Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl tas pats daiktas žmonėms reiškia skirtingus dalykus?“ Vieną argumentą grįsk pateiktu fragmentu, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.

– Vaikščiojau po Senamiestį, nusipirkau paveikslą.

– Parodoj?

– Ne, ten prie tos geležinės tvoros.

– Prie cerkvės?

– Nu.

– Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.

– Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?

– Baisus iš manęs supratėjas...

– Vis tiek pažvelk.

Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, labiau panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.

Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejus metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..

Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, dar lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.

Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejus metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė... Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?

Pasisukau į savo kaimyną:

– Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?

– Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba...

– O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?

– Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.

Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.

– Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?

– Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?

– Matai... Toks paveikslas gal ir yra...

– Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?

– Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet... Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas...

– Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?

– Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra... Keista... Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.

– Kokio er?

– Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.

– Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?

– Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.

– Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?

– Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.

– Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!

Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.

Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.

Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?

Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė.

Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotos burnos įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.

Ir kada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejus metus. Kaune. Tuščiame, apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai... Bet atvirkščiai nebūna.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Skustuvas ir paletė“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 109–114. ISBN 9986-39-392-2.

Špagatas – stora pakavimo virvelė. Natiurmortas – paveikslas, kuriame vaizduojami daiktai. Paletė – dailininko lentelė dažams maišyti. „Er“ – tekste raidės R. tarimas, ne atskleista dailininko pavardė. Kaimyno sumokėti litai priklauso vaizduojamam laikui.

Kodėl tas pats daiktas žmonėms reiškia skirtingus dalykus?

Tas pats daiktas vienam gali atrodyti vertingas, kitam visai nereikalingas. Skirtumą sukuria ne tik skonis, bet ir su daiktu susijusi patirtis. Todėl prieš sprendžiant, ko jis vertas, verta sužinoti, ką žmogus jame atpažįsta. Daiktas tampa savotiška nuoroda į santykį ar įvykį, kurio jo išorė neparodo.

Granausko „Skustuvo ir paletės“ pradžioje kaimynas atneša nebrangiai pirktą paveikslą ir klausia, kas jame ypatinga. Pasakotojui jo daiktai primena trisdešimt trejų metų senumo patirtį. Jis įsižiūri į paletės kampus, skustuvo rankeną ir dažų dėmelę, o šios smulkmenos stiprina pažįstamumo jausmą. Pasakotojas mato vaizdą per savo prisiminimus, o kaimynas ieško jam naujo kūrinio paaiškinimo. Tačiau ir jis paveikslu susidomėjęs, nori suprasti savo pasirinkimą. Šis pokalbis rodo, kad skirtingos reikšmės nereiškia paprastos protingo ir nejautraus žiūrovo priešpriešos. Vienas turi daugiau asmeninių prisiminimų, kitas pradeda pažintį su vaizdu.

Įsivaizduokime mokinį, saugantį nudilusį gitaros mediatorių. Tvarkantis kambaryje draugas galėtų pasiūlyti tą mažą plastiko gabalėlį išmesti: parduotuvėje naujas kainuotų nedaug. Tačiau mokiniui jį būtų padovanojęs vyresnis brolis prieš pirmą pasirodymą mokykloje. Laikydamas daiktą jis prisimintų bendrus vakarus, kai brolis kantriai padėjo pasiruošti, ir savo jaudulį prieš lipant į sceną. Papasakota istorija draugui leistų suprasti saugojimo priežastį. Jam nebūtina pačiam pajusti tokį pat prisirišimą, kad nusidėvėjimas nustotų būti vienintelis daikto vertinimo pagrindas. Tokį supratimą paskatintų ne staiga pakitusi daikto būklė, o geriau atpažintas žmogaus santykis su juo. Išklausęs jis galėtų pasiūlyti rasti mediatoriui atskirą vietą, užuot skubinęs jį išmesti.

Taigi daiktų reikšmę kuria ir tai, ką su jais esame išgyvenę. Pasidalytas prisiminimas padeda kitam suprasti mūsų pasirinkimą, tačiau nereikalauja visiems vienodai jaustis. Atidesnis pokalbis praplečia matymą: šalia kainos ir būklės atsiranda konkreti žmogaus istorija.

Kasdienis atvejis yra sukurtas mokymuisi, o jo baigtis tik galima. Jis nepapildo Granausko siužeto ir neįrodo visiems vienodos prisiminimų vertės.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo pavyzdžio apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Nurodyti kriterijų maksimumai, modelis balais neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda mokytis plėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturių pastraipų modelis yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.