Užduotis. Pateikite ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – netektis ir išliekantis ryšys. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Pagaliau, atplėšęs prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. Viskas susimaišė vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs. Aukštai iškilę į padangę sparnai tarsi kalbėjosi su mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Galvoje ir širdyje viskas drumstėsi kaip ūkana.

Tiktai įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo. Patamsyje prie lopšio sėdėjo bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.

– Čiūčia liūlia, našlaitėle… kaip užaugsi, vargdienėle… baltų drobių audėjėle…

Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė. Tik kartis palubėje girgždėjo, pritardama niūniavimui. Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio, kuris viską nustelbė lyg nepermatomas rūkas.

– Vargeli tu mano! – tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. – Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?

– Tai eik, kad kviečia, – atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį – spingsulę viršum stalo, kuri blankiai apšvietė trobą.

Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs, tik per jo veidą slinko neramūs šešėliai, ir nusvirusi ranka pamažu supo lopšį.

Susirūpinęs Juodvalkis prisėdo prie stalo, neišmanydamas, ką čia dabar daryti, tai apsidairęs prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.

Troboje tyliai kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi išeiti. Bet jos nepastebėjo nei Baltaragis, supdamas lingę, kuri graudžiai girgždėjo, pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, traukdamas kartų dūmą ir nesugalvodamas, kaip čia bičiuliui padėti.

Pagaliau bobutė, apsigaubusi išeigine skara, priėjo prie lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su naujagime, ir paglostė Baltaragiui nulinkusią galvą.

– Tokia Dievo valia! – tarė atsisveikindama. – Nieko nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.

Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai pagalbos ieškodamas. Bobutė atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis negalėjo susivokti, kas čia jam darosi. Vaidenosi visas gyvenimas – neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė tartum malūnas ant neramaus ežero kranto. Bet ar tikrai jis ūžė? Pakėlė galvą, įsiklausė – tylu, nė garso. Tik lingė palubėje girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo? Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs jos krykštavimą ir juoką.

Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė, kuri išsisklaidė su malūno sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės išnyko lyg nebuvę, o naujas gyvenimas miegojo lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas nuo jo atitraukti.

Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, prie kurio neseniai linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė jaunamartės grabą, prislėgtas sunkių minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau neiškentė kalvis ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.

Tai supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.

– Nenusimink, – tarė. – Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus būsi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas, paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.

Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti, tiktai visa širdimi jautė – kol gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1.

Marcelė mirė gimdydama dukterį. Kalvis Juodvalkis parveda Baltaragį namo po laidotuvių; namuose likusi naujagimė. Pateikta vientisa XII skyriaus dalis nuo grįžimo namo iki skyriaus pabaigos. Ankstesnis gedulo ir laidotuvių pasakojimas nepateikiamas.

Tarp prisiminimo ir lopšio

Po artimo žmogaus mirties pažįstama aplinka gali tapti beveik nebeatpažįstama. Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje Juodvalkis parveda Baltaragį iš žmonos laidotuvių į namus, kuriuose miega naujagimė. Ta pati troba saugo ir nesenų vestuvių, ir ką tik išnešto karsto atmintį. Pasakojimas seka gedinčiojo suvokimą: garsai susilieja su prisiminimais, dabartis – su regėjimais. Vis dėlto lopšys lieka konkreti šios tikrovės dalis. Per sutrikusį aplinkos jutimą ir nuolat atsinaujinantį dėmesį kūdikiui Boruta atskleidžia netektį, kuri neatšaukia išliekančio ryšio.

Baltaragio sielvartas pakeičia erdvės patyrimą. Grįždamas jis mato nutolusį malūną, kurio sparnai tarytum kalbasi su žvaigždėmis ir amžinybe. Pasakojimą lydi neaiškumo ženklai: einama lyg sapnuojant, mintys drumstasi kaip ūkana. Vėliau tariamą malūno ūžimą pertraukia tikrovės patikrinimas – aplink tylu, girgžda tik lopšio lingė. Šie garsai leidžia skaitytojui patirti skirtumą tarp prisiminimo ir dabarties. Netekto pasaulio jutiminį sugrįžimą padeda suprasti Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Jos pradžioje nuplikusias vietas pakeičia žodžiu „būdavo“ atveriamas miško prisiminimas, kupinas regimų vaizdų, kvapų ir garsų. Žodžiais atkurtas gyvumas nepaverčia dabarties kelmų vėl augančiu mišku. Borutos ištraukoje taip pat grįžta garsas ir gyvas vaizdas, bet jų patikimumas tikrinamas klausimais. Baltaragis tariamai išgirsta Marcelės juoką, paskui vėl užgriūva tyla. Abiejuose kūriniuose jutimai išsaugo prarasto pasaulio artumą, tačiau išryškina ir jo nebuvimą. Baranausko prisiminimas išplečia kalbinį peizažą, o Borutos pasakojime regėjimas staiga nutrūksta, ir vėl atsigręžiama į miegantį kūdikį. Taip netektis išgyvenama per nuolatinę trauką tarp to, kas buvo, ir to, kas tebėra čia. Klausimų seka neleidžia skaitytojui patogiai apsistoti viename tikrovės vaizde: jis seka gedinčiojo svyravimą, kuriam prisiminimo artumas akimirką atrodo stipresnis už aplinkos tylą.

Išliekantis ryšys neleidžia sielvarto sutraukti į vien tuštumą. Baltaragis klausosi lopšinės, supa lopšį ir po regėjimų vėl pasilenkia prie dukters. Palyginimas „lyg suakmenėjęs“ apibūdina jo sustingimą, tačiau nusvirusi ranka vis tiek atlieka rūpesčio veiksmą. Rūpesčio ir jutiminio artumo ryšys primena Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ prologą. Baltos rožės švelnumas ir kvapas pasakotojai leidžia kreiptis į motiną, tarsi žiedas sugrąžintų brangių rankų prisilietimą. Vis dėlto rožę sudrėkinančios ašaros išlaiko ilgesį; motina negrįžta kaip dabartyje pasirodantis veikėjas. Po šio kreipimosi atsiveria prisimenamas vaikystės pasaulis. Borutos scenoje prisiminimo ir tikrovės sandūra kitokia: gyva duktė miega lopšyje, todėl ryšys nukreiptas ir į dar nežinomą ateitį. Juodvalkis jau įsivaizduoja jos teikiamą paguodą, o tėvas šių žodžių dar nepajėgia priimti. Paskutiniame sakinyje lieka ir nykuma, ir visas viltis sutelkiantis lopšys. Šatrijos Raganos prologas padeda matyti, kad artumas gali reikštis drauge su ašaromis. Boruta šį sambūvį parodo per veiksmą: Baltaragis dar negali suprasti savo padėties, bet jau negali atsitraukti nuo kūdikio. Ryšys išlieka anksčiau, negu atsiranda aiškus jo prasmės paaiškinimas.

Vadinasi, Boruta netektį perteikia per svyruojantį suvokimą ir tebesitęsiantį artumą. Baranausko miško prisiminimas išryškina skirtumą tarp jutimais grįžtančio pasaulio ir jo dabartinės būklės, o Šatrijos Raganos rožė padeda suprasti švelnumo bei ašarų dermę. Baltaragio patirtį sutelkia lopšio judesys: sielvartas jo nepaleidžia, bet jis tebesupa naujagimės lopšį. Ištraukos pabaigoje viltis dar netampa ramybe. Ji išlieka kaip neatšauktas ryšys su dukterimi.

Paguodos žodis ir išliekantis skausmas

Paguodos žodžiai gali numatyti ateitį, kurios gedintis žmogus dar nepajėgia įsivaizduoti. Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje ši atskirtis išryškėja tarp Juodvalkio vilties ir Baltaragio nykumos. Po Marcelės laidotuvių bičiulis kalba apie būsimą džiaugsmą, o vyras vos suvokia, kas vyksta aplinkui. Tarp jų atsiranda ne vien kalba: buvimas greta, prisilietimas ir rūpestis naujagime. Boruta parodo paguodą kaip nelengvą artėjimą prie kito žmogaus, kurio skausmo negalima panaikinti vien teisingai skambančiu sakiniu.

Juodvalkio pagalba prasideda anksčiau už jo pasakytą padrąsinimą. Jis parveda bičiulį namo, uždega spingsulę, pasilieka prie stalo ir svarsto, kaip padėti. Pasikartojantis nežinojimas neleidžia kalvio paversti iš karto viską suprantančiu gelbėtoju. Jo susirūpinimą perteikia ir tamsos bei dūmų vaizdai: mintis apie galimą ateitį kyla sunkios tylos apsuptam žmogui. Galiausiai jis prieina ir uždeda ranką ant Baltaragio peties. Mažo bendrystės gesto reikšmę padeda suprasti Balio Sruogos memuarinio kūrinio „Dievų miškas“ Velykų epizodas. Kalinys nuo Gdansko padovanoja vieną kiaušinį visai grupei, o vyriausias jos narys padalija jį po ploną gabalėlį. Šis veiksmas nesustabdo lagerio smurto, bet leidžia kaliniams pasijusti švenčiančiais kaip kiti gyvi žmonės. Borutos ir Sruogos aplinkybės iš esmės skirtingos, tačiau abiejuose tekstuose pagalba įgyja apčiuopiamą formą. Ji skiriama konkrečiam žmogui, kuriam vien bendro palinkėjimo neužtektų. Prisiliesdamas prie bičiulio, kalvis savo žodžius paremia artumo gestu. Sruogos kiaušinio dalijimas taip pat atkuria ryšį, nors išorinė padėtis dar nepasikeitusi. Boruta leidžia pamatyti, kad paguodos vertė nepriklauso vien nuo greito jos rezultato. Bobutės elgesys šią mintį papildo praktine pagalba: prieš išeidama ji apkamšo kūdikį ir pamoko, kaip su juo elgtis. Užjaučiamas žmogus kartu gauna pagalbą konkrečiai šio vakaro užduočiai.

Vis dėlto ištrauka aiškiai išskiria guodžiančiojo pažadą ir gedinčiojo patirtį. Juodvalkis sako, kad nelaimė praeis kaip naktis ir vėl užtekės saulė. Tačiau pasakotojas tuoj pat grįžta prie Baltaragio, kuris nesitiki tos saulės sulaukti. Ši perspektyvų kaita neleidžia bičiulio optimizmo palaikyti jau įvykusiu dvasiniu pasveikimu. Kitokį būdą priimti sudėtingą jausmų visumą siūlo Jono Aisčio eilėraštis „Peizažas“. Jame pažįstama Lietuvos aplinka skamba ir laime, ir savu liūdesiu, o pabaigos pritarimas gyvenimui apima net vargą. Liūdesys neturi išnykti, kad galėtų išlikti ryšys su brangia vieta. Ši dermė padeda skaityti ir Borutos scenos pabaigą. Baltaragis dar nieko aiškiai nesupranta, tačiau jaučia, kad neatsitrauks nuo lopšio. Jo patirties negalima pavadinti Aisčio kalbančiojo pritarimu gyvenimui: tam trukdo tebeslegianti nykuma. Vis dėlto abu tekstai nepadalija jausmų į dvi viena kitą būtinai panaikinančias būsenas. Borutos vaizduojamame judesyje link kūdikio telpa ir nepakeliama praeitis, ir likusi ateities galimybė. Paguoda todėl atsiskleidžia ne kaip reikalavimas nustoti gedėti, o kaip ryšys, galintis išlikti greta gedulo.

Taigi Boruta paguodos galimybę sieja su veiksmu ir kantriu artumu. Juodvalkis ne vien kalba apie ateitį: jis pasilieka, galvoja ir paliečia bičiulio petį. Sruogos Velykų scena išryškina mažo bendrystės gesto svorį, Aisčio eilėraštis padeda atpažinti drauge išliekančius jausmus. Tačiau romano ištrauka neslepia paguodos ribos: Baltaragis dar negali patikėti kalvio numatoma šviesa. Jo rūpestis dukterimi parodo tai, kad skausmo apimtas žmogus vis dar turi ryšį su kitu.

Scenos judėjimas. Iš laidotuvių grįžęs Baltaragis sutrikęs, o Juodvalkis ir bobutė rūpinasi konkrečiais šio vakaro dalykais. Pasakojimas iš gedinčiojo jutimų pereina į bičiulio viltį, tada vėl grįžta prie nykumos ir lopšio. Ši kaita išlaiko skirtingas veikėjų perspektyvas.

Dvi kryptys. Pirmame variante nagrinėjami prisiminimo sugrįžimas ir prie kūdikio vedantis dėmesys. Antrame – pagalbos gestai bei guodžiančiojo ir gedinčiojo patirties skirtumas. Jutimų, palyginimų, klausimų ir perspektyvų analizė pagrindžia išvadas apie žmogų.

Kontekstai. Baranausko miškas grįžta kalboje ir atmintyje, Šatrijos Raganos balta rožė sužadina švelnų, ašarų lydimą artumą. Sruogos vieno kiaušinio dalijimas leidžia aptarti bendrystės gestą nepakitus prievartos aplinkai. Aisčio peizažas padeda nagrinėti laimės ir liūdesio dermę. Šie palyginimai papildo Borutos sceną, išsaugodami skirtingas netekties bei pagalbos aplinkybes.

Kas išlieka pabaigoje. Kalvis numato būsimą paguodą, Baltaragis dar negali jos suprasti. Ranka supa lopšį, nors nykuma nepraeina. Tai leidžia kalbėti apie išliekantį ryšį, o ne jau pasiektą ramybę. Bobutės giminystė su kūdikiu čia neįvardyta; „lyg suakmenėjęs“ yra sustingimo palyginimas.

Užduoties kilmė. Interpretacijos aspektas, keturi pagalbiniai B kurso klausimai ir visi rašiniai yra nauja mokomoji medžiaga.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.