Užduotis. Remdamiesi pateiktu Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ V skyriumi ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kodėl gerų ketinimų kartais nepakanka?“

Rytojaus dieną piemenys išginė vėl vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė. Jos vakar vakare gerai pajuto, kad skerdžiaus nebėra: karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai namo neparginė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti.

– Jūs nūnai vėl, begėdžiai, pusės gyvulių neparginsite. Kokis čia galas tam skerdžiui? Vakar iki vakaro išlaikė gyvulius tvarte ir nūnai vėl negena! – skundėsi moterys.

– Skerdžius, tetulės, miršta. Mes kėlėm kėlėm ir prikelti negalėjome: nubudęs žiūri į tave lyg į nepažįstamą ir patsai su savimi nežinia ką kalba. Gal klajoja... – aiškino kiekvienai piemenys.

Tuoj pasklido gandas visame sodžiuje, kad skerdžius miršta. Viena kita moteriškaitė gailingesnės širdies nubėgo aplankyti ligonį. Ir tikrai rado Lapiną visai nusilpnėjusį; skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia, kaulus laužo ir šoną diegia. Kalba, kalba ir nukalba nei šį, nei tą.

– Jau nenusivokia senis, – kuštėjosi moterys. – Pamatysite, kad mirs.

– Ar tai jau ne metas? Kur kas jaunesni miršta, o jam ir Dievas liepė.

– Bet kaip nori sau kalbėk, vis dėlto gyvo žmogaus gaila, ir gana.

Sujudo moterys, susirūpino ligoniu: viena atnešė virtos vištienos, kita sviesto svarą, trečia – dešimtį kiaušinių. Iškepė jam svieste riebiai pautienės su trūkžolėmis, bet Lapinas nieko valgyti nenorėjo; skundėsi, kad jį ir taip išdūmė kaip krosnį.

– Suvalgyk, die, širdele, pamatysi, kad tau palengvės! – įkalbinėjo geraširdė viena kita moteriškaitė.

– Nelįskite man akysna, – gynėsi nuo jų kaip nuo musių skerdžius, – numirsiu ir be jūsų patarimų.

– Ko dabar tu mirsi, dėdule? Die, pereis, pažiūrėsi, kad pereis; peršalai truputį, tai slunktas tau kaulus laužo!

– Kas gi mūsų karveles ganys, jei tu, dėdule, mirti nori?!

Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus:

– Jūs nors kunigo, begėdžiai, nuvažiuotute, o tai pasimirs žmogus be išpažinties.

Vyrai parvežti kunigo nesiskubino, bet vienas kitas taipogi užėjo Lapino pirkaitėn.

– Na, ką, dėde, namo rengiesi?

– O ką? Jau man čia nėra kas daryti. Kad jau žmonės kerta medžius, kuriuos tėvai jų savo naudai sodino, tai man nėra kas čia veikti.

– Ką padarysi, žmogeli! Ne nū – ryt, visi mirsime, visi ten keliausime.

Senis nusigręždavo į sieną, klausydamas šitokių kalbų, ir tik murmėjo po nosimi. Jis kiek kartų buvo girdėjęs jau visus šituos žodžius. Ir neįkyrėjo žmonėms pliauškinti vis viena, vis viena!

– Nenori senis mirti, – juokavo dar vyrai. – Bet, brol, norėk nenorėk, atėjo laikas, nieko nepadarysi!

– Tarytum ir pagyveno žmogus, o vis dėlto nori dar gyventi, ir tiek! – kalbėjo kitas.

– Šeštą kryželį baigiu, o vis tiek, kai vakar gimiau: lyg ir negyvenau; o giltinė gi jau už pečių stovi, – nusiskundė trečias.

Pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas ir ne juokais rengiasi namo, surengė vežimą ir, susidėję arkliais, nuvažiavo kunigo.

Moterys supuolė rengti pirkią, kad sutiktų priderančiai dievulį; jos nušlavė visą kiemą, net ir gatvę ties kiemu, numazgojo suolus ir skobnis, apklostė visą margomis paklotėmis, pastatė ant skobnių kryželį, patį gražiausią, kokis buvo visam sodžiuje, dvi žvaki, ropėn įsodintas, apkaišė skobnis martelėmis, rūtomis ir kitais žolynėliais; jos žinojo, kad kunigėliui patinka žolynai ir gėlės.

Nepamiršo ir senio: nuprausė jam burną, apvilko tik išvelėtais švariais marškiniais, patalą perklojo nauja paklote ir susikaupusios laukė atvažiuojančio kunigėlio.

Nerimo vien Lapinas. Jam buvo labai koktu ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katakizmo.

Tuoj atvažiavo ir kunigėlis; pasitiko jį, kaip Dievas paliepė. Jisai išklausė išpažinties, nuramino ligonį, kad tasai net apsiverkė iš džiaugsmo, pakalbėjo su žmonėmis apie ūkį, apie javus, apie ligonį.

– Jūs nors gydytoją jam parvežtute.

– Vai ką, tėveli, jam gydytojas padės, kad jisai labai senas: numirs ir be gydytojo.

– Kai mes buvome dar maži vaikai, jau jisai žilas buvo. Mes – ir tai juk rengiamės mirti, o jam jau ir Dievo skirta. – Tikrai jis labai senas, – pripažino kunigas, – bet kad ir gana dar stiprus. Gal pasveiktų.

Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo.

– Žinai, mokytas: jam vis kad gydytojas!..

– Gaila, kad mes nepaklausėme kunigėlio, ar mirs senis, ar ne? Jisai gi gerai žino.

– Iš kur manai, kad žino? – klausia Kačingis Valainį.

– Žinoma, žino! – atsiliepė moteriškaitė, kuri čia pasisukė. – Nagi Švenčiausias parodo. Jei tik ligonis turi mirti, Švenčiausias ima ir apsiverčia. Kunigas todėl visados gerai žino.

– Et! – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodega suka. Kas tau sakė, kad apsiverčia? Gal pati esi mačiusi?

– Tu tik viską žinai, begėdi. Tu ir su kunigėliu ginčytis nesisarmatiji! – užsipuolė jį visos.

Kačingis sumojo ranka ir nuėjo namo. Vyrai dar pastovėjo pas vartus susirinkę, pakalbėjo, pakaušius pakrapštė ir nukriko kas sau.

Kai tik kunigas išvažiavo, Lapinas tuoj užmigo.

– Tai prieš kelionę! – kuštėjosi moterys. Ir tikrai, į vakarą Lapinas visai susilpnėjo. Stenėjo, dejavo, blaškėsi patale ir vis barėsi, klajodamas su liepa.

Paskum tačiau vėl nurimo. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis. Kada jau jos sukudekino kaip vištos, Lapinas pramerkė akis.

– Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai! Man jūsų visai nereikia!

Senis pasistengęs nusigręžo į sieną ir nutilo. Mato moterys, kad jau jis akis pastatė stulpu. Vos surojo uždegti žvakę ir įdėti jam rankon.

Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Rinktiniai raštai“, III tomas. Vilnius: Vaga, 1982; „Šaltinių“ skaitmeninis tekstas, visas apsakymo V skyrius, PDF p. 16–17.

Situacija. Lapinas – Pagirių kaimo skerdžius, prižiūrintis bendruomenės gyvulius. Pateiktas visas V skyrius. Ankstesniame skyriuje Grainis nukerta seną liepą; Lapinas išgyvena netektį, vėliau pasijunta blogai ir nebegali eiti ganyti. Šiame fragmente kaimynai jį lanko, atveža kunigą ir kalba apie gydytoją. Kunigo pasiūlymas nėra įvykdytas.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; pirkia – troba; pautienė – kiaušinienė; katakizmas – katekizmas. Išlaikytos šio liudijimo žodžių formos. Kaimynų spėjimai apie negalavimą ir religiniai paaiškinimai perteikia jų požiūrį; apsakymas nenustato medicininės diagnozės.

Kodėl gerų ketinimų kartais nepakanka?

Norėdami pagelbėti kitam dažnai pradedame nuo to, ką patys mokame ir laikome vertingu. Tai gali būti maistas, padrąsinimas ar pažadas pasirūpinti. Tačiau geras ketinimas dar neparodo, kaip šią pagalbą patirs kitas žmogus ir ar imsimės visų pažadėtų darbų. Manau, ketinimų pritrūksta tada, kai jie lieka nesusieti su konkrečiu poreikiu arba padeda užmiršti savo atsakomybę už veiksmą.

Pagalbos paprotys gali sutelkti žmones, tačiau jo atlikimas savaime neišsprendžia skausmingo santykio. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ II dalyje žiauraus pono vėlė prašo maisto ir gėrimo. Apeigų dalyviai turi ką pasiūlyti, bet paukščiais pasirodančios pono aukos viską atima. Varno ir pelėdos pasakojimai atskleidžia jo negailestingumą alkanam žmogui bei motinai su kūdikiu. Varnas primena, kad už nuskintus vaisius buvo sumuštas, pelėda – kaip išvaryta motina su kūdikiu sušalo kelyje. Jų balsai neleidžia buvusiam šeimininkui paties kančia uždengti kitų kančios. Šiame draminiame pasaulyje dabartinės vaišės nepanaikina jau padaryto blogio. Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ scenoje susirinkusi bendruomenė taip pat pasitelkia įprastus rūpinimosi būdus, tačiau jų prasmė kitokia. Lapinui suneštas maistas, švarūs drabužiai ir kunigo apsilankymas yra tikra pagalba; pats kunigas jį nuramina. Vis dėlto vėliau pasiūlyto gydytojo vyrai nė neketina parvežti. Jie tarsi sutinka su prašymu, o tarpusavyje senatvę laiko pakankamu pagrindu niekur nevažiuoti. Čia kliūtis slypi dabartiniame sprendime sustoti. Kaimiečiai sugeba susidėti arkliais ir parvežti kunigą, vadinasi, vienai užduočiai jų pastangos susitelkia. Gydytojo atveju pasakotojas aiškiai įvardija jų nenorą važiuoti. Jie patys nusprendžia, kuriai pagalbai dar verta stengtis. Abiejų kūrinių situacijos neleidžia pagalbos vertinti vien pagal tai, kad buvo surengtas rūpinimosi veiksmas. Mickevičiaus veikėjai susiduria su praeities skriaudos padariniais, Krėvės kaimynai atsisako dar galimo žingsnio. Norint padėti, tenka atsižvelgti ir į savo veiksmus, ir į žmogų, kurį jie liečia. Apeiga ar pažadas to darbo savaime neatlieka.

Geri norai gali nepasiekti žmogaus ir tada, kai pagalbininkas neperžiūri savo elgesio. Lapino kaimynės atneša vištienos, sviesto, kiaušinių, stengiasi jį pamaitinti ir guodžia. Jų pastangos kyla iš gailesčio, bet senis valgyti nenori, o vėliau prašo tylos. Galima daug daryti ir vis tiek nepastebėti, kad siūlomas bendravimas žmogų vargina. Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojas tokį neatitikimą atpažįsta savyje. Susitikęs Sabaliūną klausinėja apie jo nelaimę, kol supranta, kad taip tik sunkina pokalbį. Vaikystės dosnumo prisiminimas pažadina asmeninį ryšį, ir pasakotojas atneša duonos. Nors jis atsiprašinėja negalįs padėti, pats senelis ramiai priima ribotą paramą ir vėliau pasiteirauja jo sveikatos. Bendravimas įgyja abipusiškumo. Duona neišsprendžia išvaryto žmogaus gyvenimo, tačiau pagalba jau teikiama atsižvelgiant į konkretų susitikimą. Šis pavyzdys leidžia tiksliau vertinti ir Lapino lankytojus: jų darbų vertės nepanaikina tai, kad jie neišgelbsti senio, tačiau girdėti jo atsakymą vis tiek būtina. Pagalbos nepakankamumas nėra priežastis jos atsisakyti. Jis skatina žadėti tai, ką iš tikrųjų padarysime, ir palikti kitam teisę pasakyti, kas jam šiuo metu sunku.

Taigi ketinimų kartais nepakanka dėl neatlikto veiksmo, ankstesnės santykio istorijos ar neišgirsto žmogaus atsako. Šie dalykai neleidžia savo gerumo laikyti baigtu darbu. Padėti norintis žmogus turi pripažinti savo galimybių ribas, atlikti pažadėtą darbą ir klausytis, kaip kitas į jį atsiliepia. Tuomet net ribota pagalba įgyja jam suprantamą prasmę.

Kodėl gerų ketinimų kartais nepakanka?

Padėti sunku, kai apie kitą žmogų turime iš anksto parengtą atsakymą. Senatvė gali atrodyti paaiškinanti visą jo būseną, o brandumas – panaikinantis teisę suklysti. Tokie apibūdinimai leidžia jaustis supratingiems ir kartu nepastebėti konkretaus prašymo. Manau, gerų ketinimų kartais nepakanka todėl, kad pagalbą grindžiame pernelyg tvirtu savo žinojimu. Rūpesčiui reikia ir pasirengimo pripažinti, kad kito patirtį dar turime išgirsti.

Bendras žinojimas apie gyvenimą gali užgožti atskiro žmogaus galimybę sulaukti pagalbos. Kristijono Donelaičio „Metuose“ Lauras gretina augalų, paukščių ir žmonių gyvenimo kaitą. Žmogus auga tarsi žiedas, dirba, sensta; mirtis gali pakirsti ir jauną. Ši kalba primena pažeidžiamumą, bendrą ponui ir būrui. Ji nesuteikia žinių, kiek gyventi liko konkrečiam žmogui. Tokį skirtumą padeda įžvelgti Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ Lapino lankytojai. Jie sako, kad miršta visi, ir jo senatve aiškina, kodėl gydytojas nebereikalingas. Kunigas ragina parvežti gydytoją ir užsimena apie galimą pasveikimą. Vyrų tariamą pažadą lydi išankstinis nusistatymas niekur nevažiuoti. Ar gydytojas būtų padėjęs, lieka nežinoma; aiškiai matoma, kad žmonės net nebando jo kviesti. Tačiau galimybės neapibrėžtumas neleidžia neveikimo laikyti vien išmintingu susitaikymu. Vis dėlto bendruomenėje girdėti ir abejonės balsas. Kačingis klausia, ar kaimynė pati mačiusi tariamą mirtį pranešantį ženklą. Jo klausimas parodo, kad įprastą paaiškinimą galima tikrinti, nors aplinkinės šį abejojimą pasitinka priekaištais. Lauro mintis apie trumpą žmogaus amžių gali stiprinti bendrumo jausmą. Kaimynų kalbose panaši tiesa uždaro pokalbį su žmogumi, kuris dar yra šalia. Geriems norams pritrūksta pasirengimo abejoti savu aiškinimu ir atsiliepti į konkretų poreikį, užuot jį iš anksto paskelbus neįgyvendinamu.

Kito supratimą riboja ir lūkesčiai, kuriais vadovaujamės net norėdami artumo. Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ pašnekovė Elzė nori kalbėtis rimtai. Vis dėlto klausimas, ar ji džiaugiasi anksti suaugusi, atveria liūdesį: iš jos daug reikalaujama, stebimasi klaidomis, kurios būtų mažiau netikėtos, jeigu ją laikytų vaikiškesne. Mergaitės atsakymai patikslina pirmą įspūdį. Net atsakydama, ko žmogui reikėtų išmokti, ji baiminasi pasakyti kvailai. Šis dvejojimas leidžia pajusti atsakymo laukiančių žmonių lūkesčių svorį. Rimtas pašnekovas ir vaikas, kuriam reikia supratimo, gali būti tas pats žmogus. Pokalbyje svarbus pats klausimas, leidžiantis jai šį sudėtingumą išsakyti. Prie Lapino patalo pažįstami pagalbos būdai taip pat ne visada palieka vietos jo atsakymui. Moterys ruošia maistą, nuprausia senį, prižiūri jo patalą. Šių darbų nereikia nuvertinti, bet jo nenoras valgyti nesutampa su jų įkalbinėjimu. Baigiantis scenai kaimynių ginčą dėl budėjimo nutraukia prašymas ramybės. Skirtingos aplinkybės išryškina panašų sunkumą: kitų sukurtas žmogaus vaizdas gali užgožti tai, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti. Elzė gali paaiškinti, kuo ją slegia rimtumo lūkesčiai, Lapinas savo poreikį reiškia irzliais žodžiais bei nusigręžimu. Dėmesys šiam atsakui galėtų keisti rūpinimosi būdą. Vien norėti gero nepakanka, jeigu kito nesutikimą priimame tik kaip trukdį tęsti savo sumanymą.

Gerus ketinimus riboja pasitikėjimas bendromis tiesomis ir įprastu žmogaus apibūdinimu. Jie gali padėti pradėti rūpintis, tačiau konkrečiam veiksmui reikia daugiau atidos. Trumpas gyvenimas nereiškia iš anksto žinomos ligonio baigties, o rimtumas neatima teisės būti pažeidžiamam. Pagalba tampa jautresnė tada, kai kito atsakymas gali pakeisti mūsų planą, o abejonė skatina ieškoti tinkamesnio veiksmo.

Galima svarstyti bent dvi skirtingas nesėkmės priežastis: ketinimas nevirsta prisiimtu veiksmu arba pagalbininkas nepriima kito žmogaus atsako. Pateikta scena leidžia pripažinti realios pagalbos vertę, nepaslepiant jos ribų.

Pirmas variantas skiria pažadą, veiksmą ir santykio istoriją. Antras nagrinėja pernelyg tvirtą pagalbininko žinojimą apie kitą. Kontekstų skirtumai išlaikomi: Mickevičiaus pomirtinis atpildas nėra ligonio situacijos paaiškinimas; Lauro kalba neįrodo konkretaus žmogaus baigties; Elzės pasisakymas nepatvirtina, kad aplinkiniai vėliau pakeitė elgesį.

Redagavimo veiksmas. Atskirai pabrauk tekste atliktą darbą ir vien išsakytą ketinimą. Prie teiginio apie neveikimo padarinius patikrink, ar neįrašei neparodyto rezultato: apsakymas nepasako, kad gydytojas tikrai būtų išgelbėjęs Lapiną. Prie kiekvieno argumento paaiškink, kodėl pagalbos riba nepanaikina jau suteiktos pagalbos vertės.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Vienos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi ir kitos su pasirenkamu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.