Užduotis. Interpretuok pateiktą Kalinauskaitės fragmentą. Vienas galimas aspektas – namų atminties ir žadamo atsinaujinimo ryšys. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių; abu dėstymus grįsk konkrečia pirminio teksto analize.

- Pradėkime nuo vidaus, - sakau Adolfui atrakindama duris.

Kiekvienąkart čia įeidamas truputį bijai: ką rasi. Bet dabar mus pasitinka tik sustojęs laikas - susicukravęs, virtęs sakais. Tokia tyla būna 4000 metrų gylyje nuskendusio laivo triumuose. Po tėvo mirties, prisimenu, išsiveždama mamą, paskubomis dar grūdau (lietuvišku papročiu) geruosius indus, patalynę ir karakulinį paltą į polietileninius šiukšlių maišus ir tempiau ant aukšto - vyliausi pergudrauti tą, kas naktį, išdaužęs langą, lįs į niekieno namus lengvo grobio. Arba „iš sportinio intereso“ - peiliais badyti pagalvių ir iki spyruoklių plikumo žaginti sofų. Laivas skęsta, pagalvojau, ir mes dar keliamės į aukštutinį denį.

Dabar matau, kaip čia nebuvo ko vogti. Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai - be prabos. Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės. Iš per didelio palto, siūto išaugai penkeriems metams į priekį. Vatinuko - tas tėvo antrininkas ir dabar yra kažkur ant aukšto, prisisunkęs samaninės rudens tamsos, virkščių dūmo ir pepinų kvapo.

Adolfas eina per kambarius, krumpliais barbendamas sienas, ypač ilgai - kapitalinę, ir yra linkęs pafilosofuoti:

Matot, vos išsikrausto žmonės, jų vietą tuoj užima kažkas kitas - gamta tuštumos netoleruoja.

Tikrai, ant stalo ir palangių, net ant mamos altorėlio su Švenčiausiąja Pana - pelių šūdukai. Nutyliu, kad po koridoriaus kilimėliu vibžda ir kita gyvybės forma. Mikroskopinėmis antenomis pagavusi pavojaus signalą, ji jau skuba su kiaušinėliais - savaisiais karakuliais - į atokiausius grindų plyšelius. Nežinau, kas mane timpteli už liežuvio, ir aš sakau:

- Nenoriu jūsų kraupinti, bet, be pelių ir skruzdžių, gyvena pas mus ir dar kai kas.

Tuoj pasigailiu. Visus metus tą kai ką - šakelių traškesį už nugaros, vidurnaktį minamą „Singerio“ pakojį, ledinius pirštus už apykaklės - slėpiau nuo kaimynų. Niekam neprasitariau, kad mūsų namuose naktimis girgždėdamos pačios prasiveria sandėliuko durys ir kviečia užeiti... Žinau, kad šimtamečiuose Anglijos namuose realusis ir paralelinis pasauliai gražiausiai užsikloja vienas ant kito, kad su paslaptingomis „energijos formomis“ anglai dar nuo karalių galvų kapojimo laikų susigyvenę ir beveik draugiškai dalijasi gyvenamuoju plotu. (Ką ten dar stebina Henrikas VIII, vis pasirodantis „istoriniu kostiumu“ Hamptono rūmuose Londone, ar mergaitė Viktorijos laikų suknele, senas barzdotas jūreivis Davenporte?) Bet aš kažkodėl nesusigyvenau - kapituliavau. Gal čia nervai kalti? O gal - tradicijos? Gal Marijos žemė šmėkloms, net ir vilkinčioms istorinį, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės, kostiumą, ne itin svetinga? Krūpteliu, kaip paprastai savo profesinę paslaptį ryžtasi atskleisti Adolfas:

- Vaiduokliai - tai daugiau fizinių asmenų, perkančių namus, kuriuose vaidenasi, rūpestis. O tokiems ūkio subjektams kaip mes, „Modern Houses“, jie - jokia problema. Vaiduoklių - įvairaus amžiaus, ekspansyvumo ir tankio - mūsų darbe pasitaiko gana dažnai, ir mes juos išregistruojam automatiškai. Net be jų sutikimo.

Adolfas, dviem pirštais suėmęs mane už alkūnės, per salonėlį vedasi ant sofutės ir kaip stomatologas, kuris ką tik apžiūrėjo jūsų išgedusią burną ir dabar turi konstatuoti nemalonius dalykus, sako:

- Matot, čia viską teks šalinti. Langus, duris, sienas, stogą. Net, ko gero, pamato perimetrą. (O vaiduokliui bet kokia pervarta - smūgis žemiau juostos.) Iš šios vietos liks tik adresas: Priemolio g. 5. Gražus. Visa kita, deja... Nes geram B&B („Bed and Breakfast“ - nakvynė ir pusryčiai), kokius mes diegiame, reikia visko šiuolaikiško: monochromatinės interjero apdailos, skaidrių stiklo blokelių sienų, glazūruotų akmens masės plytelių, dušo kabinų su kondicionieriais - „Modern Houses“ iš šūdo virvės neveja. Užtat atvažiavusi po pusmečio jūs pirštukus apsilaižy-sit - nieko čia neatpažinsit. Kaip čia gyvenusi, galėsite dalyvauti akcijoje - pernakvoti su nuolaida. Patirsit kažką ypatinga. O svarbiausia - jūsų nesekios joks vaiduoklis. Firma garantuoja. Broko ar nesėkmės atveju mes grąžiname pinigus... Na, o su visu šituo, - taktiškai atsidusęs jis mosteli į sieną su „Paskutine vakariene“ ir Gračiovo „Kovai parskrido“, - mūsų žmonės puikiai susitvarko. Mes dažniausiai perkame su viskuo. Optom. Patikėkit, po tą šlamštą šiandien jau niekas nebesiknaisioja, peržegnoja ir - atia. Bet galbūt jūs dar ką nors iš čia imsite?

- Ką jūs, žinoma, ne, - nustembu, kaip paprastai - optom - išsižadu visko, kas buvo mano namai. - Nebent vieną kitą smulkmeną. Atminimui.

Apdujusi vaikštau dulkėtom mūsų kambarėlių arterijom ir kapiliarais iš kampo į kampą ir nebežinau, ką daryti. Kas čia tos smulkmenos. O kas - stambmenos. Kas - aš pati. Adolfas jau, girdžiu, brazda palėpėse - kiloja mūsų karakulius. Pamindžikuoju prie lango. Atsisėdu ant tėvų lovos. Rodos, viskas savo vietose: Jėzulis alyvų darželyje virš lovos, seno dūmo kvapas, lazdelė portjerų laikikliams stumdyti, net plaukai šukose, o namų - nebėra. Ir nebegali būti - namus jau anąkart, kiek lindo, sutalpinau j dėžutę nuo itališkų batų. Mažieji tėvo šachmatai ir kišeninis peiliukas, mamos rašytas trupininio pyrago receptas, arbatos puodelis, gazinė skarelė, kryžiuku siuvinėtas sieninis kilimėlis ir nuotraukos - tiek užvožiau savo „skrynelėje dvasioms pagauti“. Staiga panūstu pasiimti, kol nevėlu, ir dar šį tą. Ir dar. Bet viso buvusio gyvenimo maiše ant kupros taigi neišsineši. Pagaliau - kam? Praeitis liausis kvėpavusi į pakaušį tik tada, kai, niekieno netrikdoma, neužgriozdinta daiktais, ramiai apsigyvens herbariume, kurį dabar vartau: antai kopūs-tiniai baltukai ir verpikai prieš daugybę metų tarp puslapių išleidę savo trynelius, skylėti ievų lapai, varputis - kadaise juo susikruvindavai pirštus ir lūpas - išbalęs į rūkomojo popieriaus juosteles. Noriu rūkyti.

Šaltinis: Danutė Kalinauskaitė, „Išregistruoti vaiduoklį“, kn. „Niekada nežinai“. Tituliniame skaitmeninės kopijos puslapyje: Vilnius, Baltos lankos, 2008. 2013 m. LNB skaitmeninimo projekto kopija, PDF 29–31; originalaus spaudinio puslapiai ir ISBN šioje kopijoje nenustatyti.

Prieš ištrauką sužinome, kad pasakotojos tėvai mirę, o jų namus apžiūrėti ji atsiveža Adolfą iš „Modern Houses“. Optom – urmu, viską kartu. Praba – tauriųjų metalų grynumo žyma, čia perkeltinis vertės matas. Herbariumas – džiovintų augalų rinkinys. Šioje skaitmeninėje kopijoje palikta „apsilaižy-sit“, „kopūs-tiniai“ ir „j dėžutę“; žodžiai spėjimais netaisyti.

Pažadas sutvarkyti namus ir jų atmintį

Kalbėdami tais pačiais žodžiais žmonės kartais turi galvoje skirtingus dalykus. Danutės Kalinauskaitės teksto „Išregistruoti vaiduoklį“ namų apžiūrėjimo scenoje būsimas pirkėjas siūlo atsinaujinimą, o pardavėjai jis reiškia atminties vietų išnykimą. Šis skirtumas nėra tiesiog dviejų nuomonių ginčas. Ironiški palyginimai ir dviejų kalbėjimo būdų susidūrimas parodo, kaip lengvas pažadas sutvarkyti pastatą nepajėgia aprėpti sudėtingo žmogaus santykio su praeitimi. Pasakotojos abejonė išryškėja ten, kur Adolfo kalba skamba užtikrinčiausiai.

Adolfo patikimumą pirmiausia kuria profesinės kalbos laikysena, kuri netikėtai apima ir vaiduoklius. Jis skiria fizinius asmenis nuo ūkio subjektų, žada automatišką išregistravimą ir net nesėkmės atveju grąžinti pinigus. Tokie žodžiai įprasti sandoriui, tačiau jų taikymas paslaptingai namų gyvybei sukuria komišką neatitikimą. Pasakotojai susikaupusi baimė ir prisirišimas jo kalboje tampa pašalinamu trūkumu. Be to, vyras palyginamas su stomatologu, turinčiu pranešti nemalonią išvadą. Šis tariamo rūpestingumo vaizdas parengia vardijimą: reikės atsisakyti langų, durų, sienų, stogo. Pastatas lieka būsimo projekto vieta, išsauganti tik adresą. Jurgio Savickio „Koketėje“ iškilmingas pasakotojo savivaizdis taip pat tikrinamas ironišku pasakojimu. Jo poetiška laikysena ir ryškus išorinis stilius nesutampa su painia susitikimų patirtimi, o išsaugota lazda tampa konkretesniu ryšio ženklu negu didingi jo paties aiškinimai. Kalinauskaitės scenoje kitaip išryškėja panašus skirtumas tarp sklandžios laikysenos ir nepatogaus turinio. Adolfo kalba atskleidžia ir jo vertinimo ribas: būsimą būstą jis matuoja pagal savo darbui suprantamus kriterijus. Ironija leidžia pamatyti, kiek daug lieka už tokio matavimo ribų. Pažadas nieko nebeatpažinti jam skamba kaip privalumas, nors namų šeimininkei būtent atpažįstami dalykai buvo brangiausi. Buvusių namų reikšmė sutraukiama iki adreso, o praradimas paverčiamas būsima patrauklia paslauga. Todėl juokingas pažadas kartu skamba grėsmingai: išnykimas pristatomas kaip patogumas.

Pasakotojos atsakas šį neatitikimą atveria iš vidaus. Iš pradžių ji lyg lengvai sutinka nieko neimti, bet paskui susvyruoja ties pačiu smulkmenos apibrėžimu. Trumpi klausimai apie mažus ir didelius daiktus pereina į klausimą apie save. Taip namų pertvarka paliečia asmens savastį, kurios neišrūšiuosi kartu su inventoriumi. Ankstesnis jos išsaugotų daiktų sąrašas turi aiškius ryšius: tėvo šachmatai, mamos receptas, skarelė, nuotraukos. Jie pavadinami būdu pagauti dvasias, tad atmintis įgyja kitokį saugojimo pavidalą nei visas pastatas. Daikto ir žmogaus patirties skirtį išryškina ir Giedros Radvilavičiūtės „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“. Motinos prisiminime iškyla naktinė kelionė prekiniu traukiniu, o vaiko atmintyje išlieka gauti kailiniai bei apelsinai. Tai skirtingi tos pačios rūpesčio istorijos matymo taškai: daiktas vienam liudija tai, ko kitas tada nežinojo. Kalinauskaitės namų daiktai taip pat prasmingi dėl nematomų ryšių. Jų netekties negalima atlyginti pasiūlymu po pusmečio pernakvoti su nuolaida. Užbaigiantis noras rūkyti sugrąžina sutrikusią pasakotoją į dabartinį kūną, o ne patvirtina, kad praeitis jau ramiai sutvarkyta.

Taigi atsinaujinimo pažado ironiją sukuria jo tikslumo ir ribotumo derinys. Adolfas užtikrintai vardija, ką žada pašalinti iš pastato, bet jo kalboje nebelieka vietos daiktuose atpažįstamai asmens istorijai. Pasakotojos klausimai ir saugomų smulkmenų sąrašas parodo kitą vertės matą. Namus galima apžiūrėti kaip projektą, tačiau atsisveikinimas su jais šiame fragmente lieka neišspręsta vidine užduotimi.

Namai tarp pastato ir atminties

Namai gali stovėti beveik nepakitę ir vis dėlto jau atrodyti prarasti. Kalinauskaitės „Išregistruoti vaiduoklį“ pasakotoja grįžta į pažįstamus kambarius, tačiau juose ieško ne vien daiktų, o ankstesnio savo gyvenimo. Aprašyme pastatas virsta tai laivu, tai kūnu, o nedidelė dėžutė ima talpinti visų namų atmintį. Šie dydžio ir pavidalo pokyčiai leidžia matyti, kad namų reikšmė neprilygsta jų sienoms. Ji priklauso nuo ryšių, kurių pardavimo sprendimas savaime neatkuria ir nepanaikina.

Įėjimo scena parodo du kartu egzistuojančius laikus. Dabartyje namai tušti, bet juos pasitinkanti tyla vaizduojama kaip sutirštėjusi medžiaga. Sustojęs laikas palyginamas su sakais, o tylos gylis siejamas su nuskendusio laivo triumais. Šalia iškyla ankstesnis bandymas gelbėti daiktus nuo galimų vagių: nešimas į palėpę pasakotojai priminė kilimą į aukštutinį skęstančio laivo denį. Taigi veiksmas saugo daiktus, bet negali sustabdyti visumos irimo. Dabartinį vaizdą persmelkia ir tėvo drabužių kvapai. Jie jam suteikia beveik asmens buvimą, nors pats drabužis tėra ant aukšto likęs daiktas. Maironio „Vakare ant ežero Keturių kantonų“ regima svetimo krašto aplinka taip pat atsiveria kartu su kita, prisimenama erdve. Gražus ežero peizažas pažadina gimtinės ir jaunystės vaizdus, tačiau eilėraščio balsas į namus iš tikrųjų nesugrįžta. Kalinauskaitės pasakotoja fiziškai yra buvusiuose namuose, bet nebepatiria jų kaip ankstesnės gyvos visumos. Šis skirtumas ypač iškalbingas: atstumą tarp žmogaus ir namų sukuria ne vien kilometrai. Jį gali atverti pasikeitęs laikas, kai pažįstami kvapai dar išlieka, o gyvenimas, kuriam jie priklausė, jau nebegrįžta.

Paskutinėje atrankos pastraipoje namų erdvė priartinama prie žmogaus kūno. Kambarėliai turi arterijas ir kapiliarus, jais sutrikusi vaikšto pasakotoja. Tokia metafora atsisveikinimą vaizduoja kaip atsiskyrimą nuo savos gyvybės dalies, o ne vien patalpų pakeitimą. Pasakymas, kad viskas tebėra savo vietose, tuoj pat paneigiamas mintimi, jog namų nebėra. Šis paradoksas rodo ne klaidingą apžiūrą, o skirtingą daiktų ir ryšio gyvavimo laiką. Kambarys išsaugo paviršius, tačiau nebegali vienas atkurti to, kas juose buvo patirta. Kartu atmintis ieško mažesnio, pernešamo pavidalo: dalį namų ji jau anksčiau sutalpino į batų dėžutę. Šalia daiktų vardijimo iškyla noras imti vis daugiau ir mintis, kad visko neišsineši. Ši įtampa neišsprendžiama paprasta taupumo taisykle. Kitokią ryšio erdvę siūlo Liūnės Sutemos „Tebūnie tarytum pasakoj“. Siauras kalbančiosios šešėlis vaizduojamas kaip tiltas arba medis, prie kurio gali sustoti kitas. Prieglobstis čia kuriamas buvimu ir kreipimusi, nors vienatvė išlieka. Kalinauskaitės scenoje atminties dėžutė ir vartomas herbariumas taip pat leidžia įsivaizduoti tęstinumą be visų senųjų sienų. Tačiau pasakotoja dar tik ieško, kaip praeitis galėtų ramiai apsigyventi kitur. Nei šis vaizdas, nei Sutemos kvietimas savaime negarantuoja, kad atskirtas žmogus bus paguostas. Jų vertė yra ieškomas ryšio pavidalas, išlaikantis netekties tikrumą.

Namų kaita šiame fragmente atskleidžia atminties judėjimą tarp vietos, kūno ir mažų daiktų. Skęstančio laivo vaizdas parodo gelbėjimo ribą, o kambarėlių arterijos leidžia pajusti, kodėl išėjimas toks sunkus. Atminties dėžutė siūlo galimą tęsinį, tačiau dar neužbaigia atsisveikinimo. Namai čia lieka santykis su buvusiu gyvenimu, kurį galima neštis toliau, bet negalima tiesiog pakeisti nauju interjeru.

Pirmas variantas telkia dėmesį į ironiją ir kalbų nesutapimą, antras – į atminties erdvės pokyčius. Vaiduoklis netampa nustatytu antgamtiniu faktu, o tėvų namų pasakotoja nesutapatinama su istorine rašytoja.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.