Užduotis. Interpretuok pateiktą Vaičiūnaitės eilėraštį amato ritmo ir miesto patyrimo aspektu. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą kryptį. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; abiejuose dėstymuose analizuok pagrindinio eilėraščio raišką.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir kryžgatvy užsuks tą pirmą laikrodį,
jam gatvių brėžiniai atrodys
   tartum saulės miestas,
lietaus, anglies ir molžemio
   kvapu atmieštas.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir apačioj aikštė siūbuos lyg denis,
tą vėją jis kas vakarą su duona valgys,
ir dar ilgai balkonai plauks jam
   lyg spalvotos valtys.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir pats pavirs erdve ir varpo dūžiais,
tų gatvių gausmas tvins,
   ir būsimasis laikas
gramatikoj ir akmeny virpės
   lyg saulės laidas.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 22; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“; konkreti pirminė spaudos knyga ir jos metai nenurodyti.

Eilėraštis leidinyje pažymėtas „*“, atskiro pavadinimo neturi. Čia jis atpažįstamas pagal pirmąją eilutę.

Kryžgatvis – gatvių susikirtimo vieta; molžemis – molingas žemės gruntas; denis – laivo viršutinė aikštė.

Nurodytas p. 22 priklauso skaitmeninei atrankai. Tai nepatvirtina originalios spaudos knygos puslapio ar eilėraščio pirmosios publikacijos metų.

Amato ritmas ir miesto patyrimas

Darbas gali suteikti žmogui savitą žiūros tašką: tos pačios gatvės gali atrodyti kitaip tam, kuris jas mato pro langą, ir tam, kuris rūpinasi jų gyvenimo ritmu. Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje, prasidedančiame „Kai laikrodininkas įlips į bokštą“, amatas susiejamas su miesto patyrimu. Laikrodžio užsukimas atveria neįprastą erdvę, kurioje susitinka gatvių planas, kvapai, vėjas ir garsas. Numatomą žmogaus santykį su miestu kuria jutimų įvairovė bei kasdienybės daiktus pakeičiantys palyginimai. Amato ritmas čia leidžia patirti aplinką kaip asmeniškai reikšmingą visumą.

Pirmame posme pažįstamas miesto planas įgyja jutiminį tankį. Įkopimas iškelia laikrodininką virš gatvių, todėl jų išsidėstymą įvardija „brėžiniai“. Šis žodis siejasi su tiksliu amatininko žvilgsniu, tačiau tolesnis palyginimas „tartum saulės miestas“ erdvę išplečia už techninio plano. Miestas kartu atpažįstamas iš lietaus, anglies ir molžemio kvapo. Anglis bei molingas gruntas primena jo materialumą: grožis apima ir tai, kas sutepta, drėgna, susiję su žmonių buitimi. Kvapo nereikia matyti iš bokšto, nes poetinis patyrimas sujungia įvairius pojūčius. Panašiai Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžios prisiminime regėjimas, uoslė, klausa ir bendras jutimas atveria artimą pasaulį. Vis dėlto šilelio pilnatvė prisimenama nykimo akivaizdoje, o Vaičiūnaitės miesto patirtis dar numatoma. Šį skirtumą išryškina visų trijų posmų pradžioje kartojamas „Kai“: kaskart sugrįžtama prie būsimo įkopimo galimybės. Laikrodininkas nėra tik iš aukštai vertinantis stebėtojas. Jį su regimu vaizdu sujungia kasdien pažįstamos medžiagos ir pojūčiai. Posmo pabaigoje atskirta kvapo eilutė suteikia jutimui savą svorį. Žvilgsnis gali aprėpti gatvių išsidėstymą, o kvapas primena artimą buvimą tarp jų. Šių mastų jungtis neleidžia miesto suvokti vien kaip iš tolo apžiūrimos schemos. Todėl miesto brėžiniai skaitytojui tampa gyvenamos erdvės pažadu, kurio turinį suteikia pats amatas ir dėmesys aplinkai.

Antrame posme artumą miestui sustiprina judėjimo ir maisto vaizdai. Aikštė laikrodininkui siūbuos „lyg denis“, o balkonai plauks „lyg spalvotos valtys“. Iš aukšto regima erdvė primena kelionę: net tvirti pastatai įgyja lengvumo. Žodelis „jam“ pabrėžia, kad toks kitimas priklauso žmogaus patyrimui, todėl nereiškia tikro pastatų judėjimo. Vėjo valgymas su duona sujungia lauko stichiją ir kasdienį pasisotinimą. Numatyta patirtis persikelia į vakarą, tad įkopimas nesibaigia nulipus iš bokšto. Kudirkos „Labora!“ darbas taip pat pranoksta vien atliktą užduotį: doras idealas ir jaunų draugų pastangos turi palaikyti žmogų net jam pavargus. Vaičiūnaitė tiesiogiai neragina dirbti ir nenustato žmogaus vertės pagal jo našumą. Ji vaizduoja, kaip darbo vieta galėtų įsilieti į asmeninį gyvenimą. Pabaigos virsmas erdve bei varpo dūžiais sustiprina šį susiliejimą: žmogaus veikla atsiliepia viešame miesto ritme. Varpo dūžiai būtų girdimi platesnėje erdvėje, negu siekia vieno amatininko rankos. Ši garsinė perspektyva parodo, kaip mažas konkretus veiksmas įsilieja į kitų gyvenamą vietą. Nuo vieno laikrodžio pereinama prie gatvių gausmo, todėl amato reikšmė plečiasi. Laikrodininkui numatoma patirtis apima ir tai, ką kas vakarą jis parsineštų su savimi.

Taigi amato ritmas eilėraštyje tampa būdu įsiklausyti į vietą ir ją savitai pamatyti. Brėžiniai išsiplečia į kvapų kupiną miestą, aikštė bei balkonai įgyja kelionės judesį, o vėjas pasiekia kasdienės duonos artumą. Kartojama būsimo įkopimo pradžia išlaiko šį ryšį kaip numatomą galimybę. Miesto patyrimą kuria tikslaus darbo ir vaizduotės sąveika: prižiūrėdamas ritmą žmogus pats galėtų tapti jo dalimi.

Amato ritmas ir miesto patyrimas

Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis, atpažįstamas pagal pirmąją eilutę „Kai laikrodininkas įlips į bokštą“, primena tris mėginimus įsivaizduoti vieną būsimą patirtį. Kiekvienas posmas prasideda tuo pačiu įkopimu, tačiau kaskart atsiveria kitas miesto ir žmogaus ryšys. Pirmiausia matomi gatvių brėžiniai, paskui erdvė sujuda, galiausiai pats amatininkas siejamas su garsais. Amato ritmas taip atskleidžiamas per kintantį suvokimą. Pasikartojanti sandara, judesio palyginimai ir netikėtas gramatikos vaizdas leidžia skaityti miestą kaip žmogaus dalyvavimo laukiančią erdvę.

Kartojama posmų pradžia išlaiko tą patį atspirties tašką, bet neuždaro žvilgsnio viename vaizde. Pirmas įkopimas susijęs su konkrečia užduotimi: laikrodininkas užsuks laikrodį. Tada gatvių išsidėstymą įvardys „brėžiniai“, kuriuos išplečia saulės ir žemiškų kvapų jungtis. Antrame posme aikštė jau siūbuos, o balkonai plauks. Darbo pakeltas stebėtojas išgyventų vaizdo judėjimą, nors miestas išlieka materialus. Mickevičiaus „Akermano stepėse“ sausumos kelionė taip pat perteikiama jūros vaizdais: vežimas siejamas su laivu, pievos su bangomis. Tačiau sonete dėmesys vėliau sutelkiamas į tylą ir galimą balsą iš Lietuvos, kurio atsako nesulaukiama. Vaičiūnaitės eilėraštyje žvilgsnis pamažu suartėja su čia esančiu miestu. Daugiskaitiniai gatvių, balkonų, valčių vaizdai leidžia pajusti, kaip viena amatininko užduotis atveria visą erdvės tinklą. Kartojimas ne tik suteikia ritmą, bet ir leidžia palyginti suvokimo pakopas. Skaitytojas sugrąžinamas prie įkopimo, kad pastebėtų, kas po jo vis kitaip atsiveria. Horizontą keičiantis judesys vyksta ir pačiame skaityme: po pirmo posmo jau pažįstama pradžia skatina laukti tęsinio, bet naujas vaizdas tą lūkestį praplečia. Laikrodžio reguliarumas taip atliepiamas kartojimu, kuris išlieka atviras vaizdo kaitai. Šitaip darbas tampa poetinio žvilgsnio atrama, o miesto patyrimas įgauna savitą kryptį.

Trečiame posme numatomas pokytis apima patį laikrodininką: jis „pavirs erdve ir varpo dūžiais“. Žmogus vaizduojamas per santykį su tuo, ką išgirsta ir prižiūri. Veiksmažodis „tvins“ suteikia gatvių gausmui ankstesnių jūrinių palyginimų judėjimo. Tada šalia akmens atsiranda gramatika: būsimasis laikas virpės abiejose srityse. Tai, ką sakinys tik numato, miesto akmenyje įgyja beveik juntamą pavidalą. Vis dėlto visos trys „Kai“ pradžios neleidžia šio vaizdo laikyti užbaigta istorija. Gedos eilėraštyje „Vakaras prie televizoriaus“ pasaulio regėjimas taip pat svarstomas per skirtingus santykio būdus. Ekranas daug parodo, bet tikros gėlelės augimas primena tiesioginės patirties savitumą; vakarui paliekama išimtis neleidžia išvados paversti paprastu draudimu. Vaičiūnaitės amatininkas irgi įtraukiamas į aplinką kūniškai: jis kopia, jaučia vėją, dalijasi miesto garsu. Amatas suteikia vaizduotei konkrečią atramą. Paskutinis saulės laido palyginimas sujungia virpėjimą, šviesą ir ryšį, tačiau palieka šią jungtį atvirą poetiniam suvokimui. Pabaigos eilutėse virpėjimas pratęsia ankstesnį siūbavimą ir plaukimą. Judėjimas nepanaikina akmens tvirtumo, o leidžia net sunkiai miesto medžiagai suteikti gyvo laiko įspūdį. Taip kalbos ir daikto ryšys papildo laikrodininko patirties mastą. Gramatika tampa galimybe kalboje patirti dar tik numatomą miesto laiką.

Eilėraščio sandara leidžia stebėti, kaip iš konkretaus veiksmo išauga vis platesnis patyrimas. Tas pats būsimasis įkopimas pirmiausia pakeičia miesto vaizdą, paskui jo judesį, galiausiai žmogaus santykį su erdve ir laiku. Palyginimai bei metaforos išlaiko amatą kasdienybės plotmėje ir kartu suteikia jam vaizduotės mastą. Laikrodžio ritmas susiejamas su pačiu pasakojimo būdu: kartojama pradžia kaskart atveria naują matymo galimybę.

Pirmas variantas plėtoja jutiminį artumą, antras – kartojimo kuriamą suvokimo kitimą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.