Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar savarankiškumas reiškia atsiskyrimą nuo kitų?“ Vieną mintį plėtok remdamasis kalbančiojo santykiu su kitais eilėraščio pasaulyje, kitą – konkrečiu, aiškiai įvardytu įsivaizduojamu kasdieniu atveju.

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!
Gervės – kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištįsus.
Mano vėtra kai padūko –
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju...

Lik, pavasari, tarp pievų!
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, – sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

Šaltinis: Kazys Binkis, „Vėjavaikis“, rinkinio „100 pavasarių“ skyriuje. „Šaltinių“ skaitmeninė eilėraščių atranka, PDF p. 10–11; nurodytas tekstinis pagrindas: Raštai I, Vilnius: Pradai, 1999.

Žodžiai. Pasikinkęs – į vežimą ar kitą traukiamą daiktą įkinkęs; čia vaizduotėje pasitelkiamas vėjas. Plynės – atviros platumos; skraistė – ant pečių dėvimas apsiaustas; pažaboti – sutramdyti. Leidžiuos, padangėj, ištįsus – sutrumpintos formos leidžiuosi, padangėje, ištįsusi. Prie eilėraščio spausdinama data [1921].

Ar savarankiškumas reiškia atsiskyrimą nuo kitų?

Savarankiškas žmogus geba nuspręsti, kas jam svarbu, ir imtis veiklos nelaukdamas nuolatinio pritarimo. Tačiau savas pasirinkimas dar nereiškia, kad kitų nebereikia. Manau, savarankiškumas gali stiprinti žmogų, o atsiskyrimas prasideda tada, kai noras veikti savaip virsta poreikiu visus palikti už savęs.

Kazio Binkio eilėraštyje „Vėjavaikis“ kalbantysis įsivaizduoja skriejantis debesų keliu. Pasikinkęs vėją, jis pats renkasi nepaprastą kelionę ir net lenktyniauja su pavasariu. Šie vaizdai išreiškia nevaržomą jėgą. Tačiau kreipiniai į gulbes ir gerves skirti reikalauti užleisti kelią, o vėliau keliautojas pabrėžia važiuojantis vienas. Paskutiniame posme pavasariui liepiama likti pievose, paukščiams tariama sudievu. Baigiamasis pralenkimas susiejamas su palikimu. Taip savęs išskyrimas įgyja atstumo nuo kitų prasmę. Eilėraštis nenupasakoja, ką keliautojas patirs vėliau, todėl negalime jam priskirti gailesčio. Vis dėlto veržlaus balso santykis su kitais leidžia svarstyti, ar kiekviena persvara būtinai turėtų baigtis išsiskyrimu.

Įsivaizduokime mokyklos skaitytojų susitikimą, kuriame kiekvienas galėtų pristatyti savo pasirinktą knygą. Dauguma atsineštų detektyvus, o vienas mokinys rinktųsi kelionių pasakojimą. Jam nereikėtų atsisakyti savo pomėgio, kad galėtų dalyvauti. Pristatęs knygą, jis paklaustų draugų, kas juos įtraukė į jų skaitomą istoriją, ir išklausytų atsakymus. Skirtingi pasirinkimai taptų pokalbio medžiaga. Jei mokinys vien girtų savo skonį ir per kitų pristatymus demonstratyviai išeitų, atstumą kurtų jo elgesys, o ne kitokia knyga. Šiame sukurtame atvejyje savarankiškumas derėtų su bendravimu, nes žmogus išsaugotų savo interesą ir paliktų vietos kitų patirčiai. Nereikėtų nei turėti vienodų pomėgių, nei atsisakyti susitikimo vien dėl skirtumų.

Taigi atsiskyrimas nėra būtina savarankiškumo kaina. Eilėraščio keliautojui svarbu pralenkti ir palikti, o įsivaizduotame susitikime skirtingos kryptys galėtų papildyti pokalbį. Apsispręsdami patys galime išlaikyti ryšį su kitais, jeigu jų kitoniškumo nelaikome kliūtimi savo laisvei.

Eilėraštis suteikia atramą svarstyti apie savęs išskyrimą. Veržlus kalbantysis pabrėžia savo galią ir nepaprastą kelią. Į gamtos būtybes iš pradžių kreipiamasi reikalaujant kelio, vėliau skelbiama jas paliekant.

Modelis nesuteikia eilėraščiui vienareikšmio moralinio nuosprendžio. Jis nagrinėja keliautojo santykį su kitais, o vėlesnės jo savijautos nekuria. Antra mintis plėtojama sukurtame skaitytojų susitikime, kuriame skirtingų knygų pasirinkimas leidžiamas iš anksto. Todėl svarstomas ne sulaužytas bendras susitarimas, o savito pomėgio ir dėmesio kitų pristatymams derinimas. Abu argumentus sujungia klausimas, kada savas kelias virsta kitų atstūmimu.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP viso kuriamo teksto minimumas yra 200 žodžių. Šiai klasės užduočiai parinkti 250–300 žodžių ir keturios pastraipos padeda mokytis išplėtoti du argumentus. Tai nėra vienintelė galima egzamino teksto sandara.

Nurodyti didžiausi galimi taškai, ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo lygiui reikalingas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; kasdienis įsivaizduotas atvejis moko konkrečiai pagrįsti antrą mintį.

Redaguodamas pažymėk, ką eilėraščio balsas pats pasako apie savo kelią ir ko apie jo ateitį nežinome. Sukurtame atvejyje atskirk savitą pasirinkimą nuo kitų atstūmimo. Patikrink, ar išvada išlaiko šį skirtumą.