Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar galima nepastebėti nuolat teikiamos pagalbos?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateiktu tekstu ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad ūkininkė brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi, turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti, jei troboje teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ - kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti.

Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik - Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.

Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.

Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

Šaltinis: Juozas Tumas-Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės“, vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, sk. „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė“, PDF p. 2; spausdinto leidimo duomenys nenustatyti.

Prieš ištrauką pasakojama, kad Mykoliukas dirba dvare, padeda brolio ūkyje ir rūpinasi jo vaikais. Dėdė čia reiškia ir priklausomą šeimos darbininko padėtį. Ašvienis – darbinis arklys; šis žodis žmogui taikomas metaforiškai. Mykoliukas gauna maisto, drabužių ir kelis auksinus iš jam pasėtų linų, bet jo pastangos laikomos savaime suprantamomis.

Ar galima nepastebėti nuolat teikiamos pagalbos?

Kasdien gaunama pagalba ilgainiui gali pasirodyti savaime suprantama. Pastebime išskirtinę paslaugą, tačiau įprasto darbo rezultatu naudojamės net nesusimąstę. Taip padedantis žmogus lieka matomas tik tada, kai ko nors prireikia. Norint jį įvertinti, tenka sąmoningai pastebėti jo pastangas ir poreikius.

Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukoje Mykoliukas reikalingas šeimai kaip nuolatinis darbininkas. Pasakotojas jį pavadina būtinu ūkio inventoriumi: be jo šeimininkui būtų sunku išsilaikyti. Tačiau veikėjo poreikiai apibūdinami kaip menki. Jis gauna valgio, drabužių ir kelis auksinus iš jam pasėtų linų, bet neturi jam skirtos lovos. Klausimai, ar tokio atlygio negana, atskleidžia požiūrį, leidžiantį daugiau nebesirūpinti. Mykoliukas pats nereikalauja kitokio elgesio, todėl kitiems patogu jo darbu pasivaduoti. Tylios žemės metafora parodo nuolatinį davimą be pasigyrimo. Ištrauka padeda suprasti, kad tikroji pagalbos svarba ir aplinkinių dėkingumas gali smarkiai skirtis.

Įsivaizduokime klasę, leidžiančią mėnesinį laikraštį. Vienas mokinys kaskart sutvarko tekstų klaidas, surikiuoja puslapius ir parengia failą spausdinti. Kiti gali priprasti tiesiog atsiųsti jam savo straipsnius ir laukti rezultato. Jei jie matytų tik baigtą laikraštį, visas parengimo laikas liktų nepastebėtas. Situacija keistųsi kartu susirašius darbus ir pasiskirsčius juos prieš kitą numerį. Tada paaiškėtų, kiek skirtingų užduočių iki šiol atlikdavo vienas žmogus. Bendraklasiai galėtų padėkoti ir perimti dalį atsakomybės. Šis įsivaizduotas atvejis parodo būdą iš įpročio pereiti prie dėmesio: įvardyti darbą, išklausyti jį atliekančiojo patirtį ir prisidėti.

Taigi nuolat teikiama pagalba gali likti nepastebėta, jei matome tik patogų rezultatą. Mykoliuko padėtis atskleidžia tokio įpročio skaudumą. Įsivaizduotas klasės laikraštis leistų parodyti kitokį pasirinkimą: pripažinti nematomą darbą ir dalytis jo našta. Dėkingumas įgyja svorio, kai keičia elgesį.

Rašinys sieja Mykoliuko naudingumą su jo menkai paisomais poreikiais. Nepridedama, kad jis visai negauna maisto ar nieko neturi. Pasakotojo klausimai aptariami kaip nusistovėjusio požiūrio atskleidimas. Klasės laikraštis yra įsivaizduotas ir nesutapatinamas su baudžiavos sąlygomis.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Patikrink, ar vienoje argumento dalyje parodei darbo naudą, o kitoje – jį atliekančio žmogaus padėtį. Įsivaizduotą mokyklos atvejį laikyk kitokio masto analogija.