Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip grožio ir liūdesio vaizdai keičia jaunystės prisiminimą?“ Susiek prieštaringus gamtos vaizdus, prisiminimo laiką ir kalbančiojo dvejonę.

JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino
Ne smakras, akys, ne plaukai,
O šilas mėlynom anodijom,
Malonia šypsena laukai.

Gal negerai, ir gal be reikalo
Šiandieną liūdnas ir graudus,
Bet akimis, širdim papaikėle
Aš įžiūrėjau tiek žiedų...

Ir pamilau tą pievą nykiąją,
Tas žydro ilgesio marias -
Tai gal nors dalį to čia, knygoje,
Manau, ne vienas įžiūrės.

Nebūk naivus, brangus skaitytojau,
Nebūk naivus ir neieškok daugiau:
Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo,
Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Ir kokia ji? ir kur gyveno ji?
Ar buvo taip sau, ar graži?
Kas tau? Ar nežinai, jog scenoje
Taip įprasta rankas grąžyt.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Antologijos“ poezijos atrankos tekstinis nuorašas; konkretaus jo spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis ir penki posmai sutikrinti su „Šaltinių“ PDF p. 11–12; pateikto nuorašo žodžiai, raidžių dydis ir skyryba išlaikyti.

Žodžiai. Prologas – įžanga. Anodija – eterio ir spirito mišinys; čia šis žodis priklauso vaizdingam gamtos poveikio nusakymui. Rankas grąžyt – reikšti sielvartą. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta: Kaunas, 1930.I.7. Tai atskira kūrinio data, ne šio tekstinio nuorašo spaudos leidimo metai.

Kaip grožio ir liūdesio vaizdai keičia jaunystės prisiminimą?

Aisčio eilėraštyje „Prologas“ gražūs gamtos vaizdai sustiprina jaunystės prisiminimo prieštaringumą: tai, kas traukia, kartu žeidžia. Jau pirmame posme žodis „užnuodino“ susiduria su malonia laukų šypsena. Laukai sužmoginami, tačiau jų patrauklumas neatneša paprasto džiaugsmo. Neiginiais atmetamos žmogaus veido detalės, o jausmo priežastis perkeliama į šilą ir laukus. Taip skaitytojas nukreipiamas nuo numanomos meilės istorijos į patį jautrų aplinkos išgyvenimą. Kitas posmas šio neatitikimo neišsprendžia. Kalbantysis šiandien liūdnas, bet vis tiek prisimena įžiūrėjęs daug žiedų. Jungtukas „Bet“ leidžia išgirsti, kad graudulys nepanaikina buvusio grožio. Pasikartojantis „gal“ daro vertinimą abejojantį: kalbantysis neskelbia vienos aiškios savo būsenos priežasties. Trečiame posme nyki pieva ir žydro ilgesio marios vėl sujungia skirtingus atspalvius. Menamas platus vanduo suteikia ilgesiui erdvės, nors kalbama apie pievą. Šis masto pasikeitimas parodo prisiminimą jau perdirbantį žvilgsnį. Gamtovaizdis tampa jausmo kalba, o ne tikslia buvusios vietos nuotrauka. Vėlesnis perspėjimas skaitytojui neieškoti žmogaus biografijos patvirtina, kad svarbūs šių vaizdų ryšiai. Išpažinties artumą kuria pirmas asmuo, tačiau pabaigos teatro palyginimas primena, kad skaitome sukurtą eilėraščio balsą. Todėl jaunystė prisimenama ir kaip patraukli, ir kaip skaudžiai išgyventa: grožis čia nesutampa su ramybe.

Nagrinėjami pirmųjų posmų vaizdai, tačiau pateikiamas visas eilėraštis. Jo pabaigos perspėjimas saugo nuo išgalvotos biografijos.

Vienos 170–195 žodžių pastraipos savitikra; viso PUPP rašymo taškai šiai vienai užduočiai netaikomi.