Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl svarbu galvoti apie vaikams rodomą pavyzdį?“. Paaiškink bendraamžiui dvi savo požiūrį pagrindžiančias mintis. Vieną paremk Sabaliūno pokalbiu, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene suaugusiojo ir vaiko situacija.

Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto, kita tiek – pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavom, kad bus bičkuopis ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkuopį jis ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jis apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekuomet nepamiršdavo medaus duoti...

Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O dabar sėdėjo priešais mane ubagas su krepšiu.

– Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškenčiau nepaklausęs.

– Tebėra ir namai, ir žemė...

– Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?

– Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.

Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienmetį; atsiminiau, kad su tuo sūnum lakstydavova per bičkuopį, už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...

– Tatai tamstos sūnus gal jau savų vaikų susilaukė? – paklausiau.

– Turi bent trejetą, – drebančiom lūpom atsakė senelis. – Jau ketvirti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau... Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... O gal ir jie kada nors varys iš namų savo tėvą...

Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.

– Ar tamsta prie savų dukterų nesiglaudei?

– Kur man prie jų glaustis. Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, – tegu tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...

– Argi visur?

– E... Ar neatmeni tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą į rogeles ir veža iš namų, o jo mažas vaikas paskui bėga. Atvežė miškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rogeles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...“ Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas užaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdis. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...

– Na, tamstos bitės? – atsiminiau paklausti.

– Tai... baigia jau nykti, – tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.

– Tai kur tamsta dabar gyveni?

– Niekur... Kai išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia...

Supratau, kad negražu taip žmogaus klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas nors duoti, ir pajutau, kad mano veidas visas užkaito. Nieko prie savęs neturėjau, niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom rankom ne kartą glostė man mažam galvą...

Atsikėlęs susiieškojau peilį ir nuėjau kamaron, iš ten išnešiau didelę duonos riekę.

– Atleisk man, tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.

Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmas duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.

– O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados. – Mano dienos neilgos, suskaitytos, o daug man nereikia... pragyvensiu...

– Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane.

– Sirginėju... – atsakiau, – atvažiavau tėvynėn pasilsėtų.

– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis. – Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...

Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskui atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už savo prietelius ir geradarius...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Ubagas“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 140–143.

Ištraukos situacija. Pasakotojas atpažino Petrą Sabaliūną, kurį prisimena iš savo vaikystės. Dabar senelis pirmą kartą prašo išmaldos.

Žodžiai ir formos. Bičiuoliai – bendras bites laikantys žmonės; bičkuopis – medaus kopimas; kelmas – čia bičių avilys; varstas – šiek tiek ilgesnis už kilometrą senasis ilgio matas; kalėdoti – čia prašyti išmaldos; vienatūris sūnus – vienintelis sūnus; kampininkėlis – neturtingas žmogus, gyvenantis pas svetimus; gurdinti – varginti; prieteliai – bičiuliai. Senosios formos paliktos. Pašalinti tik vadovėlio išnašų numeriai ir sujungti žodžių perkėlimai; pasakos citatos uždaromoji kabutė pakeista į lietuvišką. Senelio pateikiamas pasakotojo ligos paaiškinimas yra jo požiūris.

Kodėl svarbu galvoti apie vaikams rodomą pavyzdį?

          Vaikas pastebi, kaip suaugusieji elgiasi su kitais žmonėmis ir ką renkasi gavę progą lengvai pasipelnyti. Tokios situacijos gali padėti jam suprasti, kokį elgesį šeimoje įprasta laikyti priimtinu. Todėl svarbu galvoti apie rodomą pavyzdį: skaudus poelgis gali paveikti kelias kartas, o sąžiningas sprendimas suteikia atramą paties vaiko pasirinkimams.
          Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ Petras Sabaliūnas, išvarytas sūnaus, ypač gailisi jo vaikų. Senelis prisimena, kad išeinantį iš kiemo jį lydėjo išsigandusios vaikaičių akys. Ši detalė parodo, kad senelio išėjimą lydėjo jo mylimų vaikaičių baimė. Sabaliūnas baiminasi, jog jie kada nors galėtų taip pat pasielgti su savo tėvu. Vėliau pokalbyje jis papasakoja seną pasaką apie sūnų, išvežantį tėvą į mišką. Pasakos vaikas prašo parsinešti rogeles, kad vėliau turėtų kuo ten nuvežti savo tėvą. Pasaka suteikia ryškų pavidalą Sabaliūno nerimui dėl to, ko vaikaičiai gali išmokti iš tėvo. Seneliui rūpi, kokį elgesį jie laikys priimtinu.
          Sąžiningas suaugusiojo sprendimas gali padėti vaikui suprasti, kad atsakomybė kartais reikalauja atsisakyti naudos. Įsivaizduokime mamą, kuri išėjusi iš parduotuvės pastebėtų gavusi per daug grąžos. Nors skubėtų, ji kartu su vaiku sugrįžtų prie kasos ir paprašytų perskaičiuoti pinigus. Paaiškintų, kad papildomi pinigai jai nepriklauso, todėl klaidą reikia ištaisyti. Vaikas matytų, kad sąžiningumas pareikalauja laiko ir pasiryžimo atsisakyti netikėtos naudos. Vėliau panašioje situacijoje jis galėtų prisiminti šį mamos pasirinkimą. Jos paaiškinimą paremtų čia pat atliktas veiksmas. Taip vaikas galėtų mokytis pataisyti net ir tokią klaidą, kuri jam pačiam būtų naudinga.
          Taigi vaikams rodomą pavyzdį svarbu apgalvoti dėl jo galimų padarinių. Sabaliūno pasakojime išryškėja skaudaus elgesio kartojimo baimė, o įsivaizduotos mamos sprendimas parodytų, kaip ištaisyti sau naudingą klaidą. Atsakomybė už savo veiksmus apima ir tai, ko iš jų gali mokytis šalia esantis vaikas.

Pirmas argumentas aptaria skaudaus poelgio poveikį jį matantiems vaikams. Antras parodo sąžiningą suaugusiojo pasirinkimą, kuris gali padėti vaikui pačiam apsispręsti. Mokymasis iš pavyzdžio abiem atvejais aptariamas kaip galimybė. Įsivaizduota parduotuvės situacija nėra Biliūno apsakymo įvykis.

Pasakos sūnus, tėvas ir vaikas priklauso įterptam pasakojimui. Jie nesuplakami su Sabaliūno sūnumi bei jo tikraisiais vaikais. Vaikaičių būsimas elgesys neparodytas, todėl senelio žodžiais neįrodoma, kad jie būtinai pakartos tėvo poelgį.

Šioje lentelėje remiamasi PUPP rašymo kriterijais, o teksto apimtis tikrinama pagal kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto mažiausia apimtis – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų ribos skirtos mokytis; tai nėra visoms PUPP teksto formoms nustatyta sandara.

Taškai lentelėje yra vertinimo sričių maksimumai. Jie nesuteikti šiam modeliui. Norint gauti daugiausia argumentavimo taškų, būtina tvirtai remtis literatūros arba kultūros žiniomis. Sukurtas kasdienybės atvejis šiame pavyzdyje padeda mokytis aiškinti pasirinkimo padarinius.

Dviem skirtingais ženklais pažymėk tai, ką Sabaliūnas pasakoja apie savo vaikaičius, ir tai, kas nutinka jo papasakotoje pasakoje. Tada patikrink, ar būsimo elgesio galimybės nepavertei garantuotu įvykiu. Sukurtame kasdieniame pavyzdyje pabrauk konkretų mamos veiksmą ir sakinį, paaiškinantį jo reikšmę vaikui.