Užduotis. Remdamiesi pateikta Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar atsisakyti keršto reiškia būti silpnam?“ Aptarkite, kas leidžia skirti susilaikymą, baimę ir atsakingą galios naudojimą.

KOLTIS. Vade! Belaisviai suvaryti į vieną vietą ir saugomi. Aš pats patikrinau. Ką įsakysi su jais daryti?

MANTAS. Artojų trūksta, Kolti. Kariai galės arti, kulti, girnas sukti. O riteriai prisieks nebekariauti prieš mus ir grįš namo.

KOLTIS. Jų priesaika tai tas pats, kas mūsų garbės žodis. Bet jie apie garbę neturi supratimo.

MANTAS. Tikėkime, kad turi, nors jie ir mūsų priešai.

KOLTIS. Vienas kryžiuotis sumušė mūsų karį ir norėjo pabėgti. Jis nusikalto ir turi būti nubaustas.

MANTAS. Ragūnai! Atveskite jį čia.

RAGŪNAS. Klausau. (Išeina)

Įeina Lauma

LAUMA. Kam ten taip šaukė valio? Ar ne Herkų Mantą, didįjį rikį, sveikino?

MANTAS. Žmonės sveikino grįžtančius iš mūšio karius.

LAUMA. Aš norėjau pamatyti Mantą.

MANTAS. Ką jam pasakysi, moterie?

LAUMA. Ką pasakysiu? Aš jam pasakysiu, kad mano sūnui kryžiuočiai akis išdegino.

MANTAS. Tokį baisų dalyką ir taip ramiai sakai.

LAUMA. Ašaras jau išverkiau.

MANTAS. Kuo tu vardu?

LAUMA. Lauma.

MANTAS. Tai tavo sūnus, Lauma, buvo tarp tų dvylikos įkaitų Elbingo pilyje?

LAUMA. Taip. Ir visiems krikščionys atėmė regėjimą. Herkus Mantas turi už juos atkeršyti.

MANTAS. Jis jau atkeršijo, Lauma... Vyrą turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Gimdyk,– kad nepritrūktų karių. Karas užsitęs... Žemės turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Užsėta?

LAUMA. Ne visa.

MANTAS. Duonos turi?

LAUMA. Mažai... Kas esi, pasakyk? Ar kare kariauji?

MANTAS. Kariauju, Lauma.

KOLTIS. Vade! Atveda belaisvį.

LAUMA (puola ant kelių). Atleisk, didysis riki, tavęs nepažinau.

MANTAS. Už ką atsiprašai, Lauma?

Kariai įveda kryžiuotį belaisvį

MANTAS. Ko tu čia atkeliavai, riteri? Į svečius? Mes šiurkštoko būdo, drauguži, ir elbingiečių vyno neturime. Pavaišinti negalėsime.

KRYŽIUOTIS. Aš čia atkeliavau kariauti už tikrąjį tikėjimą. Ir aš garbingai koviausi mūšio lauke.

MANTAS. Argi tau nepaaiškino Ordino magistras, kad siunčia tave prūsų žudyti?

KRYŽIUOTIS. Už pagonių mirtį kiekvienam riteriui pažadėtas amžinasis gyvenimas.

MANTAS. Abejotinos vertės pažadus jums duoda. Ar neapsigausi, drauguži?

KRYŽIUOTIS. Ne tau spręsti apie pomirtinį gyvenimą. Buvęs arkivyskupo konetablis, tu pakėlei ranką prieš Motiną Bažnyčią. Įžeidei Viešpaties teisę, Dievo giminė sutrins tave su visa pagoniškąja tavo galybe.

MANTAS. Neblogas tu pamokslininkas, kryžiuoti! (Kariams) Ką mes su juo darysime, vyrai?

KOLTIS. Pakarti.

I KARYS. Pakarti.

II KARYS. Pakarti.

III KARYS. Pakarti.

KRYŽIUOTIS. Už mane keršys visų krikščioniškųjų šalių riteriai!

KARIAI. Tegu keršija! Mes ir juos pas tave atsiųsime!

KRYŽIUOTIS. Jūs neturite teisės žudyti riterių belaisvių!

I KARYS. O jūs turite teisę žudyti moteris ir vaikus?

LAUMA. Deginti kūdikiams akis! Vaiduoklis su juodu kryžiumi!

I KARYS. Šalin baltą skraistę! (Nutraukia kryžiuočiui apsiaustą)

KRYŽIUOTIS. Monte! Sudrausk savo šunis. Jei tu jiems duosi valią, tave patį kurią dieną sudraskys!

KARIAI. – Vade, įsakyk pakarti.
– Įsakyk, vade!
– Įsakyk!

KRYŽIUOTIS. Heinrich Monte! Juk tu krikščionis! Tai būtų beprasmė auka! Aš esu riteris iš Magdeburgo. Ar tau nieko neprimena tas miestas?

I KARYS. Kaip jis drįsta mūsų vadą vadinti krikščioniu ir Heinrichu?!

II KARYS. Jis to nebepakartos.

Karys užsimoja kirviu, bet Mantas sulaiko

MANTAS (kryžiuočiui). Tu manei, kad aš leisiu įžeidinėti savo karius? Klaupkis prieš juos!.. Aš nejuokauju! Žinok, kryžiuoti, kad man daug lengviau tave pakarti, negu išgelbėti. (Labai griežtai) Na!..

KRYŽIUOTIS (Priklaupęs prieš prūsų karius). Pasigailėkite.

MANTAS. Nuvarykite kryžiuotį prie kitų belaisvių ir saugokite.

KOLTIS. Vade! Kariai bus nepatenkinti.

MANTAS. Klausyti įsakymo.

I KARYS. Na, gyviau, kryžiuotas vore!

KRYŽIUOTIS. O Madona, o Dievo Gimdytoja!..

KARYS. Nesikeik.

Kariai išveda belaisvį

LAUMA. Priimk mane, didysis riki, į sukilėlių kariuomenę.

MANTAS. Eik į šitą pilį, paklausk Nomedos ir pasakyk jai, kad nori slaugyti sužeistuosius.

LAUMA. Ne, aš noriu kariauti. Moku ant žirgo joti ir šaudyti iš lanko. Kirviu nukertu didžiausią pušį. Kuo skiriasi mano rankos nuo vyro rankų?

MANTAS. Smarki tu moteris... Na, ką gi, kariauk.

Lauma išeina

KOLTIS. Nusižeminimas – per maža bausmė kryžiuočiui.

MANTAS. Bet riteriui didesnė negu mirtis.

KOLTIS. Kariai trokšta keršto, vade!

MANTAS. Bet jie trokšta ir garbės. O tai daug geriau, mano narsusis Kolti!

KOLTIS. Vade! Mano amžius leidžia tau sakyti teisybę. Tu pažeminai save ir prūsus! Tu pasigailėjai kryžiuočio dėl to, kad jis priminė tau Magdeburgą. Mantai, Magdeburgas ir tavo krikštas – tai praeities dėmė. Ji turi būti visai iš tavo gyvenimo ištrinta.

MANTAS. Ne viską tu žinai ir ne viską supranti, Kolti!

Koltis nori kažką sakyti

Gana! Nekalbėk. (Išeina)

Šaltinis: Juozas Grušas, „Herkus Mantas“, „Mokinio skaitiniai“. Vilnius: Žaltvykslė, 2005, p.17–23 (pateiktos kopijos PDF4–7); ISBN 9986-06-114-8.

Apie ištrauką. Pirmame dramos veiksme Mantas sprendžia, kaip elgtis su belaisviais. Lauma pasakoja apie sužalotą sūnų, o atvestas kryžiuotis susiduria su karių reikalavimu jį pakarti. Tai dramos veikėjų dialogas.

Žodžiai. Rikis – čia prūsų karo vadas. Konetablis – čia kariuomenės pareigūnas. Magdeburgas – Vokietijos miestas; dialoge primenama ten praleista Manto gyvenimo dalis.

Ar atsisakyti keršto reiškia būti silpnam?

Patyrus skriaudą noras atsakyti tuo pačiu gali atrodyti tvirtumo ženklas. Atsisakant keršto tenka pripažinti ir savo skausmą, ir ribą, kurios nenorima peržengti. Vis dėlto toks pasirinkimas nepanaikina atsakomybės už skriaudą. Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ scena, kurioje vadas sustabdo karių reikalaujamą egzekuciją, skatina klausti, kokia jėga slypi savęs suvaržyme. Manau, atsisakyti keršto reiškia būti tvirtam tuomet, kai žmogus sąmoningai neleidžia patirtai neteisybei tapti naujo žiaurumo pateisinimu ir geba išsaugoti skriaudos atmintį.

Gebėjimas riboti atsaką pirmiausia saugo nuo įsitikinimo, kad nusikaltusį žmogų leidžiama skriausti be saiko. Grušo ištraukoje karių pyktis turi skaudų pagrindą: Lauma pasakoja apie apakintą sūnų, Koltis praneša apie belaisvio smūgį kariui ir mėginimą pabėgti. Tačiau pakartoti raginimai pakarti pereina į tiesioginį pavojų, kai užsimojama kirviu. Mantas smūgį sustabdo, nors tai sukelia saviškių nepasitenkinimą. Panašią ribą tarp kaltės ir neriboto baudimo iškelia Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Sugautas arkliavagis jau surištas ir sužeistas, bet šeimininkas jį toliau muša, mandagų vaišinimo klausimą paversdamas patyčia. Vaikas pamato neatitikimą tarp gero tėvo vardo ir šio elgesio. Nors iš pradžių pats erzina belaisvį, vėliau ryžtasi atrišti virves. Jo baimė, kad išlaisvintas žmogus gali mušti tėvą, parodo tikrą pasirinkimo sunkumą. Gailestis kyla susidūrus su žiaurumu, o vagystė dėl to netampa pateisinama. Vakare vagis vėl sugaunamas, todėl vaiko apsisprendimo vertė negali būti matuojama vien sėkminga galutine baigtimi. Ir vaiko, ir Manto veiksmas sustabdo konkrečią skriaudą. Tvirtumas čia pasireiškia gebėjimu pasipriešinti aplinkoje priimtam baudimo būdui, užuot vien pakartojus kitų reikalavimą.

Kita vertus, atsisakius keršto svarbu neprarasti kritiško santykio su patirta prievarta. Jono Biliūno apsakymo „Lazda“ pabaigoje tėvas pasakoja vaikams, kaip Dumbrauckas jį sumušė už mažą dobilų kuokštelę nusilpusiems jaučiams. Jis prisimena ir paties skriaudėjo patirtą kazokų smurtą. Toks žvilgsnis leidžia matyti platesnę kančios istoriją, tačiau tėvas savosios žalos nenutyli. Jo pasakojime išlieka konkreti smurto pasekmė – trys lovoje praleistos savaitės. Taigi gailestis skriaudėjui nepanaikina liudijimo apie nukentėjusiojo kančią. Broliui pasiūlius sudeginti lazdą, jis prašo ją palikti atminimui. Daiktas išlieka liudijimu, kurio nereikia sunaikinti norint nustoti pykti. Sykiu pabaiga neleidžia ramiai priimti bet kokio smūgių aiškinimo: tėvui susiejus ponų bausmes su vaikų auklėjimu, motina jį pertraukia ir pasipriešina tokiai analogijai. Atleidimas todėl negali būti pamoka vėl pateisinti žiaurumą. Ši riba svarbi ir vertinant Mantą. Išgelbėjęs belaisvį nuo kirvio, jis pats priverčia jį klauptis. Jo sprendime galima pripažinti ryžtą sustabdyti žudymą ir kartu kritiškai vertinti pažeminimą. Toks vertinimas išlaiko ir išgelbėto žmogaus gyvybės vertę, ir atsakomybę už jam taikomą prievartą. Keršto atsisakymo stiprybė tampa aiškesnė tada, kai jos nereikia grįsti visų pasirinkusiojo veiksmų išteisinimu.

Atsisakyti keršto gali reikšti sunkų, sąmoningą pasipriešinimą įprastam atsakui. Tam reikia išvysti nusikaltusiame ar įskaudinusiame žmoguje ir jo pažeidžiamumą, o savos skriaudos nepaversti leidimu skaudinti. Savickio vaiko veiksmas ir Manto sustabdytas kirvis atskleidžia tokios ribos svarbą. Biliūno pasakojime išsaugota lazda primena, kad supratimas dera su atmintimi bei kritika. Šitaip tvirtumas įgyja moralinį turinį: jis padeda nutraukti žalos kartojimą, išlaikant jautrumą tam, kas iš tiesų buvo padaryta.

Ar atsisakyti keršto reiškia būti silpnam?

Žmogaus stiprumą lengva supainioti su galimybe priversti kitus paklusti. Tuomet kerštas tampa būdu įrodyti savo galią, o susilaikymas kelia įtarimą, kad nusileista iš baimės. Tačiau viešas griežtumas dar neatskleidžia, kiek savarankiškas ir atsakingas yra sprendimas. Svarstant Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ belaisvio sceną, verta atskirti galią bausti nuo gebėjimo pasirinkti bausmės ribas. Atsisakymas keršyti gali rodyti tvirtumą, jeigu žmogus gina pagrįstą vertybę ir prisiima tokio sprendimo naštą, net nesulaukdamas savo aplinkos pritarimo.

Baimę sukeliantis elgesys gali atrodyti įspūdingas net tada, kai už jo slypi savivalė. Balio Sruogos atsiminimų knygos „Dievų miškas“ Velykų epizode tariama šventinė tvarka lydima žeminimo ir mušimo. Arno Lehmanas tikrina sagas, o jų neturintys kaliniai baudžiami. Paaiškinus, kad nėra adatos bei siūlų, pridedama dar smūgių. Pasakotojas sagas turi, tačiau Vacelis Kozlovskis prikimba prie švarko skylių ir taip pat jį muša. Keičiamas priekabių objektas parodo, jog atitiktis vienam reikalavimui žmogaus nuo skriaudos neapsaugo. Toks valdžios demonstravimas liudija galimybę skaudinti, o moralinio tvirtumo jam nesuteikia. Kalinių dalijimasis vienu kiaušiniu tuo tarpu liudija menką išteklių kiekį ir išsaugotą bendrystę. Grušo scenoje Mantas, turėdamas teisę įsakyti, pasirenka sustabdyti užsimojusį karį. Jo sprendimas nepatogus net artimam bendražygiui Kolčiui, primenančiam karių nepasitenkinimą. Mantas taip atskiria vadovavimą nuo automatiško daugumos pykčio vykdymo. Vis dėlto belaisvio klupdymas rodo, kaip sunku pačiam išvengti pažeminimo logikos. Abu tekstai skatina jėgos turėtoją vertinti pagal tai, ką jo veiksmai padaro kitam žmogui. Skirtingų istorinių aplinkybių nesutapatinus, matyti bendras klausimas, ar įtvirtinama valdžia sugeba pati save apriboti.

Keršto atsisakymas įgyja aiškesnę prasmę, kai pasirenkama, kokį stiprumą norima kurti vietoj jo. Vincas Kudirka eilėraštyje „Ne tas yra didis“ nuosekliai perapibrėžia didybę, galią ir drąsą. Prispaustų žmonių palenktos galvos dar neįrodo pagarbos: išorinis paklusimas gali slėpti vidinį pasipriešinimą. Kitu matu tampa padedantis žmogus, kuriam dėkojama, ir drąsa apginti minties laisvę bei pasakyti tiesą. Griuvėsių ir kraujo vaizdus pakeičia brolystės skleidimas, palengvinta vargdienių našta. Taip stiprumas siejamas su kuriama galimybe gyventi, o ne su paties galingojo įspūdingumu. Šis matas leidžia niuansuotai pažvelgti į Manto teiginį, kad kariai trokšta ne vien keršto, bet ir garbės. Jis mėgina suteikti bendruomenei kitą siekinį ir laikosi savo sprendimo belaisvį saugoti. Klausimai apie Laumos duoną ir žemę rodo dėmesį jos gyvenimo sąlygoms, tačiau ištraukoje nepasakoma, kad materialinė pagalba jau suteikta. Karių dėkingumas ar vidinis įsitikinimas lieka nežinomi: Mantas paklusnumo reikalauja įsakymu. Todėl vado veiksmas yra konkretus žingsnis nuo žudymo, kurio prasmingumas nepriklauso nuo visuotinio pritarimo. Drąsa čia gali reikšti ir atsakomybę išlaikyti žmogaus gyvybę, kai aplinkiniai tokį pasirinkimą supranta kaip savos garbės pažeminimą.

Vadinasi, nekeršijant galima pasirodyti tvirtam būtent dėl to, kad atsisakoma lengviausio galios įrodymo. Svarbu, ar sprendimu apsaugomas žmogus ir ginama vertybė, už kurią pasirengta atsakyti prieš nesutinkančius saviškius. Sruogos ironija atskleidžia tuščią baudžiančiųjų pranašumą, Kudirkos eilėraštis pasiūlo pagalbos ir laisvos minties matą. Manto laikysena išryškina abiejų dalykų reikšmę: gyvybę saugantis sprendimas vertingas, o jį lydinti prievarta ir toliau reikalauja atidaus vertinimo. Stiprumo klausimas taip lieka susietas su atsakomybe už konkretų veiksmą.

Klausimas kviečia svarstyti, kokiu matu vertinamas žmogaus stiprumas. Ištrauka leidžia atskirti norą atlyginti skriaudą, spaudimą paklusti saviškiams ir pastangą apriboti smurtą.

Pirmas variantas remiasi Savickio vaiko apsisprendimu sustabdyti žiaurumą ir Biliūno apsakymo „Lazda“ pabaigos atminties bei smurto aiškinimo įtampa. Vagies išlaisvinimas nėra galutinis išgelbėjimas, o tėvo gailestis Dumbrauckui nėra pagrindas pritarti mušimui. Antras variantas skiria bauginančią galią nuo moralinio tvirtumo: Sruogos Velykų prievartą sugretina su Kudirkos siūlomu pagalbos, brolystės ir minties laisvės matu. Scenoje neparodomas visų karių vidinis pritarimas Mantui; savarankiško sprendimo vertė dėl to gali būti svarstoma be išgalvoto susitaikymo.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir kontekstų tvarka yra šios bibliotekos mokymosi atramos: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. Suskleidžiami nukreipiamieji klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Peržvelk vartojamus stiprumo požymius: ar aiškiai paaiškinai, ką žmogus savo galia apsaugo arba pažeidžia?