Užduotis. Parašyk 110–150 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip kreipinys ir kuklumas priartina autorių prie skaitytojo?“. Paaiškink klasės draugui, kaip pateikto teksto raiška pagrindžia tavo mintį.

Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai Katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti.

Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių Bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai ją temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.

Šaltinis: Mikalojus Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, „Šaltinių“ pateiktas vertimas iš lenkų kalbos, PDF p. 1; vertėjas ir spausdinto leidimo duomenys šiame faile nenurodyti.

Pateiktos dvi pirmosios ištisos prakalbos pastraipos. Daukša aiškina, kodėl išvertė Jokūbo Vujeko pamokslus į lietuvių kalbą. Luomas čia siejamas su dvasininko pareigomis. Toliau prakalboje autorius aiškiai skiria gimtosios kalbos apleidimo kritiką nuo kitų kalbų mokėjimo smerkimo.

Kaip kreipinys ir kuklumas priartina autorių prie skaitytojo?

Mikalojaus Daukšos prakalbos pradžioje pasitikėjimas kuriamas tiesiogiai ir pagarbiai kreipiantis į skaitytoją. Žodžiai „gerbiamas ir mielas Skaitytojau“ pristato jį kaip žmogų, su kuriuo norima kalbėtis. Autorius paaiškina, kokį darbą atliko ir kam jis reikalingas, todėl kreipinį paremia konkrečiu vertimo tikslu. Toliau pavartotas „Tikiuosi“ išlaiko asmeninį balsą, o viltis tik „iš dalies“ įtikti rodo saiką vertinant savo darbą. Visuotinis pritarimas dar nelaikomas pasiektu. Autorius numato ir kitą rezultatą: paskatinti žmones svarstyti bei rūpintis gimtąja kalba. Taip skaitytojui paliekamas aktyvus vaidmuo, didesnis už pareigą pagirti vertėją. Pagarbus kreipinys ir santūriai nusakytas lūkestis dera su noru įtraukti kitą į bendrą rūpestį. Dėl to prakalbos pradžia skamba kaip paaiškintas pasiūlymas dalyvauti, o ne vien užbaigto darbo išaukštinimas.

Nagrinėjama ne vien kreipinio forma, bet ir tai, kuo autorius jį paremia: paaiškintu darbu, santūriu lūkesčiu bei skaitytojui numatyta veikla. Būsimas poveikis išlaikomas kaip autoriaus viltis.

Pradžios santūrumas nusako autoriaus santykį su savo darbo verte. Vėlesnė kritika dėl gimtosios kalbos apleidimo išlieka griežtesnė.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.