Užduotis. Pateikite Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – noro ir pritarimo neatitikimas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Abi dėstymo pastraipos turi nagrinėti pateiktos ištraukos raišką ir prasmę; palyginimai padeda paaiškinti pasirinktą mintį.

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau, pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefonu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu, dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis,—jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasisiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos —rimtas dalykas. „Ne“,—atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakėsi tenorinti žinoti, ar aš priimčiau tokį pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“,—atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli, ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios priežasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pasakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta“.

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausiomis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pasakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kaip aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisiglaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

Šaltinis: Alberas Kamiu, „Svetimas; Krytis: romanai“, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. Vilnius: Vaga, 1991. Pirmos dalies V skyriaus ištrauka, pateikto PDF p. 47–48; ISBN 5-415-00698-2.

Kontekstas. Pirmuoju asmeniu pasakoja Merso. Prieš pokalbį su viršininku jam į darbą skambino pažįstamas Reimonas. Ištraukoje pateikiami viršininko ir Mari pasiūlymai bei pasakotojo atsakymai.

Žodžiai. Filialas – įmonės padalinys kitoje vietoje; ambicija – siekis ko nors pasiekti; bėdžius – neturtingas žmogus.

Noro ir pritarimo neatitikimas

Pritarti pasiūlymui galima ir jo netrokštant. Tada pašnekovams svarbiau išsiaiškinti, ką reiškia jų tariami žodžiai, negu vien sulaukti atsakymo. Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištraukoje Merso kalbasi su viršininku apie darbą Paryžiuje, o su Mari – apie vedybas. Abiem atvejais kitų žmonių lūkesčiai susiduria su jo kartojamu abejingumu. Tačiau pasivaikščiojimo epizodas patikslina šį įspūdį: nenoras kurti didelių ateities planų dera su noru pasilikti šalia Mari. Noro ir pritarimo skirtį atveria pasikartojantys atsakymai bei juos papildantys veiksmai.

Pokalbyje su viršininku Merso atsakymas neatitinka viršininko lūkesčių jaunam žmogui. Gyvenimas Paryžiuje ir kelionės viršininkui atrodo savaime patrauklūs, todėl žodžiai apie pašnekovo jauną amžių jau numato pageidaujamą reakciją. Merso pirmiausia atsako teigiamai, bet priduria, kad iš esmės jam vis tiek. Šis pritarimo susilpninimas suardo įprastą karjeros galimybės ir džiaugsmo ryšį. Viršininkas įžvelgia ambicijos stoką, o pasakotojas išdėsto kitą matą: dabartinis gyvenimas jam patinka. Trumpas prisiminimas apie nutrauktus mokslus rodo, kad ambicingų svajonių jis anksčiau turėjo, tačiau dabar jų reikšmę vertina kitaip. Johano Volfgango Gėtės dramos „Faustas“ „Nakties“ pradžioje ilgas studijas menantis mokslininkas taip pat kalba apie nusivylimą, bet šis jį skatina ieškoti kitokio pasaulio pažinimo. Merso apie praradusias reikšmę svajones kalba iš jam priimtinos dabarties. Skirtinga vidinė reakcija padeda suprasti, kodėl vien viršininko išvardyti privalumai nesukuria noro išvykti. Svarbus ir projekto neapibrėžtumas: viršininkas dar tik ketina steigti filialą. Būsimas gyvenimas pateikiamas kaip galimybė, kurios patrauklumas iš anksto priskiriamas darbuotojui. Merso žodis „manasis“ savo ruožtu grąžina vertinimą prie vieno konkretaus gyvenimo, nors prieš tai jis kalbėjo apie visų gyvenimų vienodumą. Pirmojo asmens pasakojimas leidžia išgirsti ir išorinį vertinimą, ir jo neatitinkantį veikėjo paaiškinimą.

Pokalbyje su Mari toks pat atsiribojimas tampa skaudesnis, nes kalbama apie abiejų ryšį. Merso sutinka tuoktis su sąlyga „jeigu ji nori“: sprendimo kryptį nurodo moteris, o jis priima jos valią. Mari klausimas apie meilę parodo, kad jai vien sutikimo nepakanka. Pasakotojo „tikriausiai nemyliu“ turi abejonės atspalvį, tačiau toliau jis vėl menkina klausimo reikšmę. Pasivaikščiojimas šalia šių žodžių pateikia kitokias detales: Merso nenori skirtis, kviečia vakarieniauti, paskui suglumsta neišsiteiravęs jos planų. Taigi artumo noras pasirodo konkrečiu veiksmu, nors bendros ateities prasmė lieka neišsiaiškinta. Broniaus Radzevičiaus novelėje „Motinos apsilankymas“ motinos padėtas maistas ir kartojamas raginimas valgyti taip pat perteikia rūpestį, o sūnaus pasakojime išlieka neatsakytų klausimų. Sūnaus negalėjimas nuryti kąsnio išlaiko susitikimo įtampą. Kamiu epizode rankos paėmimas, prisiglaudimas ir bučiniui atkištos lūpos priartina veikėjus, bet neatsako už juos į klausimą, ką reiškia vedybos. Mari pati pažymi šią įtampą, sakydama, kad Merso keistumas dabar ją traukia, bet ateityje galėtų atstumti. Kūno artumas ir pokalbio spragos lieka greta. Šitaip pasakojimas išsaugo daugiau jausmų, negu iš pradžių leistų manyti atsainūs atsakymai.

Vadinasi, ištraukoje ištartas sutikimas dar neparodo aiškaus asmeninio troškimo. Viršininko numanomas karjeros siekis ir Mari ieškomas meilės patvirtinimas Merso atsakymuose neatsiranda taip, kaip jie tikisi. Vis dėlto jo noras pratęsti vakarą ir suglumimas neleidžia abejingumo laikyti visų jausmų nebuvimu. Kartojamos frazės sukuria atstumą, o kasdieniai veiksmai jį patikslina. Tarp pritarimo ir noro lieka erdvė, kurią pašnekovams dar reikėtų suprasti.

Noro ir pritarimo neatitikimas

Tie patys žodžiai pokalbyje gali turėti skirtingą svorį: vienam jie reiškia įsipareigojimą, kitam – neprieštaravimą. Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištraukoje ši skirtis išryškėja Merso pasakojant apie viršininko sumanymą ir Mari norą tuoktis. Kitų žmonių klausimai nuolat pratęsia pokalbį, nes jo atsakymai nepatvirtina laukiamo noro. Kalbėjimo ritmas, pakartojimai ir vėliau aprašomi gestai leidžia pamatyti bendravimo sunkumą: sutikti dėl būsimo veiksmo dar nereiškia susitarti dėl jo prasmės.

Viršininko ir Merso pokalbyje susikerta du gyvenimo vertinimo būdai. Pasakotojas iš pradžių bijo priekaišto dėl skambučių, tačiau sulaukia pasiūlymo važiuoti į Paryžių. Taip baimę gauti priekaištą pakeičia proga keisti aplinką, vis dėlto entuziazmo ji nesukelia. Viršininko nuomone, jaunam žmogui turėtų patikti kelionės, o Merso nuo konkretaus pasiūlymo pereina prie bendro teiginio, kad gyvenimas visur toks pats. Pašnekovai kalba skirtingu mastu, todėl viršininkas tokį atsakymą palaiko išsisukinėjimu. Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ seminaristą Liudą Vasarį lankantys tėvai pagarbiu „jūs, kunigėli“ taip pat išreiškia tai, ką laiko gėriu. Sūnui šis kreipinys skaudus, nes jis ilgisi paprasto šeimos artumo ir nedrįsta paprašyti vadinti vardu. Abiejuose pokalbiuose socialiniam vaidmeniui priskirtas lūkestis nesutampa su asmens savijauta. Kamiu veikėjas savo neatitikimą pasako atviriau: dabartinis gyvenimas jam patinka, o ambicijos stoką jam priskiria viršininkas. Pirmuoju asmeniu perteikta reakcija išlaiko šių vertinimų skirtumą. Merso taip pat pamini nenorėjęs pykinti darbdavio. Vadinasi, jis pastebi nepasitenkinimą, bet dėl jo nepakeičia savo išsakyto požiūrio. Pasiūlymo patrauklumas priklauso ir nuo to, kieno žodžiais jis apibūdinamas.

Mari klausimai leidžia atidžiau perskaityti veikėjo pritarimą. Ji klausia apie meilę ir galimybę priimti tokį pat pasiūlymą iš kitos moters, taip pat pabrėžia vedybų rimtumą. Kiekviena replika tikslina tai, ko nepasakė ankstesnis atsakymas. Merso pabrėžia, kad pasisiūlė ji, o jis tik sutiko, todėl iniciatyvą ir norą tekste atskiria pati sakinio sandara. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ kalbinama Elzė iš pradžių džiaugiasi knygomis ir rimtu bendravimu, bet paklausta apie ankstyvą brandą prabyla apie iš jos per daug reikalaujančius aplinkinius. Klausimai atveria kelias kartu išliekančias patirties puses. Kamiu pokalbis taip pat nesibaigia viena formule: Mari suabejoja savo meile, paskui vėl pareiškia norinti ištekėti. Merso įsipareigojimą sieja su jos būsima valia, o Paryžių nusako balandžiais, kiemais ir nešvara. Tokios apčiuopiamos detalės pakeičia kitų kuriamą didelių permainų vaizdą. Mari numatytas galimas atgrasumas priklauso ateičiai: dabartyje ji paima jo ranką. Laiko skirtis leidžia viename epizode išlaikyti ir abejonę, ir artėjimą. Galiausiai jo noras vakarieniauti drauge ir Mari prisiglaudimas rodo tebesitęsiantį artumą. Tačiau jis pats pripažįsta nepagalvojęs paklausti, ką ji veiks, nors tai jam įdomu. Susidomėjimas neiškart virsta klausimu, kaip sutikimas neiškart tampa bendrai suprastu noru.

Taigi pritarimo ir noro neatitikimas kuriamas per skirtingus kalbėjimo mastus bei nenutrūkstantį tikslinimą. Viršininkas remiasi jaunam žmogui priskiriamu siekiu, Mari mėgina sužinoti asmeninę ryšio reikšmę, o Merso atsako pagal kitus jam svarbius dalykus. Jo veiksmai papildo trumpų replikų įspūdį, bet neišsprendžia ateities klausimų. Pasakojimas leidžia pajusti, kiek prasmės dar lieka neišsakytos net tada, kai veiksmo galimybė jau pripažinta.

Trys gretimos scenos leidžia lyginti pasiūlymą, atsakymą ir vėlesnį elgesį. Pirmasis asmuo atveria Merso paaiškinimus, bet kitų žmonių reakcijos išlaiko kitus vertinimus.

Pirmas variantas remiasi pasikartojimo ir elgesio santykiu; antras – skirtinga pokalbio reikšme bei klausimų eiga. Gėtės nusivylimas gretinamas su kitokia Merso reakcija, Radzevičiaus buitiniai gestai – su neišsakytu artumu. Putino kreipinys padeda nagrinėti socialinę žodžio reikšmę, Juknaitės dialogas – tęsiamo klausinėjimo galimybes. Kiekvienas palyginimas grąžinamas prie konkrečios Kamiu detalės.

Projektas, persikėlimas ir vedybos tebėra pasiūlymai ar ateities galimybės. Mari numato galimą būsimą atgrasumą; ištraukoje jie neišsiskiria. Žodis „tikriausiai“ ir pasakotojo noras pratęsti vakarą neleidžia visų jo jausmų pakeisti vienu apibūdinimu.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai; šiems pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos privalomas A kurso autorius bei antros kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų tvarkos ar kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai – pasirenkama, pradžioje suskleista B kurso pagalba.

Redaguodamas pažymėk, kur perduodi Merso žodžius, kur kitų veikėjų nuomonę, o kur pats darai išvadą iš gesto. Patikrink, ar būsimo veiksmo nepavertei jau įvykusiu.