Užduotis. Parašyk 260–310 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar brandumas reiškia, kad žmogui nebereikia pagalbos?“. Paaiškink bendraamžiui savo požiūrį. Vieną argumentą pagrįsk Elzės atsakymais, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Aptark ir pagalbos poreikį, ir ją priimančio žmogaus dalyvavimą.

V. J. Turbūt girdėjai, kad šiuolaikiniai žmonės labai nusivylę savimi.

Elzė Jie nesupranta, kad jie yra įdomūs. Jie nusivylę savo paviršiumi.

V. J. O kas yra paviršius?

Elzė Žmonės labai rūpinasi, kaip gražiau apsirengti, skaniau pavalgyti. Kai kiti sako: aš negaliu gyventi be ledų ir mobilaus, tai aš sakau: aš negaliu gyventi be oro.

V. J. Be oro?

Elzė Ir dar be knygų.

V. J. Mėgsti skaityti?

Elzė Labai, labai, labai mėgstu. Gal penkerių metų pradėjau mėgti skaityti.

V. J. Taip anksti išmokai?

Elzė Į mokyklą ėjau jau mokėdama. Mane tėtis mokė skaityti. Jis buvo bedarbis, turėjo laiko. Tada pamėgau skaityti. Man patikdavo paveikslėliai, bet gilintis pradėjau ne taip seniai.

V. J. Ką reiškia – gilintis?

Elzė Matyti ne tik žodžius, bet ir kai ką daugiau. Žiūrėti, kas tarp eilučių.

V. J. Ar tu pati džiaugiesi tuo, kad taip anksti suaugai?

Elzė Oi, ne. Aš labai dažnai liūdžiu dėl to.

V. J. Kodėl?

Elzė Dėl to, kad labai dažnai iš manęs reikalauja. Sako: Elzyte, mes iš tavęs to nesitikėjom. Jeigu aš būčiau vaikiškesnė, jie nesistebėtų, kad taip kvailai pasielgiau.

V. J. Visi priprato, kad tu labai rimtai į viską žiūri, ir nebeleidžia tau būti vaiku?

Elzė Taip būna. Ir dar kartais kai kurie vaikai ant manęs pyksta. Ne dėl to, kaip aš mąstau, bet dėl to, kaip į mane žiūri suaugusieji.

Šaltinis: Vanda Juknaitė, „Tariamas iš tamsos“: pokalbiai su vaikais, Vilnius, 2007; pokalbis su Elze pateiktas 2018 m. 8 klasės skaitymo teste, p. 6–7.

Kas kalba. V. J. – rašytoja Vanda Juknaitė. Elzė pasakoja apie savo požiūrį, mokymąsi skaityti ir jai keliamus lūkesčius. Jos amžius ir pokalbio vieta šiame teste nenurodyti. Elzės apibendrinimai apie vaikus bei suaugusiuosius yra jos atsakymai, ne visiems žmonėms nustatyti faktai.

Ar brandumas reiškia, kad žmogui nebereikia pagalbos?

Brandžiu vadiname žmogų, kuris apgalvoja savo poelgius ir prisiima atsakomybę. Tokiu žmogumi dažnai labiau pasitikima, tačiau dėl to gali likti nepastebėti jo sunkumai. Manau, brandumas nepanaikina pagalbos poreikio. Žmogui ir toliau svarbu būti išgirstam, o susidūrus su nepažįstamu dalyku gali prireikti kito paaiškinimo. Atsakinga laikysena leidžia tokį poreikį pripažinti.

Vandos Juknaitės pokalbyje Elzė pasakoja labai mėgstanti knygas ir jau besimokanti skaityti giliau. Tačiau paklausta, ar džiaugiasi anksti suaugusi, atsako dažnai dėl to liūdinti. Ji paaiškina, kad aplinkiniai iš jos daug reikalauja ir nustemba jai pasielgus vaikiškai. Rimtai į gyvenimą žiūrinčiai mergaitei tokie lūkesčiai tampa našta. Jos pasakojimas leidžia suprasti, kodėl atidus išklausymas reikalingas ir tam, kuris pats geba giliai mąstyti. Gebėjimas paaiškinti savo būseną nepanaikina paties sunkumo. Elzė taip pat mini kartais sulaukianti kai kurių vaikų pykčio dėl suaugusiųjų požiūrio į ją. Todėl vien pagirti jos rimtumą neužtektų: svarbu išgirsti, kokią šio vertinimo pusę ji pati išgyvena skaudžiai. Atlaidumas klaidai suteiktų daugiau erdvės augti.

Pagalbos gali reikėti ir todėl, kad atsakomybė dar nesuteikia visų įgūdžių. Įsivaizduokime mokinį, kasdien savarankiškai dviračiu važiuojantį į mokyklą ir rūpestingai jį prižiūrintį. Vieną rytą grandinė pradėtų strigti, o berniukas nežinotų priežasties. Jis galėtų paprašyti apie dviračius išmanančio šeimos nario kartu apžiūrėti gedimą. Toks prašymas derėtų su jo įprastu savarankiškumu. Mokinys parodytų, ką pastebėjo, paklaustų, ko dar nesupranta, ir mokytųsi atlikti jam paaiškintą darbą. Mokydamasis kartu jis plėstų savo žinias ir pats dalyvautų taisant gedimą. Ši įsivaizduota situacija rodo, kad savarankiškumas auga bendradarbiaujant. Žmogus lieka atsakingas už savo veiksmus ir tuomet, kai pasinaudoja labiau patyrusio žmogaus paaiškinimu.

Taigi brandžiam žmogui gali reikėti ir emocinio palaikymo, ir konkrečių žinių. Elzės atsakymai parodo, kaip rimtumo lūkesčiai užgožia teisę suklysti, o įsivaizduotas mokinys mokosi prašydamas paaiškinimo. Pagalba išsaugo žmogaus savarankiškumą, kai padeda jam geriau suprasti savo sunkumą ir pačiam dalyvauti jį įveikiant.

Pirmas argumentas aiškina emocinio palaikymo poreikį: išgirstas rimtai mąstančio žmogaus liūdesys padeda suprasti, ką užgožia aplinkinių lūkesčiai. Antras nagrinėja žinių ribą ir aktyvų dalyvavimą priimant pagalbą. Dviračio atvejis yra aiškiai įsivaizduotas, nesiejamas su Elzės gyvenimu. Dokumentiniame pokalbyje kalba du žmonės: V. J. klausia, o Elzė atsako ir pasakoja apie save. Iš jos rimtumo nedaroma išvada apie pažymius, pasiekimus ar visų užduočių mokėjimą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos ir šiai užduočiai pasirinkta 260–310 žodžių apimtis yra mokymosi modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Pabrauk, ko Elzė pati pasakojime pasigenda, ir atskirai pažymėk, kaip įsivaizduotas mokinys prisideda sprendžiant sunkumą. Patikrink, ar gebėjimo rimtai kalbėti nesupainiojai su visų įgūdžių turėjimu.