet tėvas per šventes neatvažiavo.

Man reikia piešti daugiau, pagalvojo Nika. Kad būtų ką parodyti. Gal jam patiks. Gal manimi didžiuosis. Gal atvažiuos. Ji pripiešė kalnus akvarelės, tada ėmėsi kreidelių, nors jas ir slapta niekino. Spalvos juk turėjo būti ryškios, klykiančios, deginančios. Flomasteriais piešė ant tapetuotų sienų, pirštu – ant aprasojusių vonios plytelių, nagu – ant užšalusio lango, pagaliu – ant žemės, džiūstančios po lietaus, bato nosimi – šviežiai iškritusiame sniege.

Tėvas pasirodė vasario pabaigoje, kai eglutė buvo nupuošta, spygliai nubyrėję ir sušluoti, o žaisliukai sudėti į dėžę ir išnešti į rūsį. Kambarys išklijuotas naujais tapetais, o piešiniai ant užšalusio lango nutirpę.

Po ilgos pertraukos pamačiusi tėvą Nika jautėsi nejaukiai, lyg automobilyje sėdėtų su svetimu žmogumi, kalbančiu nepažįstamu balsu, keistomis intonacijomis. Tikėjosi, kad jie važiuos į parką. Ar valgyti ledų. Ar į kiną. Net jei tai bus pats nuobodžiausias ir nesuprantamiausias filmas pasaulyje. Kartais Nika sapnuodavo matytus filmus, bandydavo juos piešti, bet bergždžiai.

Tėvas iš lėto važinėjo Vilniaus gatvėmis nepažįstamu balsu pasakodamas jai apie savo darbą, dėl kurio šitaip neturi laiko. Nika susigėdo, lyg tėvas dėl jos gaištų brangias valandas – juk privalo dirbti.

– Labai neturiu laiko, – aštriai, piktai nukirto jis. – Labai.

Lyg tai būtų Nikos kaltė.

Ant piršto žibėjo platus geltono aukso žiedas. Tikrai vestuvinis, kaimynė iš aštunto aukšto neseniai buvo užsukusi pasigirti, kad yra ištekėjusi, parodė naujutėlaitį žiedą. Lygiai toks pat. Tėtis turi naują žmoną. Gal visuomet turėjo, tik Nika nepastebėjo? O gal turi ir vaikų? Mergaitė žiojosi klausti, bet kažkodėl pasibaimino, kad tėvui nepatiks.

– Greitai tavo gimtadienis.

Tėvas ne klausė, o teigė, ir nors gimtadienis turėjo būti ne taip jau greitai, Nika linktelėjo. Gal jis nori pasiimti ją pas save? Gal turi didelį namą, o name atskirą kambarį, ir Nika galės ten gyventi? Tuomet nereikėtų visą laiką muštis su broliu ir gauti nuo jo į kailį. Tiesa, reikėtų palikti babą. Jos būtų gaila. Nika susimąstė mintyse piešdama galimus ateities scenarijus.

– Turiu tau dovaną, – pasakė tėtis ir pasikrapštęs automobilio dėtuvėje padavė jai mažytį celofaninį maišelį. Jame buvo nedidelis balto plastiko laikrodukas. Tokio nė viena draugė neturėjo. Šiurendama celofaną Nika išsitraukė laikroduką ir užsisegė, parodė tėvui. Šis užmetė akį, linktelėjo ir įsuko į jų kiemą. Sustojo išleisti Nikos.

– Atvažiuosiu kitą sekmadienį, – pasakė.

Nika patikėjo.

Ji nenorėjo nė akimirką skirtis su laikrodžiu. Nusisegdavo tik eidama maudytis, kitaip juk laikrodukas sustotų. Netrukus ant rankos atsirado raudonas apskritimas, jis ėmė plėstis, pleiskanoti, bet Nika vis tiek nenusisegdavo laikrodžio. Apskritimas ėmė kraujuoti, kraujas sruvo laikroduku, ranka, sąsiuviniais, drabužiais. Kartą Nikai nusisegus laikroduką ant riešo ryškėjančią žymę, apskritą lyg mėnulio pilnatis, pamatė mama ir nebeleido nešioti laikroduko. Kada nors toji žymė užgis, bet Nika nenorėjo, kad užgytų. Ji dar nežinojo, kad tėvą matė paskutinį kartą.

Šaltinis: Akvilina Cicėnaitė, „Tylos istorija“, Vilnius: Alma littera, 2017; NŠA 2026 m. B kurso pagrindinė sesija, p. 2–3.

Pateikta visa 2026 m. B kurso pagrindinės sesijos pirmosios interpretavimo užduoties romano ištrauka. Magnetola – radijo imtuvas ir magnetofonas; chamas – nekultūringas, šiurkštus, storžieviškas žmogus; baba – močiutė. Žodžių paaiškinimai pateikti pagal egzamino išnašas.

Ar dovana gali atstoti artumą?

Dovana gali priminti žmogų tada, kai jo nėra šalia, ir suteikti apčiuopiamą formą jausmui, kurį sunku pasakyti. Todėl jos vertė dažnai priklauso nuo susitikimo, dėmesio ir bendros patirties. Vis dėlto daiktui tenka per sunki užduotis, jeigu juo mėginama užpildyti visą nutrūkusį santykį. Dovana pajėgi palaikyti jau kuriamą artumą, tačiau pati už žmogų neišklauso, neatsako ir neištesi pažado būti kartu.

Dovanos galimybės ypač aiškios, kai jos prasmę žmonės išgyvena drauge. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode kalinys padovanoja grupei vieną kiaušinį. Vyriausiasis jį išdalija mažytėmis dalimis, ir dalijimasis leidžia pasijusti gyvais žmonėmis, švenčiančiais bendrą šventę. Menka fizinė dovanos apimtis nesumažina jos vertės. Kiaušinis primena žmogišką pasaulį aplinkoje, kurioje žmogus nuolat žeminamas, o pati grupė patvirtina šį ženklą bendru buvimu. Vis dėlto dovana lagerio nepakeičia: prievarta kitą dieną tęsiasi. Toks ribotas, bet svarbus poveikis leidžia atidžiau vertinti Nikos laikroduką Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorijoje“. Mergaitė jį užsisega ir parodo tėvui, tačiau šis tik trumpai pažvelgia ir parveža ją namo. Daiktas susiejamas su būsimu susitikimu, nes tėvas pažada atvažiuoti kitą sekmadienį. „Nika patikėjo“ – šis atskiras sakinys parodo, kaip lengvai vaiko viltis priima pažadą. Dovanos svoris jai didžiulis, nors bendras susitikimo išgyvenimas trumpas ir nejaukus. Sruogos scenoje žmonės vieni kitiems suteikia dovanos prasmę dalydamiesi; Nikos scenoje didžiąją prasmės dalį turi sukurti pati mergaitė. Tai atskleidžia skirtumą tarp artumą palaikančio ženklo ir daikto, kuriam patikima atstoti trūkstamą žmogaus dėmesį. Balto plastiko laikroduko kaina ištraukoje nenurodoma ir jo prasmės nepaaiškintų. Vaikui reikšminga, iš ko jis gautas ir kas pažadėta kartu. Todėl dovanos vertės negalima pamatuoti vien jos medžiaga ar išvaizda.

Artumą stiprinanti dovana gimsta ir iš pastangos įsivaizduoti konkretų kitą žmogų. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ Irusia siuva mamatei staltiesėlę prie lovos stovinčiai spintelei. Ji galvoja apie vakarą, žvakės šviesą ir rytinį žvilgsnį į laikrodį: nori būti prisimenama kasdien. Šis sumanymas rodo dėmesį mamos gyvenimo smulkmenoms ir drauge pačios dukters norą likti jos mintyse. Mamatės džiaugsmas kol kas gyvena Irusios vaizduotėje, nes dukra dar tik siuva savo darbelį. Irusia džiaugiasi pačia galimybe rūpintis mamate. Jos skiriamas laikas ir atidus sumanymas jau yra santykio dalis, nors dovanos gavimo akimirka dar laukia ateityje. Tačiau vaizduojamas motinos ir dukters bendravimas leidžia suprasti, kokiame santykyje toks sumanymas gimsta. Nikos piešiniai taip pat skiriami tėvui: „Gal manimi didžiuosis“, viliasi ji ir piešia vis daugiau. Jos kūrybinės pastangos savaime nėra menkesnės, bet jų neužtenka suaugusiojo sugrįžimui užtikrinti. Atsakomybė už santykį negali būti perkeliama vaikui, kuris mėgina tapti vertas apsilankymo. Tėvo laikrodukas šios spragos neužpildo. Mergaitė jį nešioja net tuomet, kai ant rankos plečiasi skaudama žymė, ir nenori, kad pėdsakas užgytų. Daiktas išsaugo prisirišimą, tačiau pats prisirišimas dar nereiškia saugaus abipusio ryšio.

Taigi dovana gali atstoti trumpalaikį nebuvimą ir priminti išgyventą bendrystę. Jos vertę palaiko jau parodytas dėmesys, dovanojančiojo pastanga pažinti kitą ir tęsiamas bendravimas. Kai šių dalykų trūksta, daiktas tampa vienišo laukimo atrama. Tokiu atveju jis saugo artumo troškimą, bet jo neišpildo. Dovanos prasmę patvirtina žmonių veiksmai, kurių už juos negali atlikti net brangiausias ar labiausiai saugomas daiktas.

Ar dovana gali atstoti artumą?

Dovanodamas žmogus gali manyti, kad jau parodė pakankamai meilės ar dėmesio. Gavėjas tą patį veiksmą gali išgyventi visai kitaip: jam galbūt reikia laiko, atvirumo ar leidimo pasakyti, kaip jaučiasi. Todėl dovanos ir artumo santykį verta vertinti pagal gavėjo patirtį. Daiktas gali tapti rūpesčio dalimi, kai jį lydi dėmesys žmogui. Vien davėjo įsitikinimo, kad padarė gera, tarpusavio ryšiui užtikrinti neužtenka.

Artumas silpsta, jeigu vienas žmogus iš anksto nusprendžia, kokia kito savijauta turėtų būti. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Liudo tėvai sūnų vadina „kunigėli“ ir šitaip reiškia pasididžiavimą. Tačiau jis išgyvena skausmingą atitolimą: norėtų paprasto ankstesnio kreipinio, bet neišdrįsta paprašyti. Šeimos meilės čia yra, o jos kalba sūnaus poreikio nepasiekia. Šis epizodas nėra dovanojimo scena, tačiau padeda suprasti, kodėl ir dovanos negalima vertinti vien pagal davėjo požiūrį. Cicėnaitės romano ištraukoje tėvas padovanoja Nikai laikroduką, bet jos laukimo bei nerimo beveik neišklauso. Prieš dovaną mergaitė girdi piktai kartojamą aiškinimą, kad jis labai neturi laiko, ir pasijunta kalta. Pasakotojo sakinys „Lyg tai būtų Nikos kaltė“ leidžia atskirti jos jausmą nuo tikros atsakomybės. Vaikui svarbu suprasti, kas vyksta ir kada tėvas sugrįš; į šį poreikį vien daiktas neatsako. Laikrodukas gražus, neįprastas draugėms, tad Nika iš karto jį priima. Vis dėlto dovanos patrauklumas nepašalina baimės užduoti klausimą. Mergaitė net apie ant tėvo rankos pastebėtą žiedą tyli, nors mintyse kuria naujos šeimos galimybę. Artumui trūksta erdvės, kurioje jos balsas būtų laukiamas. Toks atotrūkis verčia klausti, ar įteikdamas daiktą žmogus dar domisi, ką kitas norėtų pasakyti. Gavėjo džiaugsmas pirmąją akimirką dar neatskleidžia visų jo poreikių.

Kita vertus, materialus davimas gali tapti konkrečiu žingsniu žmogaus link, jei lieka vietos ir jo atsakymui. Jono Biliūno „Ubago“ pabaigoje pasakotojas duoda Sabaliūnui duonos. Jis prisimena vaikystėje iš senelio gautą medų bei švelnumą ir jaučiasi galintis per menkai padėti. Duona nepanaikina skriaudos ir nesugrąžina Sabaliūnui namų, tačiau jos davimas atveria abipusį pokalbį. Senelis savo ruožtu pasiteirauja pasakotojo sveikatos, padrąsina. Pasakotojo paraudęs veidas ir pakartoti atsiprašymai atskleidžia, kad jam sunku rasti tinkamą pagalbos būdą. Sabaliūno ramus atsakymas į pokalbį įneša ir gavėjo valią: jis pats pasako, ko gali reikalauti. Tarpusavio dėmesys atsiranda iš šio nevienodų balsų susitikimo. Taip gavėjas išlieka žmogus, kuris pats gali rūpintis kitu. Šis abipusiškumas svarbus ir sprendžiant apie Nikos dovaną. Ji rodo tėvui užsisegtą laikroduką, tarsi kviesdama pratęsti bendrą akimirką, bet susitikimas tuoj baigiasi. Vėliau mergaitė lieka su daiktu ir juo palaikomu pažadu, kurį priima be išlygų: „Nika patikėjo“. Pasakotojas galiausiai atskleidžia, kad susitikimas buvo paskutinis. Kodėl tėvas daugiau nepasirodo, pasakotojas nepaaiškina. Tačiau santykio vertinimui pakanka parodyto skirtumo: dovana išlieka ilgiau už jų susitikimus. Biliūno scenoje ribota pagalba lydima pokalbio, o Nikos istorijoje daiktui tenka nešti neįvykusio tęsinio viltį. Rūpesčio matas yra galimybė priartėti prie žmogaus ir jo poreikių.

Vadinasi, dovana pati artumo neatstoja. Ji gali prisidėti prie jo kūrimo, kai gavėjas išlieka girdimas, gali klausti ir pats dalyvauti santykyje. Jeigu daiktas užbaigia bendravimą ten, kur žmogus laukia jo tęsinio, prisirišimas prie dovanos gali net sustiprinti trūkumą. Artumą patvirtina dėmesys tam, kaip gavėjas iš tikrųjų gyvena ir jaučiasi.

Klausimo riba. Dovana gali išsaugoti prisiminimą, išreikšti dėmesį ar suteikti praktinę pagalbą. Artumas reikalauja atsižvelgti į kitą žmogų ir tęsti bendravimą. Atsakymas priklauso nuo šio ryšio, o ne nuo daikto kainos.

Skirtingos eigos. Pirmas variantas klausia, kas suteikia dovanai bendrystės reikšmę, ir lygina bendrą dalijimąsi su vienišu laukimu. Antras dėmesį sutelkia į gavėjo balsą bei abipusiškumą: ar daiktą lydi pokalbis ir galimybė atsakyti?

Kultūrinis pagrindimas. Sruogos mažas kiaušinis palaiko bendrą šventę, bet nesustabdo smurto. Raganos Irusia dar tik rengia vardinių dovaną; norimą jos poveikį numato. Putino tėvų apsilankymas naudojamas skirtingam artumo suvokimui aptarti, aiškiai neskelbiant jo dovanojimo scena. Biliūno duona padeda praktiškai, o Sabaliūno klausimas apie sveikatą parodo abipusį dėmesį.

Užduoties kilmė. Šis svarstymo klausimas ir keturi B klausimai sukurti mokymuisi. Tikrame 2026 m. B kurso egzamine pateikta ištrauka skirta interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi čia yra bibliotekos mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi pagalbiniai klausimai sukurti B kurso mokymuisi.