Užduotis. Interpretuok Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ ištrauką nagrinėdamas artumą praradimo akivaizdoje. Gali pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; literatūriniai palyginimai turi padėti paaiškinti pateiktą tekstą.

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erdvė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg skutamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt!

Liuka užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrūs ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų lyg mano senelis keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit grįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir lėtai kramtydamas riešutus sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, XV skyrius „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. NO PASARAN! – ispaniškas šūksnis „Jie nepraeis!“; žokėjas – žirgų lenktynių raitelis; atsiūlėti – palenkti ir apsiūti drabužio kraštą. Tėvo žodis „sklerotikas“ šiame pokalbyje perteikia ironišką pasiteisinimą dėl užmaršumo. Išlaikytos originalo šnekamosios formos, pavyzdžiui, „apakt“, „iškept“, „gimt“.

Artumas praradimo akivaizdoje

Artimo žmogaus buvimas gali sugrąžinti saugumo pojūtį, nors vidinis nerimas dar nesibaigia. Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ XV skyriuje Andrius iš grėsmingo sapno patenka į naktinę šeimos virtuvę. Pirmuoju asmeniu pasakojama patirtis leidžia matyti ir tėvų pastangas, ir sūnaus savijautos pokyčius. Sapno pertrūkis, drovūs judesiai bei paskutinis kreipimasis į Liuką atskleidžia artumą, kuriame padėka telpa greta neišnykusio ilgesio.

Skyriaus pradžioje artumas susipynęs su grėsme. Sapne Liuka yra šalia, tačiau aplink slenka neaiškūs priešai, dulkės žeidžia akis, o erdvė visomis kryptimis atrodo nesaugi. Šūksnis ir merginos judesys staiga susiejami su antklodės nusimetimu: skaitytojas kartu su pasakotoju persiorientuoja į pabudimo tikrovę. Šlapias, sukramtytas kaspinas parodo, kaip sapno išgyvenimas įtraukė Liuką primenantį daiktą. Vėliau virtuvėje girdimas ritmingas taukšėjimas turi atpažįstamą priežastį – tėvas gliaudo riešutus. Nuo neįvardytos grėsmės pereinama prie konkretaus žmogaus darbo. Vis dėlto tėvas pats drovisi, stojasi lyg mokinys, valo akinius: suaugusiojo laikysenoje išryškėja noras būti suprastam. Ši sapno ir šeimos tikrovės sandūra primena Antano Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvos vaikystės laukimą. Berniukas kuria Pelenės pilį, keičia įsivaizduojamus vaidmenis, o grįžus tėvams vėl jaučiasi vienišas. Fantazijos ir trokštamo susitikimo nesutapimas ten išryškina vaiko poreikį būti pastebėtam. Šaltenio epizode sūnus jau sulaukia tiesiogiai jam skirto dėmesio ir susijaudinęs klausia, ar tėvas iš tiesų prisiminė gimtadienį. Todėl pabudimas čia atveria galimybę priimti rūpestį, tačiau ankstesnis nerimas lieka svarbus viso vakaro patirčiai suprasti.

Šeimos artumą toliau kuria veikėjų atsakas vienas kitam. Motina šypsodamasi žvilgsniu rodo į tėvą, dovanoja kelnes, o sūnus vėliau apkabina abu tėvus. Kartojamas žodis „tikrą“ prie tėvo ir motinos, o paskui „tikrą sūnų“ sujungia skirtingas žiūrėjimo kryptis: giminystę patvirtina ir apkabinantis žmogus, ir juo besigėrintys artimieji. Atminties įžadą sustiprina perdėta sąlyga apie nudžiūstančią ranką. Tačiau šeimos susitikimas nebaigia pasakojimo. Likęs vienas Andrius ragauja karčius riešutus ir prabyla į Liuką. Tarp šių scenų nėra įvykio, kuris paneigtų parodytą tėvų meilę; keičiasi tai, į ką dabar krypsta sūnaus dėmesys. Tokį artumą, paliekantį vietos neperprantamumui, padeda apmąstyti Donaldo Kajoko „Meilės sonetas“. Jame prašoma išmokyti ištverti buvimą, o meilės atsakymas baigiasi paradoksaliu „neišmokti“. Suartėję krantai vis tiek palieka tarpą tekančiai upei. Šaltenio šeimoje taip pat išlieka tarpas tarp nuoširdžios pagalbos ir viso kito žmogaus vidaus pažinimo. Tėvų pastangos pasakojime taip pat rodomos neužbaigtos. Tėvas žada pabandyti iškepti duonos ir abejoja, ar pavyks, motina dar nespėjo palenkti kelnių. Šie prisipažinimai leidžia artumą atpažinti pačiame stengimesi. Užbaigto daikto ar tobulai surengtos šventės nereikia, kad sūnus galėtų atsakyti apkabinimu. Tėvai sukuria artumo akimirką, o paskutinis sūnaus sakinys leidžia išgirsti tai, kas į tą akimirką netilpo. Jo kreipimasis neišsprendžia santykio su praeitimi.

Taigi skyriaus artumas atsiveria per perėjimą iš sapno į rūpestingą kasdienybę ir per skirtingus dėmesio objektus. Tėvų dovanos, šypsenos ir apkabinimas yra priimami su padėka. Karčių riešutų skonis bei kalba Liukai išsaugo kitą patirties sluoksnį. Pasakotojas leidžia abu išgyvenimus matyti drauge, nepažadėdamas, kad vienas jų galutinai užbaigs kitą.

Artumas praradimo akivaizdoje

Daiktas gali priminti skirtingus artumo pavidalus: jį dovanojantį žmogų ir tą, kurio dabar šalia nėra. Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonos“ XV skyriuje šią įtampą sutelkia gimtadieniui gliaudomi riešutai. Pasakotojas Andrius stebi šeimą, priima dovanas ir galiausiai lieka vienas su skoniu. Garsų kaita, vaizdingi palyginimai bei pasikeitęs pasakojimo laikas atveria patirtį, kurioje dabarties šiluma pažadina ir praradimo jutimą.

Naktinės virtuvės aplinka suvokiama per kūną ir jutimus. Po sapno tylos, kuri „spengė ausyse“, girdimas vienodas taukšėjimas. Garsas veda pas tėvą, gliaudantį riešutus, tad iš pradžių daiktas tampa jo pastangų ženklu. Tėvo aštrios mentės lyginamos su nupešto paukščio sparnais. Toks pažeidžiamo kūno vaizdas ir nedrąsus pasiūlymas iškepti duonos suteikia rūpesčiui trapumo. Čia pat Andrius nustebęs atpažįsta, kad jo gimtadienis prisimintas. Tačiau paskutinė riešutų sauja turi kitą poveikį: branduoliai sudžiūvę ir kartūs. Skonis sujungia dabar laikomą daiktą su trokštamu artumu, kurio šis daiktas savaime neatkuria. Panaši jutiminės dabarties ir atminties sandūra kuriama Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Bangų liūliavimas, rožių kvapas ir ramybė veda kalbantįjį į tėvynės vaizdus, o prisiminimą palydi ašara. Šveicarijos grožis dėl jos nepraranda savo vertės. Šaltenio tėvų gerumas taip pat neišnyksta pasijutus riešutų kartumui. Abiem atvejais maloni aplinka atveria kitą vidinę erdvę. Skonis ar kvapas tampa ryšiu tarp to, kas patiriama dabar, ir to, ko dabartyje stinga. Svarbi ir lėta pabaigos veiksmų seka: pirmiausia sutvarkoma virtuvė, išplaunami indai, sušluojami kevalai. Šventę užbaigia paties sūnaus darbas, tad jo dėkingumas turi veiksmų tęsinį. Tik po to lieka sauja ir jos skonis; šeimos bendrumas palaipsniui užleidžia vietą vieno žmogaus patirčiai. Todėl Andriaus pasakojimo pabaiga papildo šeimos šventę nauju jausmo atspalviu.

Ilgesį ryškina ir abejonė, ar laimę galima atpažinti pagal išorinį vaizdą. Baltas kelnes pasakotojas sieja su žokėjais, teisėjais ir laimingais žmonėmis, bet apsivilkęs pajunta jų platumą. Po to atsiranda sąlyginis mažo miestelio žvilgsnis: taip apsirengęs žmogus galėtų atrodyti lyg balta varna. Tai Andriaus įsivaizdavimas, tačiau jis jau atveria skirtumą tarp trokštamos būsenos ir jos kostiumo. Šią skirtį savaip išplečia Simono Bernoto „Princas ant balto žirgo“. Kolektyvinį kovingą balsą lydi nugludinti šarvai, statuso varžybos ir širdies žaizdos. Po puošnumu išlieka pažeidžiamumas, o nusivylę kovotojai vis tiek laikosi vilties. Šaltenio pasakojime laimingo žmogaus drabužis taip pat nesutampa su visa jo būsena. Vis dėlto šeimos šventėje sūnus pajėgia nuoširdžiai dėkoti, vadinasi, nusivylimas idealu nesunaikina kiekvieno ryšio. Lemiamas tampa pabaigos „galbūt“: prisimenama riešutų duona paverčiama abejotinu laimės vaizdiniu, o ne patikimai paneigtu praeities faktu. Veiksmažodžiai „Užgesinu“ ir „sakau“ priartina paskutinį judesį bei balsą prie skaitymo dabarties. Artumas šeimai jau parodytas, tačiau kalba vėl gręžiasi į Liuką. Šis sugrįžimas atskleidžia idealizuoto vaizdinio trauką ir skaudžią jo ribą.

Šaltenio skyriuje jutimai sujungia dėkingumą ir ilgesį, o laimės ženklai lieka atviri abejonėms. Tėvo darbo garsas padeda grįžti į šeimą; tas pats riešutas vėliau pažadina kito artumo stygių. Drabužio vaizdas ir skonio kartumas leidžia suprasti, kodėl gimtadienio šventė turi kelias emocines baigtis. Paskutinis balsas saugo šį nevienareikšmį santykį su dabartimi ir atmintimi.

Pirmas variantas analizuoja sapno ribą, šeimos gestus ir artumo neperprantamumą; palyginimai su Škėma ir Kajoku grąžina prie Andriaus patirties. Antras remiasi garsų, skonio ir laimės įvaizdžio kaita, Maironio bei Bernoto kūrinius pasitelkdamas atminties ir idealizavimo skirtims išryškinti.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.