Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų svarstymą klausimu „Ar panašumas padeda suprasti kitą žmogų?“ Remkis pateikta esė ir kultūrine patirtimi. Išplėtok du argumentus ir paaiškink, kokiomis sąlygomis panašumas padeda pažinti, o kada gali klaidinti.

Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra perskaičiusi, žvelgdama man per petį. Bet retsykiais galima iš jos atimti šį malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje. Pilnatis buvo jo naktinė lempelė ir mėgo jo partitūras.

Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai. Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis – ryto kavinė yra viso likusio pasaulio konsulatas, užkarda, muitinė. Kilk ir eik, ir dairykis orientyrų.

Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje – sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę, o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų. Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans ir akyse dilina sapno palaikus. Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal net esate mylėję tą pačią moterį – mažame mieste visi myli tas pačias moteris, – tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jis yra Kitas, ne tu, ir visi sutapimai meluoja.

Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės, kvėpavimas trūkčioja – sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo Joninių nakties. Tu jam nieko nepasakysi – kavos puodelyje nuskendo tavo žodžiai.

Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų. Tu esi tikras, ne falsifikatas, ir jis mato tai.

Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi tokios elegancijos? Gal Kitas vaisingai išnaudojo tavo pražiūrėtas galimybes?

Kitados skaitydavai knygas, ir popieriniai numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai. Kartais būdavo nejauku nuo jų kitoniškumo, tačiau knygą visada galėjai užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita knyga. Knyga visad buvo tik fragmentas, priebalsių spragsėjimas, vienas iš daugelio atvejų. Tuo tarpu Kitas ateina pas tave būdamas vientisas, susirankiotas ir suveržtas, grakščiajam jo judesy glūdi visas gyvenimo grakštumas. Jam gali atsakyti tiktai kitu gyvenimu – savuoju.

Štai jisai sėdi priešais tave, vedžioja pirštu islandiškas runas staliuko dulkėse, o pilnatis švilpdama skrieja kažkur virš Karibų. Mieste jau atsikėlė minia, ji čiauška pro šalį, išsipusčiusi, milas milą ėda, anot liaudies, ir gatvė panaši į pravirą drabužių spintą. O jos fone tėra vienintelė tau būtina figūra – Kitas. Jei jis pakiltų ir išeitų, netektum pusės savojo buvimo.

Kitas yra tavo paties galimybė, laiminga arba siaubinga. Jisai švenčia šventes, kurias galėtumei švęsti tu, geria šampaną vos ne nuo tavo lūpų, jisai nudirba darbus, su kuriais esi fatališkai prasilenkęs, ir žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Štai jis padaro tavo klaidas, netgi tas, apie kurias nieko nežinojai, jis būva neteisingas, jo savimonė luoša, pinigas padirbtas ir širdžių tūzas kyšo iš jo rankovės. Tu negali pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Jis tik tavo galimybė, niekuomet netapsianti tavimi.

Literatūra siūlo dvi versijas: sielų giminystę ir sielų persikūnijimą. Dėl sielų persikūnijimo gali būti taip, kad Platonas vėl sėdi mokyklos suole ir gauna į kailį už tai, kad nesupranta Platono. Taip kadaise rašė F. Hebbelis. Nė viena šių versijų mūsų atveju negalioja. Tavo siela nesisieja su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė. Platonas vėl mokyklos suole, tačiau nesupranta Heraklito.

Šerlokas Holmsas turėdamas atsitiktinę lazdą galėjo parašyti jos šeimininko biografiją. Tad ir mums tenka ieškoti duomenų – kiekviena asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką. Mūsų kambariai yra didžiausi mūsų išdavikai. Net jei mūsų nebūtų, kažkas galėtų mus atkurti pagal jų ženklus. Taip pat ir Kitą išduoda jo kambarys, kurį kartais tau tenka aplankyti. Bėda tik ta, jog tu visur pirmiausia ieškai savęs (tokį stalą turiu... skaičiau šias knygas... aš irgi mėgstu Furtwänglerį... vaikystėj mes irgi rinkom kaštonus...), o tada, kai gali pastebėti šiek tiek kitą daiktų šviesą kambary, tavo siela jau būna pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką bei šiek tiek visko po truputį. Ji jau nebepervers šio kambario tarsi adata vabzdžio, ir iš jo išsineši tą, ką ir atsinešei, – save. Kitas liks tos dienos paraštėse, kol vieną rytą vėl prisės prie tavo stalelio, gers perskrudintą kavą ir degins savo atvaizdu tavo akies kamputį.

Štai jis dar sėdi, parėmęs smakrą savo delno linijom, nors jo kava jau išsivaikščiojo gyslom, o leisgyvė cigaretė tuoj tuoj užges. Dabar! Tu atsistoji ir išmankštintu žingsniu žengi tolyn – miesto pastatams užtenka kampų praryti tavo siluetą. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį. Tu jam irgi esi Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Jis visą dieną spėlios.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Visai kitas žmogus“, kn. „Gero gyvenimo kronikos: esė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–11. ISBN 9986-39-397-3..

Teksto pobūdis. Tai esė: kasdienį kavinės susitikimą pasakotojas jungia su apmąstymais, vaizduote ir literatūrinėmis užuominomis. Kreipimasis „tu“ įtraukia į stebėtojo padėtį; didžiąja raide rašomas „Kitas“ nėra veikėjo vardas.

Ar panašumas padeda suprasti kitą žmogų?

Panašų žmogų užkalbinti dažnai lengviau: bendras įprotis ar prisiminimas suteikia pokalbiui pradžią. Tačiau iš sutapimo dar nežinome, ką tas žmogus jaučia ar ko siekia. Panašumas gali padėti suprasti kitą, jeigu tampa proga klausti ir klausytis. Laikomas pakankamu atsakymu jis pradeda slėpti būtent tai, kuo kitas nuo mūsų skiriasi.

Bendras pagrindas palengvina priartėjimą, tačiau supratimui reikia leisti kitam nuo jo atsitraukti. Navako esė „Visai kitas žmogus“ susitinkantys asmenys geria kavą, rūko ir turi panašių daiktų. Stebėtojas net svetimame kambaryje vis randa tai, ką pats pažįsta. Vis dėlto jo mintis apie tą patį stalą ar knygą nieko nepasako, ką šie daiktai reiškia šeimininkui. Sutapimas suteikia progą užmegzti ryšį, bet tekste palieka jį neišplėtotą. Ši riba svarbi ir šeimoje. Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ Liudas Vasaris sulaukia tėvų vizito seminarijoje. Juos sieja ankstesnis gyvenimas, rūpestis ir noras susitikti, tačiau tėvai sūnų ima vadinti „jūs, kunigėli“. Jiems šis kreipimasis išreiškia pasididžiavimą, o jam sukelia gėdą ir atima paprasto artumo pojūtį. Vasaris norėtų būti vadinamas kaip anksčiau, bet neišdrįsta paprašyti. Taigi net gerai pažįstamą žmogų galima matyti daugiausia per savo viltis. Tėvų ir sūnaus scena nepadaro šeimos ryšio beverčio: kaip tik jo svarba paaiškina, kodėl oficialumas toks skaudus. Navako stebėtojui panašiai reikėtų ne vien atpažinti, bet išsiaiškinti svetimo daikto ar įpročio reikšmę. Supratimas prasidėtų tada, kai bendras pagrindas taptų klausimu kitam, užuot leidęs kalbėti jo vardu. Tam reikia pripažinti, kad tas pats ženklas dviem žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus.

Klausymasis padeda tikslinti ir iš panašumo kilusius lūkesčius. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ pateiktame pokalbyje su Elze rimtai kalbanti, skaityti mėgstanti mergaitė pasako, kad ankstyvas suaugimas ją liūdina. Aplinkiniai daug reikalauja ir jos klaidas vertina griežčiau. Vien gebėjimas mąstyti nepaaiškina, kaip ji nori būti priimama. Pokalbyje ir pati rašytoja prisipažįsta tikėjusis atsakymo apie meilę gyvenimui. Elzė tuomet paaiškina, kaip vaikas stengiasi kuo geriau atsakyti. Jos balsas praplečia suaugusio žmogaus numanomą atsakymą. Pokalbio pažintinė vertė atsiveria per pačios mergaitės pasakojimą: skaitytojas gali jos nusakomą patirtį palyginti su suaugusio žmogaus lūkesčiu. Išorinis brandumas savaime neatskleistų, kodėl rimtai mąstantis vaikas nori būti priimamas ir su savo klaidomis. Navako esė tokio balso trūksta. Kitas tyli, o jo gyvenimo galimybės ir klaidos plėtojamos stebėtojo vaizduotėje. Net tariama bendra meilės istorija lieka spėjimas. Esė Kito gyvenimas pastūmėja savąjį arčiau statistikos. Ši metafora atskleidžia norą išsaugoti savo išskirtinumą, dėl kurio svetima patirtis pasitinkama su nerimu, užuot ja susidomėjus. Vadinasi, panašumo naudą lemia tolesnis veiksmas: ar leisime žmogui patikslinti mūsų vaizdą. Juknaitės klausimai ir Elzės atsakymai parodo, kad tam nereikia iš anksto visko apie pašnekovą žinoti. Reikia išlaikyti vietos atsakymui, kuris gali neatitikti mūsų patirties. Tuomet bendrumas padeda išbūti pokalbyje, o skirtumas suteikia naujo supratimo, užuot iš karto tapęs nusivylimo priežastimi.

Panašumas naudingas kaip ryšio pradžia, bet supratimo negalima sutapatinti su savęs atpažinimu kitame. Pažįstamus ženklus reikia susieti su jų savininko patirtimi, o lūkesčius tikslinti pagal jo žodžius. Taip išsaugomas ir bendrumas, ir kito savitumas. Be tokio žingsnio net artimas žmogus gali likti nepažįstamas.

Ar panašumas padeda suprasti kitą žmogų?

Panašumas padeda pastebėti kitą, tačiau kartais pernelyg nuramina: atrodo, kad jo elgesį paaiškina mūsų pačių patirtis. Tada sunkiau išgirsti netikėtą atsakymą ar pamatyti nepatogią detalę. Supratimui svarbu pripažinti dvi ribas: matomas bendrumas neatskleidžia visos vidinės būsenos, o pradinis vertinimas turi likti tikslintinas.

Išoriniai sutapimai gali klaidinti, kai jais aiškinama visa žmogaus savijauta. Navako esė „Visai kitas žmogus“ stebėtojas pradeda nuo panašios kavos, cigaretės ir batų, o netrukus jau svarsto, ar svetimasis vaisingiau išnaudojo jo paties pražiūrėtas galimybes. Matomos detalės virsta įsivaizduojama biografija. Klausiamieji sakiniai parodo, kad šis pasakojimas dar tik kuriamas. Stebėtojas žino, su kuo lygina kitą, bet negirdi, kaip šis apibūdintų save. Vidinio gyvenimo ir matomos aplinkos neatitikimą išryškina Maironio „Užmigo žemė“. Nurimusi žemė ir būsima aušra nesuteikia atilsio jaunos krūtinės troškimams. Eilėraščio pabaigoje viltis į širdies gilybes nežvelgs, todėl iš dienos šviesos negalima spręsti apie palengvėjimą. Šis kontrastas neįrodo, kad Navako Kitas jaučiasi taip pat. Jis padeda suprasti patį pažinimo keblumą: reginys savaime neatsako į klausimą, kas vyksta žmogaus viduje. Navako tekste svetimasis iš pradžių atrodo grakštus ir sėkmingas, vėliau jam priskiriamos klaidos bei nesąžiningumas. Tokia vertinimų kaita skatina atsargiai žvelgti į stebėtojo išvadas. Panašumas čia ima trukdyti tada, kai leidžia laikyti asmeninį palyginimą tikru kito gyvenimo matu. Pabaigoje toji ribota padėtis tampa abipusė: pasiliekantis Kitas nežino, kur nueina stebėtojas. Šis negali tikėtis, kad jo paties išėjimas kitam savaime paaiškins tikslus ar savijautą. Pripažinus šią ribą atsiranda priežastis suabejoti savo paaiškinimu, tačiau kitą žmogų dar reikėtų pažinti iš jo paties pasakojimo ir konkrečių poelgių.

Pradinį sprendimą gali pakeisti žinia, kurios neįmanoma gauti vien lyginant žmogų su savimi. Hermanno Hesse romane „Stepių vilkas“ fikcinis leidėjas prisimena nepažįstamo nuomininko atėjimą. Keista eisena ir šypsena jam iš pradžių nemalonios, tačiau tik vėliau jis sužino apie ligą ir vaikščiojimo sunkumą. Tuo pat metu pastebėtas mandagumas bei nuoširdumas palankiau nuteikia jo žvilgsnį. Tekstas neparodo visiško supratimo: pasakotojas kalba tik apie šiokią tokią simpatiją ir prisipažįsta nedaug žinantis. Vis dėlto jo vertinimas pasirodo galintis keistis. Tai svarbi priešprieša Navako stebėtojo apsilankymui Kito kambaryje. Ten žmogus pavargsta ieškodamas atitikmenų ir išsineša save, tad aplinkos ženklai dar nesudaro naujo pažinimo. Hesse pasakotojo vėlesnis patikslinimas rodo, kodėl svetima detalė neturėtų iš karto tapti galutiniu nuosprendžiu. Net nemalonus įspūdis gali reikšti mūsų žinių stoką, o ne tiksliai atpažintą charakterį. Panašumas tada išlieka vienas orientyrų, kurį galima palyginti su vėlesne patirtimi. Šitaip pažinti žmogų reiškia ne rinkti savo pirminę mintį patvirtinančius sutapimus, bet pastebėti ir tai, kas ją keičia. Atsargumas čia nėra atsisakymas spręsti: jis leidžia sprendimą grįsti platesne patirtimi ir nepriskirti kitam vien to, ką jau esame patyrę patys.

Panašumas padeda suprasti kitą tik išlaikant galimybę savo supratimą pakeisti. Aplinka ir įpročiai nepasako visko apie vidinę būseną, o nauja žinia gali perkeisti pirmą įspūdį. Todėl verta tikrinti, ar svetimame žmoguje pastebime jo patirtį, ar tik savo paaiškinimo atitikmenis. Supratimas auga pripažįstant ir žinojimo spragas.

Klausimą galima svarstyti atskiriant pažinties pradžią nuo supratimo. Vienas argumentas gali aiškinti bendro pagrindo naudą ir būtinybę išgirsti atsakymą, kitas – tikrinti išorinio įspūdžio bei vėlesnio žinojimo santykį.

Putino šeimos scena padeda aptarti, kodėl bendras gyvenimas ir rūpestis dar nepanaikina nesusikalbėjimo. Elzės interviu parodo, kaip jos atsakymai patikslina suaugusio žmogaus lūkestį; vėlesnis aplinkinių pasikeitimas neparodomas. Maironio vidinės būsenos ir nakties aplinkos kontrastas aiškina pažinimo ribą, bet nepriskiria Navako Kitam tų pačių jausmų. Hesse pasakotojas vėliau tikslina pradinę nuomonę ir pajunta dalinę simpatiją; tai nėra visiško pažinimo ar diagnozės įrodymas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

16 turinio pirminių taškų dauginami iš 2,625, todėl turiniui tenka iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama atskirai po 7, iš viso kalbai – iki 28 taškų. Bendras maksimumas – 70; A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų ribos, ne pavyzdžiams suteikti balai.

Šioje bibliotekoje keturios pastraipos ir A kurso autoriaus palyginimas pirmame dėstyme bei kito autoriaus antrame yra mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai nenustato tokios kontekstų kvotos ar eilės. Pasirenkami B klausimai pradžioje suskleisti ir A kursui neprivalomi.

Prie kiekvieno argumento įrašyk, ką įrodymas leidžia žinoti ir ką tik numanyti. Patikrink, ar Maironio analogijos arba Hesse vėlesnio paaiškinimo nepavertei nepasakytu Navako Kito išgyvenimu.